ŠYPSENA – PADAVĖJO VIZITINĖ KORTELĖ

Padavėjas – kaip restorano ar kavinės veidas. Žmogus, kuriantis gerą nuotaiką ir galintis duoti sėkmę. Juk maloniai sutiktas ir aptarnautas svečias būtinai sugrįš.

Noriūnietis Tomas Jakaitis daugiau nei trejus metus darbuojasi restorane „Provinsalis“. Visada gerai nusiteikęs, malonus, atrodo, niekas negalėtų jo išvesti iš pusiausvyros. Beje, pagal įgytą specialybę jis – virėjas, tad drąsiai, kai reikia, sukasi ir virtuvėje.

Jurga BANIONIENĖ

Monotonijos nėra

Darbas tarp žmonių ir su jais niekada nebus monotoniškas. Vis kiti klientai, nauji įspūdžiai kasdien garantuoti. Kupiškyje gal kiek kitaip, nes žmonių pas mus gerokai mažiau nei didmiestyje. Tomas sakė, jog nemažai klientų jau yra gerai pažįstami, ypač tie, kurie į restoraną užsuka dienos pietų, bet vasarą sulaukia ir daug žmonių iš svetur.  

Bendrauti mėgstančiam vaikinui šis darbas patinka. „Jis nenuobodus, nepalyginsi su sėdėjimu įstaigoje. Čia visada yra žmonių, visokios veiklos. Kasdien kažką naujo išmoksti“, – kalbėjo T. Jakaitis.

Nors jau visai neblogai žino, ką nuolatiniai lankytojai mėgsta, Tomas sakė, kad tuo bendravimas ir apsiriboja, smalsauti, kaip jiems sekasi, nelinkęs, bet dažnai jį patį žmonės pakalbina.

Pašnekovas teigė, kad negalėtų išskirti kupiškėnų ir iš kitur atvykstančių restorano lankytojų, žmonės visur panašūs. Anot padavėjo, tikrai geranoriški ir nepriekabūs. O aptarnavimo sfera slidi sritis, nes patenkinti kiekvieno kliento lūkesčius – sudėtinga, nusiskundimai neišvengiami. Juk be padavėjo, yra virtuvė, kitas personalas. Bet dažniausiai būna taip, kad jei maistas blogas, kaltas padavėjas, aptarnavimas nepatinka, vėlgi jis. Tomas džiaugėsi, kad priekaištų nesulaukia, nors vienas kitas įnoringesnis restorano lankytojas pasitaiko. Tai, anot jo, šiame darbe įprastas dalykas.

Sunkus krikštas

Jis prisiminė, kaip prieš daugiau nei trejus metus pradėjo dirbti restorane „Provinsalis“. Buvo vasara, nuo rudens turėjo mokytis trečiame Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos kurse. Viena pažįstama, pas kurią atliko praktiką, pasiūlė padirbėti padavėju. Sritis visiškai nauja, nepažįstama, bet ryžosi išbandyti save. „Mano pati pirma darbo diena buvo rugsėjo 1-oji. Žmonių daug, aš dar nepatyręs, įtampos per akis, iki šiol atsimenu. Toks buvo krikštas“, – šypsojosi Tomas.

Treji metai sukantis aptarnavimo sferoje, jo manymu, jau nemažas laiko tarpas. Dabar jaučiasi visai kitaip, tvirtai, žino, kaip aptarnauti klientus ir tvarkytis įvairiose situacijose.

Sunkiausia padavėjo darbe, anot pašnekovo, yra nuolatinė įtampa. Ypač tada, kai vienu metu susirenka daug žmonių ir svarbu suspėti, kad visi būtų laiku aptarnauti. Per pietus tempas didelis, o salėje dirba tik dviese.

Tomo darbo valandos netrumpos, į restoraną visas kolektyvas susirenka 10 valandą ryto. Pagal žiemos grafiką dirba trumpiau, iki 19 valandos vakaro, bet kol susitvarko, dar praeina valanda ar daugiau. Pobūvių metu tenka padirbėti ir iki vėlumos. Darbas stovimas, reikia nuolat judėti, bet sakė, kad nepavargsta, nors kartais kiek įskausta kojas.

Kuo vadovaujasi

Paklaustas, kas yra geras padavėjas, T. Jakaitis teigė, jog svarbiausi dalykai yra komunikabilumas ir šypsena. „Be abejo, ir mandagumas, būtina mokėti maloniai aptarnauti žmones“, – pabrėžė pašnekovas.

Nors būna ir sunkių dienų, ne visada norisi šypsotis, tačiau būtinai stengiasi išlikti paslaugus, malonus.

Tų pačių principų laikosi ir bendraudamas su savo kolektyvu. Jis nedidelis, klientus salėje aptarnauja su restorano vadybininku Šarūnu Pažemiu, trys žmonės triūsia virtuvėje. „Esame kaip komanda, aš – vienas ilgiausiai dirbančių šiame restorane, gerai pažįstu vieną virėją, abu mes iš Noriūnų. Su visais kitais irgi gerai sutariame, pykčių nebūna, draugiškai gyvename“, – džiaugėsi T. Jakaitis.

Rekomenduoti neskuba

Pasiteiravus, ar pavalgyti į restoraną užsukę žmonės dažnai klausia patarimo, kokį patiekalą rinktis, Tomas sakė, kad tokių atvejų pasitaiko. Bet rekomenduoti sudėtingas dalykas, dažniausiai siūlo tai, kas meniu yra populiariausia. „Maistas restorane tikrai skanus, aš pats labiausiai mėgstu vegetariškus patiekalus, pats nesu vegetaras, bet pas mus jie tikrai puikūs“, – tikino jis.

Skaniai pavalgyti mėgstantys lietuviai pratę, kad maisto porcija būtų didelė. „Kartais pastebiu, kad atvykęs iš kito miesto žmogus, pamatęs porciją, akis išpučia. Stengiuosi įspėti, kad porcijos pas mus nemažos, tad užsisakyti reikia protingai, kad nereikėtų maisto išsinešti dėžutėse“, – kalbėjo padavėjas.  

Per darbo praktiką labai įsimintinų įvykių Tomui nėra buvę. „Tiesa, yra pasitaikę, kai daugiau alkoholio pavartoję asmenys užmigo prie stalo, bet pas mus tokių klientų beveik nėra, labai reti atvejai, todėl juos ir įsimeni“, – šypsojosi pašnekovas.

Keisti darbo neketina

Padavėjo profesija, T. Jakaičio manymu, Lietuvoje gana populiari, bet vis sudėtingiau rasti gerą, motyvuotą jaunuolį, kuris dirbtų šį darbą, todėl kaita didžiulė. „Esu girdėjęs iš kitų maitinimo įstaigų, kad padavėjai dažnai keičiasi. Sunku pasakyti kodėl, gal neatlaiko krūvio. Aš apie tai, kad reikėtų keisti darbą, bėgti iš Kupiškio, negalvoju, esu sėslus, ramus žmogus, dirbu, man patinka, džiaugiuosi tuo, ką turiu“, – tvirtino jis.

T. Jakaitis Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje yra įgijęs virėjo specialybę. Tai nebuvo atsitiktinumas. Nuo mažens mėgo gaminti, matydamas, kaip virtuvėje sukasi mama, dažnai atskubėdavo jai į pagalbą. Buvo įdomu. Vis sulaukdavo aplinkinių raginimų tapti virėju, tad nutarė taip ir padaryti. Apie mokslus Tomas pasakojo, kad sunkiausia buvo įsiminti daug teorinių žinių. Ar norėtų dirbti pagal įgytą specialybę, sunku atsakyti. „Kai pamatau, kiek darbo virtuvėje, tai kartais atbaido, bet manau, kad būtų įdomu, dirbti gal ir galėčiau, tik praktikos trūksta“, – sakė pašnekovas.

Kai tik turi laiko, jis mėgsta šeimininkauti virtuvėje. Seniau labai mėgdavo ruošti konditerinius gaminius, o pats labiausiai mėgsta patiekalus iš makaronų. Noriūnuose gyvenantis Tomas laisvalaikiu išeina pasivaikščioti su savo šunimi. Dažnai aplanko Panevėžyje gyvenančią sesę, dukterėčią. Žinoma, dažnai prisėda ir prie kompiuterio.

Tomas kartais pasvarsto, kad reikėtų įgyti dar vieną – padavėjo specialybę. Nors žinių kol kas užtenka, tai tikrai nepamaišytų. Galbūt tam ryšis.

Rasti ir išlaikyti sudėtinga

Restorano „Provinsalis“ vadybininkas Š. Pažemys džiaugėsi puikiu darbuotoju. „Tokių motyvuotų žmonių, kaip Tomas, mažai, sunku juos surasti, išlaikyti. Dabar jaunimas darbus labai keičia. Manau, kad šis darbas jam tikrai patinka. Tomas išskirtinis, universalus darbuotojas, kai reikia, dirba ir virtuvėje, ir salėje, daugiau būtų tokių žmonių, ir darbo diena būtų paprastesnė“, – kalbėjo Š. Pažemys.

Pašnekovas pabrėžė, kad ieškant padavėjų, didelio pasirinkimo nėra. Darbuotojų rasti sunku, jiems keliami ir nemaži reikalavimai. „Tikrai sudėtinga, pačiame mieste rasti norinčių dirbti žmonių dar sunkiau, lengviau nebent mažesniuose kaimuose, ten žmonės dar labiau motyvuoti. Didžioji dalis restorano darbuotojų yra iš Noriūnų“, – sakė Š. Pažemys.