Su Paulina Družaite, kilusia iš Ničiūnų kaimo, kalbėjomės vaizdo skambučiu. Susitikti ir nebūtų pavykę, nes Paulina pagal „Erasmus“ programą yra išvažiavusi į Ispaniją, Barseloną. Baigusi agronomijos studijas ji nusprendė pasisemti naujos patirties.
Pretekstu pasikalbėti tapo ir tai, kad europiniame konkurse Lietuvai atstovaujančios Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentų komandos bioinovacija pateko į geriausių penketuką. Tos komandos narė yra ir Paulina.
Jurga BANIONIENĖ
Dėmesys atliekų rūšiavimui
Konkurso „Biobased Innovation Student Challenge Europe“ (BISC-E), kuriame savo universitetui atstovauja ir P. Družaitė, tikslas – paskatinti gabius ir aktyvius Europos universitetų studentus įsitraukti į bioekonomikos plėtrą, pripažinti perspektyviausias jų idėjas ir kompetenciją. Rugsėjo 26 d. vyko šio konkurso pusfinalis, kur savo siūlomas bioinovacijas tarptautinei komisijai pristatė šalių deleguotos studentų komandos. Lietuvai čia atstovauja VDU studentų komanda. Jos pasiūlytas išmanusis biofermentatorių tinklas, skirtas įtraukiant miestų gyventojus greitinti biologiškai skaidžių organinių atliekų panaudojimą vertingo komposto gamybai, tarptautinės komisijos atrinktas kaip vienas iš penkių geriausių konkurse pristatytų sprendimų.
Į penketuką taip pat pateko Airijos, Belgijos, Italijos ir Olandijos studentų komandų bioinovacijos.
Paulina sakė, kad idėja dalyvauti konkurse kilo draugei, dar pakalbino keletą studentų. „Kai susibūrė komanda, ėmėme mąstyti, kokią problemą spręsti. Pirmiausia svarstėme apie miesto daržininkystę, dabar žmonės raginami patys užsiauginti maistą, išnaudoti žalias erdves, bet paskui kilo mintis apie maisto atliekas. Yra tokie įrenginiai – biofermentatoriai, kurie naudodami elektrą suskaido maisto atliekas. Kompostuojant jos suyra per dvi savaites ar ilgiau, o būtent su biofermentatoriais procesas vyksta greičiau – per dieną ar kelias. Jie dideli, o mes sugalvojome pritaikyti mažus. Tokie fermentatoriai galėtų būti įrengti prie gyvenamųjų namų, kaip šiukšlių konteineriai. Atliekos virstų kompostu ir jis būtų parduodamas. Pagrindinė idėja – kad maisto atliekos nebūtų bendruose konteineriuose, nebūtų išvežamos į šiukšlynus, o virstų naudingu kompostu. Kaip realu tai būtų įgyvendinti pas mus, sunku pasakyti, labai reikia didelio žmonių sąmoningumo, o rūšiuojama dar tikrai nepakankamai“, – pabrėžė P. Družaitė.
Su vaikais – kaip su draugais
Šiandien Paulina pagal „Erasmus“ programą atlieka praktiką Barselonoje. Prisipažino, kad visą laiką labai norėjo išvykti, bet pritrūkdavo drąsos, abejojo savo anglų kalbos žiniomis, tačiau baiginėdama studijas VDU Žemės ūkio akademijoje nutarė išnaudoti pasitaikiusią progą.
„Kaip tik pamačiau, kad yra lituanistinio švietimo mainų praktika, pagal ją ir išvykau, prisikalbinau kartu važiuoti ir draugę. Čia esame dar neilgai, kelios savaitės. Praktika tęsis iki kovo pabaigos“, – kalbėjo pašnekovė.
P. Družaitė bendrauja su Ispanijoje įsikūrusių lietuvių vaikais, kad jie galėtų lavinti savo šnekamąją kalbą. „Susitinkame įvairiose vietose – kavinėje, bibliotekoje, parke, namuose. Kartu atliekame visokias užduotėles, kalbamės, kad lavėtų jų kalba, nes yra tokių šeimų, kur vienas tėvų užsienietis, todėl namie tėvai nekalba lietuviškai. Tie vaikai, su kuriais susipažinau, kažkiek kalba lietuviškai, daliai sunku ištarti galūnes. Vaikai labai įvairaus amžiaus – nuo trejų iki trylikos metų. Vedėme vieną renginį lituanistinėje mokyklėlėje pačių mažiausių vaikų grupei apie vandenį, buvo ir teorijos, ir šiek tiek žaidimų, mankštų, nes maži vaikai gana sunkiai koncentruoja dėmesį, reikia keisti veiklas. Su jais stengiuosi bendrauti kaip su draugais. Dar praėjo mažai laiko, bet man įdomu, norėjau iš arčiau pažinti darbą su vaikais, pabendrauti su emigrantais, pasidomėti, kodėl jie išvažiuoja iš Lietuvos. Jie patys save vadina saulės arba meilės emigrantais, iš tėvynės išvyksta ir gavę darbo pasiūlymus“, – įspūdžius pasakojo P. Družaitė.
Šiltoji Ispanija
Į Ispaniją ji išvažiavo neatsitiktinai – norėjo ten, kur šilta. Šiuo metu Barselonoje apie 22 laipsnius šilumos. Tikra lietuviška vasara. Užsienyje Paulinai yra tekę būti, bet trumpesnį laiką, ši išvyka ilga, be to, visiškai savarankiška. Patirtis kitokia, bet labai vertinga.
„Su drauge išsinuomojome du kambarius, visą butą išsinuomoti būtų gana brangu. Gyvename mieste pakraštyje, Canyelles rajone. Barselona graži, keista, kad čia tiek daug palmių, papūgos skraidžioja, ypač prie mūsų namo, senamiestyje jų gal ir nepamatysi. Jau aplankėme keletą žymesnių Barselonos objektų – Šv. Šeimynos bažnyčią, Triumfo arką, pirmą kartą važiavome metro“, – kalbėjo pašnekovė.
Namų pasiilgti dar nespėjo, be to, ketina per Kalėdas trumpam grįžti. Paklausta, ar neplanuoja likti šioje šalyje, P. Družaitė tikino, jog tikrai ne. Vasaros čia labai karštos, o ji didelės kaitros nemėgsta.
Kuo užsiims grįžusi, ar toliau tęs magistrantūros mokslus, ar ieškos darbo, Paulina dar neapsisprendė. Yra visokių minčių. Bet darbuotis pagal įgytą specialybę norėtų. Jau prieš išvykdama į Ispaniją rado sudominusių darbo pasiūlymų.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo
Į agronomiją – ūkininkų vaikai
Pašnekovė sakė, kad agronomija nebuvo ta sritis, į kurią visada svajojo stoti. „Labai pavydžiu žmonėms, kurie žino, ką nori veikti gyvenime, ką studijuoti, turi pašaukimą. Aš rinkausi atmetimo būdu, atsisakiau specialybių, kurios man nepatinka. Galvojau apie biotechnologijos studijas, apie policininkės darbą, mokiausi gerai, bet išsirinkti buvo labai sunku.“
„Vis dėlto agronomijos mokslai man visai patiko. Pirmais metais daugiau gilinomės į bendrus dalykus, o nuo antro kurso prasidėjo specialybės dalykai. Mano mokslas žemiškas, daug apimantis, platus. Labai įdomūs buvo laboratoriniai darbai, važiuodavome į VDU Žemės ūkio akademijos bandymų stotį, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro sodininkystės ir daržininkystės institutą, dėstytojai suplanuodavo išvykų į skirtingus objektus. Patiko mokomoji praktika, teko surinkti herbariumą, insektariumą. Studijuojant labiau pradėjau atkreipti dėmesį tai, kas auga, ropoja aplink, tapau pastabesnė gamtai, anksčiau to nebūdavo.
Mūsų kurse mokėsi 34 studentai, merginų ir vaikinų beveik po lygiai, bet pastebėjau, kad agronomiją dažniau renkasi ūkininkų vaikai, turėjome tik vieną kaunietį ir dar kelias merginas iš miesto“, – pasakojo Paulina.
Vis dėlto kaime gyvenusiai merginai gamta niekada nebuvo svetima. Jos tėvai turi pienininkystės ūkį. Paulina mėgsta su tėčiu aptarti ūkio reikalus. Mato ir žino, kad ūkininkų dalia nelengva, iš tėčio irgi dažnai išgirsta, kad jos pasirinkta specialybė sudėtinga. Dar turi jaunesnę sesę, ji studijuoja mediciną, broliai mokosi mokykloje.
Į gimtuosius Ničiūnus studijų metais Paulina grįždavo dažnai, namai visada traukė.
Ji nuo pirmos iki dešimtos klasės mokėsi Antašavos mokykloje, paskui – Subačiaus gimnazijoje. Atsiminimai šildo, ypač apie Antašavos mokyklą. Labai gaila, kad nebėra šios mokyklos.
Paulinai artima muzika. Yra baigusi Kupiškio meno mokyklos Antašavos skyrių, chorinį dainavimą, daug dainuodavo ir mokydamasi Subačiaus gimnazijoje, ne kartą pasirodė konkursuose, o studijų metais dainavo chore, moka groti pianinu, beveik savarankiškai išmoko groti gitara. Skaito, šią vasarą, ir jau ne pirmą kartą, atliko akcijos „Skaitymo iššūkis 2022“ užduotis.
