Nuo pat 2020 metų pavasario, prasidėjus koronaviruso pandemijai, girdėjome nuolat kartojamą sakinį: pasaulis nebebus toks, koks buvo. Praėjo kiek daugiau nei dveji metai, ir šiandien beveik niekas nesvarsto, koks gi tas šių dienų pasaulis. Išimtys būtų siejamos tik su teatro ir iš dalies literatūros kūryba, kurioje vėlgi labiau pasitelkiama meno klasika, o ne tiesiogiai svarstoma, kuo mūsų planeta tapo kitokia nei buvo.
Pasibaigus dar vienai vasarai, kyla didelė apibendrinimų pagunda. Juolab kad daug kas klausinėja, koks buvo mano ir kitų atostogų šiltasis ir net karštasis metų laikas. Regis, palyginti su ankstesniais metais, akivaizdu, kad daugelis ėmė labiau vertinti su šeima leidžiamą laiką, tokias dienas, kurias bus gera prisiminti. Filosofas Arvydas Šliogeris prieš kelis dešimtmečius pradėjo sakyti ir tęsė beveik iki žemiškos kelionės pabaigos, kad visas žmogaus gyvenimas, tiek, kiek jis prasmingas, telpa į keletą akimirkų ar dienų. Jas paprastai nešamės iš vaikystės, jaunystės ir vėlesnio amžiaus – tada laikas tarsi sustoja tekėjęs, tuos momentus atpažįstame kaip buvimą konkrečioje vietoje ir tam tikru metu, praeitis tomis akimirkomis tampa nesvarbi, o apie ateitį irgi per daug negalvojame. Pandeminiame pasaulyje ir kartu Lietuvoje žmonėms išgyvenus kolektyvinę traumą, iki tol buvęs gyvenimo etapas, ankstesni metai neteko dalies prasmės todėl, kad masinę ir individualią sąmonę užplūdo aktualioji baimė, nežinia ir neapibrėžtumas. Kai pandemija švelnėja, praeitis vis tiek lieka užgniaužta. Nelabai suklysčiau sakydamas, kad ir mano, ir daugelio žmonių buvime minėtas laikas prieš dvejus metus yra pažymėtas kaip nauja pradžia.
Vidurinio ir vyresnio amžiaus žmonės pandeminį laiką patyrė ir kaip tokį, per kurį daug ko išmoko iš savo vaikų ir anūkų: ne darbas ir apčiuopiami rezultatai paverčia žmogų laimingu. Iki 2020 metų persidirbti buvo gero tono ir tinkamo gyvenimo būdo ženklai. Dabar vis labiau matoma, kad daugiau laiko skiriame bet kam, bet tik ne darbui. Pasaulis ir jo tvarka dėl šios permainos tikrai nesugriuvo. Šiais laikais dirbti mažiau ir dėl to nesigraužti yra masinė norma.
Ar po tokių permainų išmokome labiau kreipti dėmesį į kitus žmones, tapome labiau moralūs? Labai tuo abejočiau. Koncentravimasis į nepakartojamos patirties akimirkas ir patinginiavimas neretai užaugino liguistą savimeilę, reiškiančią, kad, be artimųjų, į visus kitus žmones, jų nuomones ir sprendimus esame linkę atsižvelgti gerokai mažiau nei anksčiau. Taip visuomenėje didėja akiplėšiškumo, įžūlumo ir kitokių, ne vien emocinių, elgsenų, rodančių visišką nenorą orientuotis į bendro gėrio kūrimą ir palaikymą. Dažniau apie pasaulį, ne vien apie save galvojame tada, kai netoli kyla karas, vasarą būna nepatogiai karšta ir vis daugiau reikia mokėti už degalus. Suprantama, kad šių, iš esmės globalinių, problemų vienas individas išspręsti yra nepajėgus.
Galime būti ir esame nuoširdžiai susirūpinę dėl Ukrainos žmonių, planetos ateities ir būsimo šildymo sezono, bet labai linkėtinas toks elgesys, kuriame dažniau rūpintumėmės kitu žmogumi, pamiršdami save ir tikėdami, kad mumis irgi yra ir bus rūpinamasi – šios visuomeninio sugyvenimo taisyklės kaita ar paneigimas ir žymi pandeminio buvimo karo grėsmėje ypatybes.
Praeis dar keleri metai ir pandemijos problemos bus išspręstos, tačiau rinktis, kaip gyventi, reikia šiandien: arba sutapti su masėmis ir mėgautis gamta, bendravimu ir kitais malonumais, ar, visgi, ir toliau aktyviai dirbti ir veikti tam, kad ir minėtos trejopos globalinės problemos būtų vienaip ar kitaip sprendžiamos, ir pati visuomenės struktūra bei mūsų sugyvenimo principai, nepaisant traumų ir kartų kaitos, išliktų stabilūs ir nepakitę, suprantant, kad priklausome daugiau nei du tūkstančius metų egzistuojančiai Vakarų civilizacijai, kuri tiesiog negali baigtis per kelerius ar keliolika metų.
