Noras būti arčiau gamtos, gyventi paprasčiau, tvariau, propaguojant lėtą gyvenimo tempą, tai šiuolaikiniame pasaulyje – jau retenybė. Tuo vadovaujasi iš Kupiškio kilusi, šiuo metu sostinėje gyvenanti Monika Vilčinskaitė. Atokiame kaime Vilniaus rajone savo svajonių namus su šeima susikūrusi Monika gyvenimo čia ypatumus aprašo savo „Instagramo“ profilyje „Living in a farmhouse“.
Kaip kūrė savo svajonių būstą, kuo vadovautis tai darant, su ja ir kalbėjomės.
Jurga BANIONIENĖ
Sakoma, kad kelyje į tvaresnį gyvenimą sunkiausia būna pradžia, o vėliau tai tampa įpročiu ir viskas vyksta tarsi savaime. Monika, stengiatės gyventi kuo tvariau. Kaip apibūdintumėte tvarumo sąvoką. Kuo ji Jums svarbi?
Gyvenant nedideliame miestelyje, provincijoje, taip, kaip gyvenome Kupiškyje, tikriausiai tvarumas buvo tiesiog kasdienybė. Nei siekiamybė, nei populizmas. Viskas buvo paprasta – auginti savas daržoves, gėles atrodė visiškai normalu. Jei savo seneliams pasakydavau, kad pirksiu bulves, jie nesuprasdavo, kad taip išvis vyksta, tai buvo miestiečių reikalai. Didėjant pasiūlai, viskas greitai keitėsi, maži miesteliai tapo vartotojiški, taip, kaip ir didieji Lietuvos miestai. Išvažiavusi į didmiestį, gyvenau jo ritmu. Atsiradus šeimai, vaikams, jaučiau didelį vidinį šauksmą grįžti prie savo šaknų. Mes su vyru tikrai būtume kūręsi tėviškėje, jei tik būtume radę darbus pagal specialybę arba lengvai nebūtume jų radę sostinėje. Aš matau vien pliusus gyvenant mažame miestelyje, tikrai kartais pasvajoju tokiame auginti vaikus. Tai nulemia noras ne tik valgyti, kvėpuoti, ilsėtis, leisti laiką po darbo sveikiau ir švariau. Kūnas, siela, protas patys reikalavo tokių sprendimų, kurie ir buvo priimti. Gyvenome pačioje sostinės širdyje – senamiestyje ir pasirinkome gana atokų kaimą Vilniaus rajone, kuriame puikiai jaučiamės, iki šiol juokingai atrodo žmonių nuogąstavimai, kad gyvename toli nuo miesto centro. Įsikūrėme už 25 kilometrų nuo centrinio Vilniaus pašto. Mūsų kaime yra šešios trobos, aplink laukai, miškai, tvenkiniai. Gyvename tradiciniame kaime su nedidele vietine parduotuvėle, vaikai eina į kaimo mokyklą, darželį, į kuriuos veža mokyklinis autobusiukas. Žodžiu, susikūrėme mažą Kupiškį prie Vilniaus.
Ar lengvai apsisprendėte palikti miestą ir keltis į atokią vietą, kur mažai šurmulio?
Labai lengvai. Visada žinojome, kad miestas yra laikini mūsų namai. Mes kiekvieną laisvą minutę leisdavome už jo ribų – parkuose, miškuose, stengdavomės išvengti didelių žmonių spūsčių. Kai važiuodavome į tėviškę, pro mašinos langus visada stebėdavome namus – iki šiol taip darau, kaskart pagalvodama, kad kiekvienas žiburys pasakoja savo istoriją. Kiekvieną kartą džiaugdavausi, kad pakelėje stovintys nameliai tvarkomi, žmonės juos prižiūri, dažo tvoras, langines. Ir anyta žino, kad aš mėgdavau su vežimėliu vaikščioti po Skapiškį ir stebėti kiekvieną kiemą, žavėtis žmonių kūryba, tai man buvo labai artima natūraliai. Kad išvažiuosime iš Vilniaus, puikiai žinojau, tik niekada nemaniau, kad tai įvyks greitai, kad rasime vietą, kur bus mūsų namai. Esame žmonės, kurie nelabai vadovaujasi nustatytomis nekilnojamo turto normomis ir dogmomis, dažniausiai – vidiniu pajautimu. Reikėjo laiko, kol pajutome, kur bus mūsų namai.
Patys statėtės namą. Kokia buvo to svajonių namo vizija, kas Jums buvo svarbiausia?
Mes ieškojome daug – namo, sklypo, nebaigtos statybos namo, nes turėjome limituotą biudžetą, reikėjo suktis iš padėties, kaip ir daugumai jaunų porų. Prieš septynerius metus, kai tik buvo gimęs pirmas sūnus, radome sklypą. Numatėme, kad gyvensime į Aukštaitijos, namų pusę, kad tėvams būtų lengva mus pasiekti, nereikėtų važiuoti per visą miestą ir galėtų dažniau lankyti savo anūkus, leisti kartu laiką.
Mūsų namą, beje, projektavo taip pat kupiškėnas Aivaras Baronas, su kuriuo daug metų prasėdėjome viename mokyklos suole.
Tai buvo pirmas jo, kaip architekto, individualus namas. Kartais jaučiuosi, kad atiduodu jam per mažai duoklės už tai, kad jis šį namą nubraižė, bet tai buvo bendras mūsų projektas, dirbome ranka rankon. Aivaras atliko visą techninę dalį, tačiau išsigryninti bendrą namo viziją buvo gana sunku. Ieškant internete visi namai atrodė gražūs, bet tikrai žinojau viena – kad noriu dviejų aukštų namo. Nuo seniai man buvo įstrigęs vieno namo projektas – Kupiškio rajono ūkininko Henriko Gineikos dvaras, maža esu čia buvusi, puikiai pamenu aukštas lubas, atidarytus laiptus, šiuolaikinę loftinę zoną. Labai gerai prisimenu tą lengvumo jausmą, kiek daug ten yra oro, erdvės kvėpuoti, nes žmogus jaučia ne tik plotą, bet ir tūrį kambario, kuriame esame. Žinojau, kad būtent taip noriu susikurti savus namus. Kartą važiuodama į tėviškę užsukau pas draugės tėvus Anykščiuose, jie buvo ką tik pasistatę namus. Tik įžengusi pro tambūrą iškart supratau, kad tai mano namo projektas. Šeimininkams leidus puoliau viską filmuoti ir išsiunčiau vyrui žinutę, jis, aišku, palaimino mano norus, kad šeima būtų laiminga. Draugės mama mums atidavė namo projektą ir pagal jį braižėme savo, tik savas buvo kiek kitoks – sukamo lizdo.
O kas kūrė Jūsų svajonių namo interjerą. Kas čia dominuoja?
Aš. Nesamdėme jokių dizainerių, dėl to matome daugybę klaidų, kurios man labai juokingos. Kartais žiūriu į lubas ir galvoju, kaip man kilo mintis pakabinti tokius šviestuvus. Tai buvo buitinė statyba. Bet niekas nesikeičia, dabar statomės pirtį, o aš vaikų kreidelėmis braižau, kur kas bus. Namą norėjau padaryti balto provanso stiliaus, tuo metu jis buvo madingas, bet išgirdau tokią frazę, kad ne viskas, kas nudažyta baltai, yra „aifonas“ perkeltine prasme, tai nebūtinai turi būti kažkas labai kokybiško ir šaunaus. Ta mintis greitai atkrito, supratau, kad turiu duoti mūsų namo interjerui laisvės, tai yra viską daryti be jokio skubėjimo, konkretaus plano. Mes žinome tiek: kokia bus virtuvė, kur stovės sofa, ir po vieną daiktą vis keliavo į namus, tad buvo laiko apgalvoti, ko norime, kokių spalvų, medžiagų ir pan.
Ką patartumėte šeimoms, kuriančioms savo svajonių namus, į ką orientuotis?
Nesivaikyti madų, nesistengti padaryti savo namų interjero kaip iš žurnalo viršelio. Tiesiog viską įsirengti taip, kad jaustumėtės patogiai, kaip mėgstamuose drabužiuose, kad tai būtų jūsų vieta. Ir ji neturi būti tokia, į kurią atvykę svečiai aikčiotų, girtų. Nereikia būti labai išskirtiniams ar bijoti būti tokiems, kaip visi. Nereikia turėti baimių – darykite viską sau, patogiai. Jei yra didesnis pinigas, galbūt rinktis kokybiškus baldus, kurie ilgai tarnaus, o dekoro elementus pasirinkti pigesnius, tokius, kurie lengvai pakeičiami, nebijoti spalvų ten, kur galima greitai pakeisti, – pagalvėlių užvalkalai, vazonai, nuotraukų rėmeliai, laikrodžiai ant sienos. Galbūt nepabijoti kažką pasidaryti patiems, atnaujinti seną baldą, kuris guli pas močiutę sode. Namai turi būti tokie, kad kiekvienas daiktas pasakotų savo istoriją ir kad jie patys ją turėtų, taip pat ir labai gilią prasmę, kurios net negali įkainoti.
Vadinasi, taisyklių, kuriomis reikėtų vadovautis kuriant savo namų interjerą, Jūsų manymu, nėra?
Aišku nėra. Tik iš patyrimo. Juk mes puikiai suvokiame, kaip turi atrodyti namai. Kambariai neturi turėti sienoje išraižytų pavadinimų, kad būtent čia yra vaikų kambarys ir, gink Dieve, daugiau niekas negali būti.
Jūs atnaujinate senus daiktus, kodėl? Juk, atrodo, paprasčiau įsigyti kažką naujo. Tai darote dėl ekologijos ar labiau – ekonominiais sumetimais?
Man gaila daiktus išmesti. Kai kraustėmės iš buto tikrai buvo gaila daug jų palikti, norėjosi persivežti į namą. Kai atsigabeni savo užgyventą turtą, bandai sugalvoti, kur jis tiktų. Supratau, kad tai gali atskleisti ir turimą kūrybinę gyslelę. Dabar nebereikia, kaip seniau, turėti kažkokią knygą, kurioje galima rasti idėjų, užtenka internete įsijungti „Pinterestą“, parašyti, ką nori pagaminti, ir viskas parodyta nuo A iki Z. Iš tiesų, man visada patiko rankdarbiai, prisimenu, kad namuose mėgdavau kažką pasidaryti, kokį nors nuotraukų rėmelį. Lygiai taip pat ir kuriant šiuos namus stengiausi panaudoti tai, ką turime. Pavyzdžiui, likdavo statybinių medžiagų, tad su vyru visada kūrybiškai pažiūrėdavome ir panaudodavome jas interjere. Pavyzdžiui, reikėjo gaminti laiptus. Pasiskambinome keliems laiptininkams, supratome, kad sąmata yra daug didesnė negu galime sumokėti, ir grįžome prie pradinio taško – pasidarysime patys. Dažniausiai tai vadinasi – pasidarysime patys laikinai, bet viskas virsta į amžinai. Mes su vyru esame tikra komanda, susėdome ir ėmėme galvoti, kaip jie atrodys, kaip padaryti pigiau ir paprasčiau. Radome seną metalinę konstrukciją internete ir kas ją supjaustys, o paaiškėjus, kad laiptų pakopos irgi labai brangios, tam pritaikėme palanges, kurios gerokai pigesnės. Laiptų gamyba virto visišku mūsų fantazijos vaisiumi. Iki šiol jais negaliu atsidžiaugti, nors mediena visai ne laiptams skirta, porankis – likusi nuo statybų sija, kurią pritaikėme, išfrezavome skyles ir pasidarėme, kaip mums reikia.
Bet juk ne kiekvienas tam turi gabumų…
Kiekvienas gali padaryti, kas kita yra sugalvoti. Turi būti išradingas. Visa tai darome nebūtinai dėl ekologijos ar ekonomijos. Dėl to pradėjau idėjas rašyti „Instagrame“, kad galėčiau pasakyti žmonėms, jog galima, o kaip, tikrai įmanoma rasti, tik kartais reikia užvesti ant kelio. Visai įmanoma pasistatyti namus be didelių pinigų, tiesiog į viską pažiūrėjus išradingai.
Tai ir yra pagrindinė žinutė, kurią skleidžiate savo paskyroje „Living in a farmhouse“?
Pradinė idėja ir buvo skleisti tas mintis, kurios gimsta mums, kad parodytume žmonėms, jog ir jie gali. Visada stengiuosi projektą apibūdinti labai išsamiai, atsakyti į visus klausimus, kad žmonės ne tik pasigrožėtų, bet ir pasidarytų sau. Norisi įkvėpti drąsos, kad viskas yra paprasčiau, kartais baimė dėl namo statybos didesnė nei yra iš tiesų. Svarbu atskirti du dalykus – namo statyba yra daug reikalų, bet nedaug bėdų. Nes bėdos dažniausiai sunkiai įveikiamos, o čia – tik daug reikalų, svarbu susidėlioti planą ir juos padaryti.
O koks yra Jūsų namų kiemas, ką čia galima rasti?
Daug gėlynų. Dabar turiu keturis, jie gana dideli. Augalai yra mano liga. Turime sodą, kurį pasisodinome su vaikais, daržą, aštuonių metrų ilgio šiltnamį. Labiausiai mėgstu auginti gėles. Tai dar viena tema, kurią labai plėtoju savo tinklaraštyje. Gėlės irgi turi savo madas, tendencijas, bet aš visada stengiuosi parodyti, kaip gerai atrodo mūsų močiučių auginamos gėlės, tos senos, tikros, nelepios, nedramatizuojančios vandens stygiaus. Labai mėgstu jas auginti, tik su jurginais sunkiau. Nemažai augalų pas mane yra atkeliavę iš vyro tėviškės – Skapiškio, taip pat iš Kupiškio, keičiamės sėklomis, beveik visi augalai dovanoti, draugauju su augalų mylėtojais, yra didžiulė jų bendruomenė. Jau dabar renku sėklas, kurių daugumą siųsiu savo draugėms, jos man siųs savo. Ir vasarį ant visų palangių stovės daigyklos.
Kaip rasti viskam laiko, dirbate Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, auginate du vaikus?
Visa tai – tik iš didelio noro. Noro turėti svajonių namus. Aš esu juos išsapnavusi, išsvajojusi, išpiešusi savo mintyse ne vieną kartą ir dabar galiu juose gyventi. Kiekviena diena man čia nuostabi, labai džiaugiuosi šiuo sprendimu.
Jau drąsiai juos vadinate savo svajonių namais?
Juos taip vadinu nuo pirmos plytos, kuri buvo padėta. Mes ir statėme savo svajonių namus, net nesvarstėme apie ekonominį variantą – vieno aukšto kvadratinę dėžutę, tai būtų buvę išties labai paprasta. Gal ši svajonė tik šiandien tokia, jei ji kardinaliai pasikeis, tikriausiai teks statyti kitą svajonių namą.
Papasakokite apie save, savo šeimą.
Esu tikra kupiškėnė, vyras Vytautas – iš Skapiškio. Auginame du sūnus, Viliui bus septyneri, dabar pirmokas. Motiejui greitai sukaks ketveri.
Ar gera būti dviejų atžalų mama?
Labai. Mokykloje kai klausdavo, kuo būsiu užaugusi, niekada neturėdavau ką atsakyti, o dabar tikrai žinau, kad norėjau būti šių vaikų mama.
Į ką orientuojatės auklėdami savo vaikus, kas Jums svarbiausia?
Vaikų laisvė. Kad jie žinotų savo ribas, kas yra leistina, kas ne, turėtų tam tikras gyvenimo gaires, bet būtų laisvi. Dažnai stebiu savo vaikus viešoje erdvėje, tarkime, kavinėje. Jei užgroja jų mėgstama daina, jie gali pradėti šokti, dainuoti ir visai negalvoja, ką pagalvos kiti. Kartais pasigendu to savo kartoje – mes per daug galvojame, ką pamanys kiti, daug sprendimų gyvenime priimame ne dėl savęs, o dėl kitų. Labai norėčiau, kad mano vaikai taip nesielgtų, sprendimus priimtų dėl savęs, kaip jiems atrodo geriausia.
Kokių laisvalaikio pomėgių turite? Ką kartu veikiate?
Dabar žaidžiame Uno kortomis, kurias parsivežėme iš Graikijos. Bet turime įvairiausių tradicijų, kurias vis prisimename. Karantino metu turėjome tradiciją sekmadieniais keliauti į pažintinius takus, nesvarbu, koks oras. Bet paprastai sukamės aplink namus, gera čia, turime visokiausių veiklų. Vaikams patinka būti kartu, jose dalyvauti, nors jos vyksta keturis kartus lėčiau, bet vyksta.
O ar tenka grįžti į Kupiškį? Ar dažnai?
Parvažiuojame labai retai, dažniau – į Skapiškį. Mūsų namai virto ne tik mano mažos šeimos, bet ir visos mūsų didelės šeimos namais – čia yra ir mano, ir mano vyro artimųjų namai, čia susirenka mūsų sesės, atvažiuoja tėvai. Niekada nėra jokių kvietimų, visiems visada yra vietos. Tad pamėgome labiau rinktis čia nei tėviškėje. Bet parvažiavus į gimtinę kiekvieną kartą yra labai gera. Aš esu toks žmogus, kuris myli Lietuvą, tad labai myliu ir savo Kupiškį. Man visada gera pasidžiaugti už kiekvieną, kuris iš čia kilęs ir kuriam sekasi. Stebėdama socialinėje erdvėje kupiškėnus, kurie puoselėja Kupiškį, visada jiems mintyse spaudžiu dešinę. Stengiuosi grįžusi būtinai nulėkti prie marių, aplankyti tuos, kuriuos pažįstu. Visada širdį spaudžia susitikus savus žmones. Džiaugiuosi, kad esu iš tokio miestelio, su didžiuliu pasididžiavimu sakau, kad aš iš Kupiškio. Mūsų katės vardas yra Torka, kupiškėniškai – tarka, o ji bjauraus charakterio. Tik žmonės, kurie yra iš mūsų krašto supranta, kodėl taip ją pavadinome.
