Nors ruduo vis smarkiau rodo savo galią, bet rugsėjį dar galėjome pasidžiaugti smagia kelione. Šį kartą pasakojimas apie įdomią pramogą Lenkijos Mozūrijos krašte. Tai kelionė laivu, kuris plaukia ne tik vandeniu, bet ir keliauja pievomis. 2007 metais Elblągo kanalas, kurio ilgis 151 kilometras, pripažintas vienu iš septynių Lenkijos stebuklų.
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Sprendimą lėmė poreikis
Jau keliaujant į Mozūrijos kraštą neapleido mintis, kad važiuojame nedideliais kalnų serpantinais. Žinoma, važiuodamas patogiais magistraliniais keliais to gal ir nepajustum, bet važiuodamas senaisiais, vingiuojančiais lyg gyvatėlė, siaurais ir pakelėse šimtamečiais medžiais pasipuošusiais keliais, pojūtis tikrai įdomus.
Senosios Prūsijos palikimas – nuolatos kirbėjo mintis matant tokius kelius. Kartais apimdavo jausmas, kad keliaujame Karaliaučiaus kraštu.
Įspūdingas kraštovaizdis turi ir įspūdingą istoriją. Mozūrija – tikras ežerų kraštas, tačiau yra vienas bet… Norint plaukti iš ežero į ežerą, atsiranda, atrodo, sunkiai įveikiama kliūtis – labai didelis aukščių skirtumas. Ežeras, kalnelis ir vėl ežeras.
XIX amžiuje Mozūrijoje pradėjo dinamiškai plėstis smulkioji pramonė. Taborska pušis, iš kurios gaminami laivų stiebai, buvo labai geidžiama laivų statybos pramonės, išgarsėjo pasauliniu mastu. Pramonei plėtoti reikėjo sukurti transporto tinklą, jungiantį Prūsiją su Baltijos jūra. Tokiai jungčiai buvo kliūtis – kalvotas reljefas. Kai kur aukščio skirtumas iki 100 metrų, o vandens juk nepriversi tekėti į kalną. Vis dėlto atsirado Prūsijos inžinierius Georgas Jacobas Steenke’as, kuris rado sprendimą.
Kanalo projektavimas buvo pradėtas 1837 m., o darbai 1844 m. Pirmi keturi sausieji ruožai: Buczyniec, Kąty, Oleśnica ir Jelenie paleisti laivybai 1860 m.
Laikui bėgant šiais kanalais pramoninė laivyba pamažu nunyko. Dabar liko tik smagi pramoga. Žinoma, visiems labai įdomu, kaip gali būti, kad laivo kelionei sausuma nereikia elektros, viską atlieka tinkamai sureguliuota vandens srovė ir fizikos dėsnių išmanymas.
Kaip tai veikia?
O tokios neįprastos laivybos veikimo principas yra toks. Iš aukštesnio lygio į žemesnį tekančio vandens energija buvo naudojama rampos pavaros mechanizmui varyti. Jis paleidžia bunkerio vandens ratą, o tai savo ruožtu yra mechanizmas, varantis lynus, traukiančius vežimėlius laivams gabenti. Transporto vežimėliai važiuoja bėgiais, jungiančiais kanalų dalis abiejose rampos pusėse.
Kiekvienoje rampoje yra du vežimai, naudojant du lygiagrečius bėgius. Kai vienas iš jų eina viena kryptimi, kitas eina priešinga kryptimi.
Vežimėliai sveria 24 tonas ir, suaktyvinus rampą, abu juda į įkalnę, tada – kai vežimėlis, važiuojantis link apatinio kanalo, pravažiuoja rampos viršų – vienas kyla aukštyn, kitas leidžiasi žemyn, o tada vienas kitą balansuoja. Tačiau paskutinėje atkarpoje, kai viršutinio kanalo link važiuojantis laivas pravažiuoja viršūnę, jie abu leidžiasi žemyn. Trumpa atkarpa, kuria abu vežimėliai kyla į kalną, nulemia elingo keliamąją galią – juo vienu metu į abi puses galima gabenti iki 50 tonų sveriančius laivus arba du laivus, sveriančius iki 38 tonų.
Rampos važiuoja tiesia linija, pagal laivybos kanalo maršrutą. Kiekviena rampa susideda iš dviejų lygiagrečių bėgių, jungiančių viršutinę ir apatinę stotis. Ant takelių stovi du vežimėliai. Bėgiai prasideda nuo viršutinės stoties (dar po vandeniu), eina per rampos keterą (viršų) ir nusileidžia į apatinę stotį, baigiasi po vandeniu. Kiekvienoje trasoje tarp viršutinės ir apatinės stočių yra plieniniu lynu tempiamas vežimėlis ir atvirkščiai.
Atgimimas
Ilgą laiką šis neįprastas vandens kelias merdėjo, tačiau 2011–2015 metų laikotarpis laikomas jo atgimimu, nes panaudojus Europos Sąjungos lėšas atnaujintos visos 5 kanalo atkarpos – Caluny, Jelenie, Oleśnica, Kąty ir Buczyniec.
Mūsų kelionė kanalu ir pievomis tęsėsi 3 val. Buczyniec atkarpa iš Bursztyn prieplaukos. Tai trumpiausias maršrutas, nes galima taip plaukti net 6 valandas. Laivas plaukiant į priekį 3 kartus „plaukė“ pieva kopdamas į kalną ir tą patį pakartojo grįžtant. Čia aukščių skirtumas svyravo iki 21 metro.
Jausmas tikrai nepakartojamas – plauki siauru vandens kanalu, staiga priešais pamatai statų kalną ir žaliuojančią pievą, kurioje vietoje vandens tiesia linija eina tik bėgiai. Baigiantis vandeniui, laivas įplaukia į vagonėlį, užfiksuojamas ir tuomet jau pamažu kopia pieva į kalną.
Nors į prieplauką atvykome dar prieš 8 val. ryto ir ūkanotas oras žvalumo tikrai neteikė, trijų valandų kelionė neprailgo. Kapitonas savo energija ir gera nuotaika užkrėtė visus keleivius. Net ir mes, lietuviai, ne viską suprantantys lenkiškai, atidžiai klausėmės jo pasakojimų. Smagios istorijos ir anekdotai šildė ne ką blogiau nei karšta arbata.
