2024/04/13

 

VIKTORIJA SŪPUOJA LIETUVOJE GIMUSĮ SŪNŲ

Kupiškyje prieglobstį radusios Viktorija Belozer (dešinėje) su savo anyta Liudmila Belozer prie ramiai miegančio mažojo sūnaus ir anūko Davido. Autorės nuotrauka

Vasaros pradžioje rašėme apie bėgančių nuo karo baisumų Ukrainoje žmonių bendruomenės Kupiškio rajone pirmą naujagimį. Kupiškyje prieglobstį radusios Viktorijos Belozer iš Nikolajevo šeimoje taip pat krykštauja neseniai gimęs sūnus.

Jurga BANIONIENĖ

Vaiko gimtinė – Lietuva

Viktorija mielai sutiko pabendrauti ir pakvietė į savo laikinus namus Kupiškyje. Kol su ja ir anyta Liudmila Belozer kalbėjome, lovelėje ramiai miegojo mažasis Davidas.
Viktorija su vyru žinojo, jog gims berniukas, ilgai galvojo, kokį vardą jam suteikti, svarstė apie Mirono, Miroslavo. Mironas – su taika susijęs, bet mažyliui netiko. Spalio 22 d. Davidui bus du mėnesiai, jis gimė rugpjūtį. „Ačiū Dievui, ramus, bet tik antrą dieną“, – šypsojosi jo mama.

Anot pašnekovės, pradžioje sūnus buvo gana ramus, naktį puikiai miegodavo, bet paskui pasikeitė. „Nuolat turiu būti šalia ir maitinti. Visą laiką nori valgyti, galvojau, gal sočiai nepavalgo, bet apsilankėme poliklinikoje, viskas puiku, kilogramą priaugo“, – kalbėjo V. Belozer.

Šeimai tai antra atžala, dar augina dukrą Kateriną, kuri rugsėjį pradėjo lankyti pirmą klasę.

Su visa šeima

Viktorija puikiai atsimena dieną, kada atvyko į Kupiškį, tai buvo kovo 15-oji. Atvažiavo ne viena, su visa šeima. Šiuo metu mūsų mieste apsistoję ji su vyru Jevgenijumi, Viktorijos mama Tatjana, vyro tėvai Liudmila ir Vladimiras. Tiesa, į Lietuvą atvažiavo ne visi iš karto. Pradžioje besilaukianti Viktorija su savo dukrele ir vyro tėvais. Vėliau atvyko ir Viktorijos mama, nes likti Ukrainoje buvo labai nesaugu. Tačiau tėtis liko Nikolajeve.

Ukrainietė sakė, kad Vilniuje gyveno vyro draugas Sergejus, su kuriuo jis bendrauja daugiau nei dešimt metų. Sergejus turėjo verslą Nikolajeve, paskui viską pardavęs išvažiavo su šeima gyventi į Lietuvą.

„Kai tik prasidėjo karas, Sergejus iškart liepė susirinkti daiktus ir vykti pas juos. Mes ilgai galvojome, vis vylėmės, kad šiandien, rytoj viskas baigsis. Buvome kelioms dienoms apsistoję Lvive pas draugus, bet ir ten likti buvo nesaugu. Aš laukiausi, daug streso. Vyras liepė vykti į Lietuvą. Su tėvais susiruošėme ir atvažiavome su mašina. Kovo 14 dieną kirtome sieną ir jau kitą dieną buvome Vilniuje. Tačiau išnuomoti buto mums niekas nenorėjo, skambinome pagal skelbimus, nieko neradome. Sergejaus draugas turėjo laisvą butą Kupiškyje, sutikome vykti čia, nes jokio kito pasirinkimo neturėjome“, – savo atsiradimo Kupiškyje istoriją papasakojo V. Belozer.

Vėliau pas saviškius atvažiavo ir Viktorijos vyras. Jis likęs Ukrainoje savanoriavo, varinėjo karines mašinas Ukrainos kariams. Pagal savo sveikatos būklę negalėjo eiti kariauti, Jevgenijui leista išvykti iš savo šalies pas šeimą.

Viena mintis – apie grįžimą

Pašnekovė prisiminė, kad atvykę vis svarstė, ką toliau daryti. Nuolat nedavė ramybės mintis, kad reikia grįžti į Lvivą, bet suprato, kad tai pavojinga. Vyras nutarė, kad visi liks čia, jis ieškos darbo.

„Apie dvi savaites vyko paieškos, ačiū Dievui, jis rado darbą pagal specialybę, dirba autoelektriku įmonėje „Gilota“. Esame labai dėkingi „Gilotos“ direktoriui, žmonės nuoširdžiai atsižvelgė į mūsų problemas. Sužinoję, kad ieškome erdvesnio buto, nes tas, kuriame gyvenome, buvo labai mažas, surado mums kitą. Mano mama taip pat rado darbą fabrike Panevėžyje, važinėja. O visi kiti būname namie, yra kuo užsiimti, vaikai, anūkai, diena po dienos bėga, taip ir gyvename laukdami, kada visas tas baisumas baigsis, meldžiamės, kad tai įvyktų kuo greičiau“, – kalbėjo ukrainietė.


Ji viliasi, kad sugrįš į savo namus, į Nikolajevą. Ten liko neseniai jaunos šeimos įsigytas ir suremontuotas butas. Juo labai džiaugėsi. Viktorija pagal specialybę buhalterė. Ji ilgai turėjo vaiko priežiūros atostogas, jei vaikas dažnai serga ar nėra su kuo jo palikti, pagal Ukrainoje galiojančią tvarką jas galima pratęsti, iki kol atžalai sukaks šešeri. Ji šia galimybe ir pasinaudojo. Kartu su vyru įsigijo fotostudiją. Kūrybinga moteris ruošdavo įvairioms fotosesijoms dekoracijas ir nuomodavo patalpas fotografams. Daugiausia, pasak jos, į fotostudiją įsiamžinti užsukdavo šeimos su mažais vaikais.

„Pamenu, tik po Naujų metų surinkau naujametines puošmenas, paruošiau pavasarines ir prasidėjo karas. Mano fotostudija iki šiol stovi, nors šiandien padėtis Nikolajeve labai sudėtinga. Kiekviename kvartale kažkas sunaikinta – daugiabučiai namai, fabrikai, ligoninės. Naikinamos elektros stotys, kad mieste nebūtų elektros. Mieste nėra normalaus geriamo vandens. Bet, dėkui Dievui, Nikolajevas neokupuotas. Visą laiką palaikome ryšius su Nikolajeve likusiais giminaičiais, draugais, kaimynais. Mano tėtis, dėdė, teta neišvažiavo, tiesiog nenorėjo. Kai buvo pirma išvažiavimo banga, kas galėjo, tas išvyko, o tie, kurie liko, jau nebenori. Jie priprato. Priprato prie šitos baisios padėties, prie nuolat aidinčių oro pavojaus signalų, jie jau orientuojasi, kokia raketa skrenda, iš kurios pusės. Priprato nuolat nešiotis geriamą vandenį, kurį atveža iš kitų miestų“, – pasakojo pašnekovė.

Į pokalbį įsijungusi Viktorijos anyta Liudmila teigė, kad Kupiškyje po truputį pripranta. Žinoma, viskas kitaip, čia gerokai ramiau.

„Nikolajevas didžiulis, apie pusę milijono gyventojų turintis miestas. Pradžioje man buvo keista, kad čia labai ramu. Gamta pas jus nuostabi, grynas oras. Viskas gražu, žmonės puikūs, kaimynai geri buvo aname bute, kur gyvenome.“

„Pripratome vieni prie kitų, sakė net nenorintys, kad išvažiuotume. Bet vis tiek viena mintis – kuo greičiau namo“, – kalbėdama pravirko Liudmila.

Viską nubraukė karas

Nikolajevas – jos gimtasis miestas. Pašnekovė sakė, kad jis labai išgražėjo atėjus vadovauti Volodymyrui Zelenskiui. Tai vienas didžiausių Ukrainos laivų statybos centrų, labai daug pramonės, gamyklų, fabrikų.

Abi moterys Lietuvoje iki šiol nėra buvusios, čia yra viešėjęs Viktorijos vyras, tik gerokai seniau su draugu Sergejumi.

„Jam Lietuva labai patiko, net sakydavo, kad svajoja čia gyventi. Bet tada jūsų pinigai dar buvo litai, viskas atrodė, palyginti su kainomis pas mus, labai pigu, stebino puikūs keliai. Bet kai atėjo vadovauti prezidentas V. Zelenskis, ir pas mus viskas pasikeitė, pamatėme, kad viskas eina geryn, tapome europietišku miestu“, – mintis dėstė Viktorija.

Jai pritarė ir Liudmila. Anot moters, jų šalies prezidentas – tikras šaunuolis. Atsigavo visi šalies miestai, ypač keliai, jie buvo puikiai sutvarkyti. „Nikolajeve pastatė tokį gražų tiltą, o dabar jis subombarduotas. Tokių kelių, kokie buvo, dabar pas mus nebėra, tankais, raketomis išnaikino“, – kalbėjo ji.

Viktorija dabar viską kitaip vertina. Vyras visą laiką daug dirbo, skubėjo, per mažai ilsėjosi. Vis nebuvo kada. O šiandien suvokė, kaip reikia džiaugtis tuo, ką turi, rasti laiko sustoti, pailsėti, pabūti su šeima.

„Pagyvenę Lietuvoje supratome, kiek daug turėjome iki karo. Galima netgi sakyti, kad kai kurie žmonės per mažai tai vertino. Jau atrodo gerai, o norėjosi dar geriau. Dabar visa tai supranti“, – tvirtino V. Belozer.

Ji sakė, kad nors šiuo metu jaučiasi saugiai, ilgesys – nenumaldomas. Savo artimųjų, savo namų, savojo rajono ir tiesiog gyvenimo, kuris buvo iki šio beprasmio ir žiauraus karo. „Namo labai norime. Dukra vis klausia, ar jos žaisliukai kambaryje“, – graudinosi Viktorija.

Liudmila vylėsi, kad pavasarį galės grįžti į savo gimtąją Ukrainą. Viktorija prognozavo, kad galbūt jei ne pavasarį, tai vasarą. Palaiko ryšius su kaimynais, kurie liko jų daugiabučiame name. Jie prižiūri Viktorijos šeimos butą, palaisto gėles.

Pašnekovėms iki šiol ramybės neduoda klausimas, kodėl visa tai vyksta. Už ką? „Juk mes niekam netrukdėme, ramiai gyvenome. Kodėl prasidėjo karas tokiu metu, kai viską turėjome, kaip gali žmonės daryti tokius baisus dalykus. Kodėl turi kentėti vaikai?“ – kalbėjo Viktorija.

Moterys teigė, kad yra labai dėkingos visiems už suteiktą pagalbą, pasakytą gerą žodį. Anot jų – lietuviai puikūs žmonės.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Vaje vaje

  • Kaip gera kai gerai atsiliepia apie mus.

Rekomenduojami video