Karo atblokšti į Lietuvą ukrainiečiai pamažu tampa lietuvių bendruomenės dalimi. Kas nežino ukrainietiškų barščių, virtinukų.
Kai kas visai neseniai išgirdo ir apie jų garsiąsias vyšivankas – rankomis siuvinėtus marškinius. Šį kartą pakalbėkime apie ukrainiečių tautinius drabužius.
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Kiekviename regione – vis kitoks kostiumas
Ukrainiečių tautinis kostiumas yra daugialypis reiškinys. Jo įvaizdyje dera slaviška siela, rytietiška meilė ryškioms spalvoms ir vakarietiška rafinuotos elegancijos nata.
Kostiumų skirtumas pagal regionus aiškinamas glaudžiu bendravimu su kaimyninėmis tautomis, todėl šiaurės vakarų regionuose moteriškas ukrainietiškas kostiumas turi panašių bruožų į lenkų tautinius drabužius, Podolijai būdingi kai kurie moldaviškus motyvus primenantys elementai ir ornamentai.
Galima sakyti, kad Poliesios ir Vidurio Dniepras daugiau išsaugojo savo istorinį etninį stilių. Jų drabužiai tradiciškai laikomi ukrainietiškais.
Labiausiai pastebimi skirtumai kostiumuose, kurie buvo kairiajame ir dešiniajame krante – Slabadų ir Podolijos regionuose.
Tai taip pat taikoma Padniestrės, Karpatų, Lenkijos ir Pietų Ukrainos gyventojų tradiciniams drabužiams.
Ankstesnės drabužių medžiagos pasižymėjo regionine specifika; konstrukciniai, technologiniai ir dekoratyviniai jo kūrimo būdai; atskirų dalių gamybos būdai: galvos apdangalas, batai, papuošalai; ornamentikos spalva, technika ir motyvai – ypač marškiniai ir liemenė, kurie beveik iki XIX a. išsaugojo senovinius vietinius bruožus, taip pat dėvėjimo būdus ir visus aprangos elementus derinti į visą drabužių komplektą.
Pagrindiniai Ukrainos tautinių drabužių elementai yra senovės slavų kilmės ir įsišakniję Kijevo Rusios kultūroje.
Tai savadarbiai tunikas primenantys marškiniai, stačiakampio ornamentuoto dūminio audinio pavidalo strypai, siauri drobiniai vyriški uostai, rankšluosčio formos moteriški galvos apdangalai, pinti ir austi diržai ir kt.
Pagal gamybos būdą ukrainiečių, kaip ir kitų tautų, drabužiai skirstomi į siūtus ir nesiūtus.
Drabužis, pagamintas iš vienos ar kelių medžiagos gabalėlių, apjuosiamas juosmeniu, įvairiai drapiruojamas, ant kūno prilaikomas kaklaraiščiais, smeigtukais, diržais.
Siūtų drabužių detalės tvirtinamos siūlėmis.
Jos gali būti nematomos arba atviros, skirtingo pjūvio. Drabužiai taip pat gali būti viršutiniai ir apatiniai.
Pastarasis skirstymas priklauso nuo klimato ir sezoninių ypatybių, taip pat nuo tradicijų dėvėti tam tikrą drabužių komplektą namuose ar gatvėje, darbo dienomis ar švenčių dienomis ir pan.
Drabužių rūšys
Kūno drabužiai. Vienintelė moterų ir vyrų liaudies drabužių rūšis XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Ukrainoje buvo lininiai marškiniai.
Marškiniai yra vienas seniausių drabužių elementų. Kijevo Rusios laikais jie tarnavo ir kaip apatinis, ir kaip viršutinis drabužis, buvo siuvamas iš drobės ar audinio.
Turėjo daugybę kirpimo ir puošybos galimybių ir atitiko keletą tikslų. Tai spalvingai dekoruoti šventiniai, santūresni darbui ir kasdieniai, kurie buvo pagaminti iš skirtingos kokybės drobės.
Įdomu tai, kad vyro ir kitų šeimos narių drabužiai tradiciškai buvo žmonos pasiūti.
Jaunikis iš savo šeimos atsinešdavo tik kelis drabužius. Po sužadėtuvių būsimam vyrui nuotaka ruošdavo drabužius, todėl vestuvėse jaunikis dažnai būdavo aprengiamas nuotakos pasiūtais ir išsiuvinėtais drabužiais.
Būdingos ukrainietiškų drabužių savybės: stiliaus paprastumas, kuriame derinamas grožis ir praktiškumas; apdaila su daugybe ryškių dekoratyvinių elementų; naudoti tik natūralius audinius; harmoningas aprangos papildymas su originaliais aksesuarais.
Tačiau yra nemažai ir skirtumų: vyriškam kostiumui būdingi griežti geometriniai ornamentai, kurie simbolizavo drąsą, o ukrainietiški moteriški drabužiai buvo dekoruoti įmantriais raštais su sudėtingu linijų pynimu. Vaikiški drabužiai buvo išsiuvinėti kiek paprastesniu ornamentu.
Vyšivanka
Ukrainietiškų moteriškų drabužių pagrindas – marškiniai iš lino ar kito natūralaus audinio, dekoruoti siuvinėjimu, todėl jie vadinami vyshyvanka arba koshlya.
Anksčiau tai buvo ilgi marškiniai, kurie siuvami iš vieno gabalo didžiojoje Ukrainos teritorijos dalyje.
Užkarpatėje marškiniai buvo siuvami iš dviejų dalių: apatinė – iš tankesnio ir praktiškesnio audinio, o viršutinė – iš plono ir elegantiško audinio.
Vakarų regionų moteriškos vyšivankos buvo siuvamos su apykakle, dažniausiai ištraukiama. Rytinėje Ukrainos dalyje siuvamas senesnis siuvinėtų marškinių variantas – be apykaklės.
Siuvinėjimas yra pagrindinė vyšivankos puošmena. Tradiciškai juo puošiama marškinių apykaklė, rankovės ir apatinis kraštas (perskyrimas). Didžioji dalis siuvinėjimo yra ant rankovių: jų viršutinėje arba apatinėje dalyje. Kartais užsiuvama visa rankovė. Ant siuvinėtų marškinių dažnai būdavo dėvimos ne mažiau gražios liemenės (korsetai) ar šilti paltai. Beje, jauna moteris, kuri vilkėjo siuvinėtą suknelę, matėsi, ištekėjusi ar ne. Netekėjusios merginos dėvėjo vyšivankas su spalvingai išsiuvinėtu apvadu virš sijono, marškinius juosėdamos gražiu diržu.
Po piršlybų vyšivankos apačia buvo įkišta į panevą – specialaus kirpimo sijoną iš vilnonio audinio gabalėlių. Vyko net speciali piršlybų ceremonija, kai merginai ant siuvinėtos suknelės buvo uždedama paneva.
Pirmas dalykas, kurį reikia žinoti, kai kalbame apie senųjų laikų ukrainietišką kostiumą, yra tai, kad moterys tada nenešiojo palaidų plaukų. Tais laikais palaidi plaukai buvo gėda. Plaukus mergina susipindavo į kasą arba dvi kasas (buvo ir kitų plaukų formavimo būdų), kaip raištį galėjo naudoti sulankstytą nosinę, bet galvos dalis ar kasytė turėjo būti atvira, nes tai indikacija, kad ji netekėjusi.
