2023/02/08

 

BARONŲ KAIMĄ GARSINO ŽOLININKAS

Olga Barauskienė (Žiūraitė), kilusi iš Baronų kaimo, papasakojo apie save, gimines ir kaimo žolininką.

Baronai – kaimas Subačiaus seniūnijoje ir Subačiaus miesto parapijoje. Nuo seniūnijos centro nutolęs 4 kilometrus į rytus. Gretimi kaimai: Bajoriškiai, Palėvenė, Skverbai, Rudiškiai. Kaimą kerta Kupiškio–Panevėžio plentas. Rytiniu pakraščiu teka upelis Pilpis (Lėvens kairysis intakas), pietiniu pakraščiu eina Šiaulių–Daugpilio geležinkelis. Prieina Palėvenės miškas.
2001 metais čia buvo 2 sodybos ir 6 gyventojai. Šiuo metu, seniūnijos pateiktais duomenimis, kaime nėra žmonių, deklaruojančių ten gyvenamąją vietą.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Pro užmaršties skraistę

Baronai yra dar vienas ištuštėjęs Kupiškio rajono kaimas be nuolat ten gyvenančių žmonių. Jų pėdsakų galime užtikti tik dviejose išlikusiose sodybose. Viena jų, matyti, kad prižiūrima ir lankoma, o kitoje, akivaizdu, kad gyvenimas sustojęs po gaisro gyvenamajame name.

Tiek liko iš namo po gaisro vienoje Baronų kaimo sodyboje.

Šį kartą surasti buvusių to kaimo gyventojų nebuvo sunku. Ant kelio užvedė informacija apie Baronus „Kupiškėnų enciklopedijoje“. Ten labai dažnai paminėta Žiūrų pavardė. Žinojau vieną tokia pavarde žmogų, gyvenantį Kupiškyje. Taigi jį ir pakalbinau. Dionizas Žiūra patvirtino, kad yra gimęs ir užaugęs Baronų kaime, kad ten dabar jo dukra prisodinusi šilauogių. Pašnekovas patarė apie tėviškę pakalbinti jo seserį Olgą Barauskienę, gyvenančią Subačiuje. Taigi su šia moterimi ir pasikalbėjome. Šis pokalbis pažadino ir mano vaikystės prisiminimus, kai vasaras leisdavau pas senelius tame krašte. Atgijo maudynės Lėvenyje. Į maudyklą netoli mano senelių sodybos ateidavo ir Baronų kaimo žmonių, daugiausia ten taip pat pas senelius vasaras leidžiančių vaikų. Tada nežinojau, kad jie iš to kaimo. Atrodė, kad iš Skverbų ar Stirniškių (Paulionkos).

Žiūrų pavardė man priminė ir vaikystėje gertą žolelių nuovirą nuo priemėčio (išgąsčio). Jo prireikė, kai į ranką įkando ir labai išgąsdino šuo. Neramiai miegodavau, kojas sutraukdavo mėšlungis.
Senelio sesuo Zuzana, kurią vadindavome močyte, to nuoviro atnešdavo tamsaus stiklo butelyje ir sakydavo, kad tai senelio Žiūros vaistai. Prieš miegą sugirdydavo iš rudos spalvos butelio karstelėjusio gėrimo po du didelius šaukštus. Koks buvo poveikis, nebeatsimenu. Tikriausiai teigiamas, nes ranka sugijo, šunų nebebijojau ir per miegus nustojau blaškytis. Iki šiol maniau, kad šį vaistažolių gėrimą močytė atnešdavo iš tos sodybos, kur sudegęs namas. Pasikalbėjus su Olga paaiškėjo, kad klydau.

Plati giminė

Olga sakė, kad jos tėviškėje, Baronų kaime, buvo keturios sodybos Žiūrų. Beveik visi giminės. Tik su vienais nesigiminiavo. Sudegusiuose namuose gyveno jos tėvo pusbrolis Petras Žiūra. Jis buvo veterinaras. Turėjo šešis vaikus. Yra parašęs atsiminimus apie kaimą.

Nė vieno iš jo vaikų jau nebėra tarp gyvųjų. Prieš keletą metų tėvų sodyboje sudegė jauniausias Petro sūnus, irgi tokį pat vardą turėjęs. Petro vardas jų giminėje ėjo iš kartos į kartą. Senelis irgi buvo Petras.

Kodėl niekas iš palikuonių dabar ta sodyba nesirūpina, nežinanti. Gal ateis laikas, ir ši vieta vėl atgims.

Buvusi Albino ir Genės Žiūrų pirkia Baronų kaime.

„Aš užaugau Albino ir Genės Žiūrų šeimoje. Mano senelis buvo Kazimieras Žiūra. Be sūnaus, jis dar turėjo dukterį Zofiją. Ji gyveno Stračniuose. Mirusi. Mano mamos mergautinė pavardė Laureckaitė. Ji buvo kilusi iš Ilčiūnų. Tėvas dirbo kalkių degimo krosnių techniniu prižiūrėtoju. Anais laikais kalkes degdavo Stirniškiuose (Paulionkoje), Kupiškyje, Palėvenėje ir kitur. Kolūkietė buvo tik mama.

Žiūrų giminės susitikimas vieną vasarą Baronų kaime. Nuotraukos iš asmeninio Olgos Barauskienės albumo

Mano tėvams gimė septyni vaikai, bet iš jų tik penki sulaukė brandos, sukūrė savo šeimas. Sesuo Milda mirė maža, o tik dvidešimt metų perkopusi Adolfina žuvo per eismo įvykį dėl girto vairuotojo kaltės.

Jau miręs ir vyriausias brolis Roaldas, gyvenęs Gargžduose. Brolis Dionizas, kurį artimieji Algiu vadina, ir sesuo Vitalija gyvena Kupiškyje. Brolis Valentinas įsikūręs Širvintose, o aš esu arčiausiai, Subačiuje.

Iš dešinės: Vytautas Laureckas ant rankų laiko Adolfiną Žiūraitę, prie jo stovi Genė Žiūrienė (Laureckaitė), šalia jos Olga Žiūraitė, atsirėmęs į namą stovi Albinas Žiūra, Roaldas Žiūra laiko brolį Valentiną.

Pasaulį išvydo ir dvylika anūkų. Auga proanūkių pulkelis. Mamytė juokaudavo, kad jei gims tryliktas anūkas, tai jam visą turtą paliks. Bet trylikto ir nebebuvo.
Anūkai ir dabar apsilanko senelių krašte, kur praleistos vasaros. Užsuka ir pas mane į Subačių.“

„Mano vienintelė dukra Alina gyvena Paberžėje, Kėdainių rajone, ir dirba muziejuje. Ji vis manęs prašo, kad neišmesčiau senų fotografijų albumo. Jai, kaip muziejaus darbuotojai, įdomi jose užfiksuota praeitis. Turiu ir du anūkus studentus.

Mano vyras Povilas, kai buvo jaunesnis, užsiėmė medžio drožyba. Tai namai pilni jo darbų.

Baronų kaime Genė Žiūrienė per savo jubiliejinį gimtadienį su vaikais, anūkais ir proanūkiais.

Jaunystėje esu audusi žakardinėmis staklėmis lovatieses vienam dailės susivienijimui. Specialaus išsilavinimo neturėjau. Vėliau dirbau visokius darbelius įvairiose gydymo įstaigose.
Tėviškės sodybą tvarko abu broliai. Anksčiau dažnai ir aš ten nuvažiuodavau. Dabar jau sunkiau išjudėti iš namų. Su vyru atsisakėme automobilio. Amžius vairuoti nebe tas. Užtenka man ir savų namų“, – papasakojo apie save ir giminę pašnekovė.

Gandas sklido toli

Paklausiau Olgos ir apie senelį Žiūrą, kurio vaistažolių nuoviru mano priemėtis gydytas. Paaiškėjo, kad tas žmogus buvo Henrikas Žiūra, kaime vadintas Anariku arba daktaru. Jis nebuvo giminė kitiems Baronų kaimo Žiūroms. Jo sodyba buvo tiesiai už Albino Žiūros namų, į Rudiškių pusę. Dabar ten, praūžus melioracijai, plyti dirbami laukai.

„Įdomus buvo seneliukas. Tą žolelių nuovirą pilstydavo į stiklinius butelius nuo alaus. Sakydavo, kad deda į tą nuovirą ir vieną labai retą vaistažolę, kuri auga tik ant Stirniškių piliakalnio. Koks jos pavadinimas, nežinau. To gėrimo duodavo vaikams, jei jie prastai miegodavo, turėdavo kažkokių baimių. Ir aš esu ragavusi kaimyno vaistų, ir kiti vaikai. Žmonės sakydavo, kad tos vaistažolės padeda.

Apie kone stebuklingą jo vaistą nuo priemėčio gandas sklido toli. Atvažiuodavo net iš Kauno ir kitur žmonių, norinčių jo gauti.
Būdavo, senelis Henrikas, apsirengęs prasta sermėga, kieme malkas kapoja. Užklydę į sodybą atvykėliai klausdavo, ar čia daktaras gyvena. Jis atsakydavęs paplonintu balseliu, kad čia, eikit į gryčią, o daktaras irgi greitai ateis.

Svečiams pasukus gilyn į kiemą, jis greitai įsmukdavo į namus pro šonines duris persirengti ir netrukus jiems pasirodydavo su šventiniu švarku, lyg tikras daktaras.
Henrikui mirus, jo daktarystę bandė tęsti marti Savutė, jo sūnaus Apolinaro žmona, bet jau buvo nebe tas.

Matyt, kaip dažnai būna, vaistažolių nuoviro, padedančio įveikti priemėtį, paslaptį senolis nusinešė į kapus, niekam iki galo neišdavė.
Be to, ir laikai keitėsi. Žmonės gal mažiau pradėjo tikėti liaudiškomis gydymo priemonėmis.

Nugriovus namus, jo sūnus Apolinaras su šeima persikraustė gyventi į Skverbus. Jų namas ten tebėra. Tik senoji karta jau išmirusi“, – pasakojo Olga.

Smėlėtu keliuku į Baronų kaimą.

Iš archyvų

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad senoji Baronų kaimo praeitis neaiški. Spėtina, kad jau nuo XVII a. pradžios ši vietovė imta skirti kaip Skverbų užusienis, nors galėjo būti ir Palėvenės savininko Valavičiaus arba pono Steponavičiaus valda.

1697 metais pirmą kartą kaimas paminėtas Subačiaus bažnyčios metrikų knygoje.

1784 metais Baronai minimi kaip Subačiaus parapijos užusienis, Zyberkų valda. Priklausė Subačiaus seniūnijai, o po 1843 metų – Subačiaus valstybiniam dvarui. 1820 metais buvo 6 dūmai (ūkiai) ir 50 gyventojų.

1861–1915 metais priklausė Ukmergės apskrities Subačiaus valsčiui. 1870 metais buvo 3 kiemai ir 13 gyventojų. Liustracijos metu Dominykui Žiūrai, Petrui Žiūrai, Stanislovui Katilevičiui skirta maždaug po 17,5 dešimtinių žemės, už kurią metinis išperkamasis mokestis buvo 88 rubliai 31 kapeika. 1873 metais per kaimo žemes, dalį jų išperkant, nutiesta Radviliškio–Kalkūnų geležinkelio linija.

1903 metais buvo 33 gyventojai. 1912 metais Baronuose gyveno 4 šeimos: Juozo Žiūros, Stanislovo Katilevičiaus, Henriko Žiūros, Juozo Žiūros. Tais metais pradėta kaimo išskirstymo į vienkiemius byla.

Išskirstymą 1914 metais atliko matininkas V. Vitortas. Tuomet kaime rasta 59,18 deš. (65 ha) žemės. Ji padalyta į šešis atskirus sklypus: Juozo ir Petro Žiūrų, Henriko Žiūros, Stanislovo, Juozapo ir Vinco Katilevičių, Juozo Žiūros, Aleksandro ir Kazio Franckevičių, Dominyko Šateikos, Jono Judzevičiaus ir Antano Blaževičiaus.

1914 metais Baronuose buvo 38 gyventojai, 1923 metais – 5 sodybos ir 33 gyventojai. 1927 metais dalis kaimo žemės sukeista su valdišku mišku.

1942 metais kaime buvo 7 savininkai (Petras Žiūra, Marcijona Katilevičienė, Juozas Juzulėnas, Albinas Žiūra, Apolinaras Žiūra, Teofilija Šulcienė, Kazys Šimonis) ir 38 gyventojai.
Pokario metais Baronai priklausė „Šviesos“ kolūkiui.

1959 metais buvo 7 namų ūkiai (Magdės Žiūrienės, Genės Žiūrienės, Apolinaro Žiūros, Eugenijos Vingilienės, Jono Aleknos, Juozo Juzulėno, Uršulės Juzulėnienės) ir 34 gyventojai. 1970 metais kaime buvo 18 gyventojų, 1979 metais – 3 gyventojai, 1989 metais – 2 gyventojai.

Iš Baronų kaimo kilęs Petras Žiūra yra parašęs atsiminimus apie kaimą.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Apgulnė, Papilpis, Vidupievis, (pievos), Galutvoris, Stalogulis (ariamoji žemė).

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video