JUBILIEJINĖJE PARODOJE – IR NEEILINĖ LANKYTOJA

Rugsėjo 16 dieną Kupiškio etnografijos muziejus pakvietė į dailininko Kazio Šimonio kūrybos darbų parodos, skirtos jo 135-osioms gimimo metinėms paminėti, atidarymą. Čia sulaukta artimų ir tolimesnių dailininko giminaičių, o viena parodos dalyvių buvo katytė Lili. Neatsitiktinai ji čia pakviesta – K. Šimonis labai mėgo kates.

Jurga BANIONIENĖ

Beveik 30 darbų

Jubiliejinės parodos ekspozicijoje – lietuvių dailininko, tapytojo, grafiko, poeto K. Šimonio kūrybinis palikimas – įvairios stilistikos peizažai, portretai, fantastiniai paveikslai, grafikos darbai. Iš viso 29 kūrybos darbai. Juos parodai paskolino Vytauto Didžiojo karo muziejus.

„K. Šimonis – dailininkas iš pašaukimo, jo kūryba yra unikalus profesionalios ir folklorinės kūrybos dermės pavyzdys. Dailininko kūrybai būdinga liaudies meno ir moderniosios dailės sintezė, stilizacija, vaizdų alegorijos, muzikalumas. Vyrauja legendų, pasakų, padavimų temos“, – kalbėjo muziejininkė Gytė Jakubkaitė.

Šį kartą parodos atidarymas buvo šiek tiek kitoks, nes tarp parodos atidarymo dalyvių buvo ir neeilinė lankytoja – katė Lili. „Šį naminį gyvūnėlį pasikvietėme ne veltui, nes K. Šimonis ypatingai mėgo kates ir jų draugiją“, – sakė G. Jakubkaitė.

Pralenkęs savo laikmetį

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Jūra Sigutė Jurėnienė džiaugėsi šia paroda ir pabrėžė, kad menotyrininkai, muziejininkai K. Šimonį laiko vienu iškiliausių lietuvių dailininkų, net prilygina Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui.

Žavu ir tai, kad K. Šimonio darbų daugiau negu 2 tūkstančiai, jis yra garsus XX a. tapytojas, bet darbais pralenkęs savo laikmetį. Šio dailininko kūryboje gražiai derėjo ir fantastinė, liaudiška tema, tuo laiku vyravusios meno srovės, ir art deco kryptis (pranc. trumpinys iš decoratif – dekoratyvusis menas – aut. past.). Be fantastinių, su tautosaka susijusių darbų, jis nevengė ir gamtos, nes pats labai ją mylėjo, yra daugybė gamtinių kūrinių. Kitas gražus akcentas, kad K. Šimonis kraštietis, kilęs iš Šimonių krašto“, – per parodos atidarymą kalbėjo J. S. Jurėnienė.

„Ir M. K. Čiurlionio, ir K. Šimonio kūryba panaši savo spalvų potėpiais, jautrumu, pasaulėjauta, o svarbiausia – muzikalumu. Daugelio K. Šimonio darbų pavadinimuose yra muzikiniai akcentai, muzikinės užuominos.

Giminaičių prisiminimai

Į renginį atvyko K. Šimonio giminaitis Rimantas Šimonis. Svečias prisiminė, kad dailininkas niekuomet nebūdavo susiraukęs, visada šypsodavosi, rūkydavo savo pypkelę ar cigaretę. Mokė jį mažą piešti, tiesiog padėdavo lapą, pieštukų ir ragindavo ką nori įamžinti. „O dėl kačių – tiesa, K. Šimonis mėgo kates, tai buvo jo numylėtinės“, – kalbėjo R. Šimonis.

Kitas garsaus dailininko giminaitis Lucius Šimonis vaikystėje ne kartą matė dailininką ir su juo bendravo. K. Šimonis buvo Luciaus tėčio pusbrolis. Atvažiuodavo pas juos į Juodpėnus. „Autobusų nebūdavo, tai jis atvykdavo traukiniu į Skapiškį, tada ateidavo į Juodpėnus, kur mes gyvenome. Pirmą sykį parašė laišką, kad atvažiuos. Pamenu, atvyko toks senelis, su balta barzdyte, apsirengęs drobiniais baltiniais, toks kaip iš pasakų. Visada turėdavo maišiuką, domėjosi senove, eidavo ant piliakalnių, kasinėdavo. Iš tiesų, jis buvo labai paprastas, kartą tėtė paklausė mamos, kuo vaišinsime svečią, o jis paprašė bulvių su marškinėliais ir rūgpienio“, – vaikystės prisiminimų nuotrupas perteikė L. Šimonis.

Jis papasakojo, ir kaip kartą atvažiavęs į svečius dailininkas kaime pamatė įdomias duris ir pradėjo ant jų piešti. Žmonės išsigando, kad gal kažkas atvyko turto surašinėti.

Atminimo įamžinimas

Choro dirigentas, pedagogas Pranas Jankauskas prisiminė skaitytą straipsnį, kuriame rašoma, kaip dailininko gyvenimas komplikavosi pokario metais, kai grįžo Raudonoji armija. Darbinę karjerą K. Šimonis baigė labai kukliomis pareigomis. „Dėl šio dailininko darbų nėra jokios abejonės, jį pripažįsta ir profesionalai, ir mėgėjai. O kokia gyvenimo ironija – K. Šimonis net nebuvo baigęs Dailės akademijos“, – sakė P. Jankauskas.

Kupiškio viešosios bibliotekos Kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėja Lina Matiukaitė parodos dalyviams priminė K. Šimonio atminimo įamžinimą Kupiškyje. Pasak jos, šaunu, kad dailininko giminės, L. Šimonis, kiti artimieji, rodė iniciatyvą šiuo klausimu. 2007 metais Starkonyse, kur dalį vaikystės metų praleido garsusis dailininkas, pastatytas koplytstulpis. Jo statybą finansavo L. Šimonio šeima. Dar vienas dailininko atminimo įamžinimas – Kraštiečių mikrorajone, Kazio Šimonio gatvėje ant sienos nutapytas dailininko portretas ir kūrybos motyvai. Taip pat turime K. Šimonio parką. Vyksta ir tautodailininkų darbų paroda-konkursas jo premijai gauti.

L. Matiukaitė teigė, kad K. Šimonis buvo ne tik spalvų, bet ir žodžio menininkas, tai rodo jo išleistos knygos. Jis studijavo dailę, bet ne Lietuvoje, nes tuo metu čia nebuvo aukštosios dailės mokyklos, o užsienyje – Berlyne, Paryžiuje. Buvo ir Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Jo kūrybą žmonės vertino įvairiai. Senatvėje K. Šimonis savo darbus tiražavo – perpiešdavo tą patį paveikslą. Tai buvo ir jo pragyvenimo šaltinis, nors tarp dailininkų tai nelabai teigiamai vertinta.

Parodos atidarymo šventėje grojo Kupiškio meno mokyklos auklėtiniai.