Šiemet Europos paveldo dienų tema – tvarus paveldas. Šimtus metų stovintys pastatai – pats geriausias tvarumo pavyzdys ir paskata mokytis mažinti perteklinį vartojimą, kad išvengtume grėsmingų klimato kaitos padarinių.
Rugsėjo 9 dieną Kupiškio etnografijos muziejuje vykusi diskusija „Tvarus Kupiškio miesto paveldas“ ir šia proga pristatyta teminė fotografijų paroda kaip tik ir buvo skirta apžvelgti, paanalizuoti miesto tvaraus paveldo objektams. Diskusijoje dalyvavo kupiškėnai muziejininkai, istorikai, paveldosaugos specialistai.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Penkioliktą kartą
Fotografijų paroda atskleidė, kaip per tam tikrą laikotarpį keitėsi Kupiškio etnografijos muziejaus (buvusi parapinė mokykla), Kupiškio viešosios bibliotekos (buvusi žydų sinagoga), kavinės „Upės kepyklėlė“ (buvęs valsčiaus pastatų komplekso pastatas), „Dailistos“ įmonės būstinės (buvusi E. Kenikšteterio vaistinė ir linų sandėlis) pastatai, Nochemo Šmidto malūnas su technologine įranga.
Diskusijos moderatorė Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė Miglė Cimolonskienė priminė, kad Europos paveldo dienų renginiai vyksta 50 Europos šalių ir turi per 700 tūkstančių dalyvių. Kupiškyje Europos paveldo dienos šiemet minimos penkioliktą kartą.
Ji paprašė istorikės, buvusios Kupiškio etnografijos muziejaus direktorės Violetos Aleknienės, kurios iniciatyva Kupiškyje 2007 metais surengtas pirmas Europos paveldo dienų renginys, prisiminti, su kokiais išbandymais tada teko susidurti, kokius renginius pavyko organizuoti.
Iš Paveldo dienų istorijos
V. Aleknienė papasakojo, kad muziejus tapo Europos paveldo dienų organizatoriumi, kai rajono paveldu rūpinosi Kazys Stančikas. Su juo buvo gera bendradarbiauti. Jis mokėjo tas dienas surengti išradingai, turiningai, paliesdavo įvairius paveldo aspektus. Bet jam palikus šią tarnybą, paveldosaugos veikla prigeso.
„Aš tuo metu buvau įsisukusi į nuolatinę projektų rengimo veiklą, su istorike Aušra Jonušyte pradėjome rengti projektus ir Europos paveldo temomis. Šias temas nustatydavo Kultūros paveldo departamentas. Jas peržvelgdamos ieškojome sąsajų su Kupiškio rajonu. Niekas tiems renginiams tuomet neskirdavo finansavimo, reikėdavo ieškoti papildomų lėšų. Papildomas finansavimas ir būdavo projekto lėšos. Vėliau į šį darbą įsijungė Vytis Zavackas, pradėjęs eiti Savivaldybėje už paveldosaugą atsakingo specialisto pareigas. Važinėjome į seminarus. Ten dar salėje sėdėdami sugalvodavome, kokią temą iš pateiktų gvildensime tais metais. Žinojome, kad didžiausia našta bus užkraunama mokykloms, nes platesnė visuomenė paveldu nelabai domisi. Iš viso buvome parengę 13 projektų. Bet vienas nesulaukė finansavimo.
Turėjau tikslą, kad atrinkti mokiniai dviem autobusais apkeliautų visą rajoną. Su manimi tose kelionėse dalyvavo ir A. Jonušytė. Su mokiniais aplankėme visas rajono bažnyčias, dvarus, dvarvietes, malūnus, piliakalnius ir kitas įdomias vietas. Žinoma, buvo ir skeptikų, kurie sakė, kam to reikia, kad neįdomu. Manau, kad reikia ir vaikams, ir suaugusiems diegti mintį, kad ne viskas būna labai įdomu, bet kai kuriuos dalykus reikia išmanyti, reikia papildyti savo žinias, plėsti akiratį, kad išsaugotume ir ateities kartoms rajono ir visos Lietuvos materialaus, gamtinio ir dvasinio paveldo objektus, juos populiarintume“, – buvo įsitikinusi V. Aleknienė.
Ji prisiminė sėkmingai įgyvendintą Miglės projektą „Lietuvos Rytų Aukštaitijos piliakalnių žiedas“, kai suorganizuota ekskursijų į piliakalnius, parengta ta tema dailės paroda, viktorinos, sukurtas filmukas. Smagu, kad į šią veiklą gana aktyviai buvo įsitraukusi ir visuomenė.
Taip pat įdomiai praėjo Paveldo dienos, organizuotos geležinkelio stotyje.
„Dirbome su Vyčiu. Buvo surengta ir paroda, ir ekskursija vaikams traukiniu nuo Subačiaus iki Panemunėlio. Esu dėkinga mokykloms, iš kurių sulaukdavome paramos įgyvendindami projektus. Ta veikla ne vieno žmogaus pečiams“, – teigė V. Aleknienė ir pridūrė, kad būtų tikslinga grįžti prie tų pačių paveldosaugos temų, nes vieni vaikai užauga, palieka mokyklą, bet ateina kiti, kuriems irgi reikia tokių žinių ir potyrių.
Ar paveldosaugininkai siaubūnai
M. Cimolonskienė sakė, kad tvarumo sąvoka pirmą kartą paminėta 1987 metais Jungtinių Tautų organizacijos ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“ (angl. „Our common future“), kurioje kalbama apie atsakingą dabartinių išteklių naudojimą, nekenkiant ateities kartoms (arba ne ateities kartų sąskaita).
„Ar tvarus paveldas Kupiškyje – įmanomas dalykas, kas tai čia yra“, – klausė diskusijos moderatorė V. Zavacko.
Pasak jo, seniai Europoje ir visame pasaulyje kalbama apie vadinamąją žaliąją ekonomiką, apie gyvenimą tvariau, kai stengiamasi tausoti žemę, jos išteklius, siekiant sumažinti klimato atšilimo procesą. Taip pat ir apie paveldą. Paveldas pats savaime yra tvarus. Antai šimtus metų stovintys pastatai gali dar daug metų būti tinkami naudoti. Tik tai priklauso nuo geros jų priežiūros. Taigi senų kultūros paveldo statinių ir kitų objektų restauravimas, pritaikymas šiuolaikinėms reikmėms yra galimybė išvengti papildomo vartotojiškumo, praturtina dvasiškai visuomenę, suteikia jai impulsą didžiuotis savo šalies istorija, kultūra.
„Žinoma, senų pastatų atnaujinimui reikia irgi nemažai lėšų, kruopštaus darbo, specifinių žinių. Restauravimo procesai ilgai gali užtrukti. Tokia perspektyva gal ir politikams neparanki siekiant greito populiarumo. Apskritai tvaraus paveldo esmė ir yra stengtis daiktą panaudoti antrą kartą, atnaujinti“, – kalbėjo V. Zavackas.
Jis išsakė ir problemas, su kuriomis susiduria kultūros paveldu besirūpinantys specialistai.
„Visuomenė dar yra linkusi paveldosaugininkus laikyti siaubūnais, kurie viską draudžia, nieko neleidžia daryti. Bet taip nėra. Paveldosaugos objektai yra tik labiau kontroliuojami. Paveldo specialistai stengiasi tokių objektų savininkams patarti, juos konsultuoti, kaip reikėtų istoriškai vertingą statinį ar kitą kokį nors daiktą prižiūrėti, remontuoti, sutvarkyti“, – tvirtino V. Zavackas. Pasak jo, rajone yra maždaug vienodai privačių ir valstybinių paveldo objektų. Skirtumas toks, kad privačių objektų savininkams sunkiau tokį objektą išsaugoti, pritaikyti kažkam, nes dažnai stinga išmanymo ir lėšų.
V. Zavackas paminėjo, kad privatūs yra Antašavos, Komaro arba, tiksliau sakant, žemutinės Palėvenės, Noriūnų dvarai. Ypač gaila netvarkomo, neatnaujinamo Noriūnų dvaro. Jis pasidžiaugė Antašavos bendruomenės iniciatyva atgaivinti klebonijos pastatą.
V. Zavackas pabrėžė, kad valstybei priklausančius paveldo objektus tvarkyti ir visus išsaugoti valstybei irgi stinga finansinių išteklių. Taigi tenka pasirinkti svarbiausius ir jų atnaujinimui, pritaikymui skirti gaunamas lėšas.
Kaip pavyzdžiai buvo paminėtas bibliotekos, buvusios sinagogos, pastatas Kupiškyje, Palėvenės dominikonų vienuolynas, Adomynės dvaras.
Kaip mainėsi muziejus
M. Cimolonskienė V. Aleknienės klausė, su kokiais išbandymais, kaip paveldo objektas, susidūrė Kupiškio etnografijos muziejaus pastatas istorijos tėkmėje.
Istorikė papasakojo, kad muziejui pradėjo vadovauti nuo 2001 metų spalio. Tuo metu muziejaus pastatas buvo įtrauktas į vietinės reikšmės paminklų sąrašą. Tame pastate yra buvusios įvairios įstaigos. Jis statytas Lankasterio tipo pradžios mokyklai. Ją iškėlus į kitas patalpas, čia įsikūrė parapijos ubagynas. Jį perkėlus kitur, buvo trąšų sandėlis ir stalių dirbtuvės. Buvo atitvertas atskiras kambariukas staliui gyventi. Vėliau čia veikė ir skaitykla. Pastatui iki šių dienų leido išlikti storos sienos ir čerpių stogas.
„Kai pirmą kartą įžengiau į šį pastatą, dvelkė šaltis. Viskas ten pelijo. Darbuotojos sėdėjo prastai šildomuose kabinetuose, dažnai sirgdavo. Dirbti buvo neįmanoma. Žiemą apšerkšnydavo sienos.
Kažką reikėjo skubiai daryti. 2004 metais iš Savivaldybės biudžeto buvo skirta 15 tūkst. litų akmeninio pastato šilumos mazgui atnaujinti. Bet priestatas su parodų sale liko nešildomas. Teko kovoti, kad būtų pagerintos eksponatų tvarkymo ir saugojimo sąlygos.
2004 metais startavo Lietuvos išlikusių kultūros paveldo objektų atnaujinimo projektas. Apie tai sužinojau seminare. Nuėjau pas tuometinį Kultūros ir švietimo skyriaus vedėją amžinatilsį Vidą Vilimą ir jis pritarė idėjai, kad turime imtis ir mes to projekto. Niekas nepadėjo parengti galimybių studijos, kitų reikalingų projekto dokumentų. Sunku buvo pirmą kartą šiais dalykais užsiimti.
Techninį projektą rengė „Panevėžio statyba“. Gavome 3,5 mln. litų finansavimą. 2008–2011 metais vyko pastato atnaujinimo darbai. Muziejus buvo laikinai persikėlęs į buvusias Visuomenės sveikatos centro patalpas.
Du kartus techninis projektas koreguotas. Galiausiai darbai buvo baigti ir muziejus sugrįžo į atnaujintas patalpas. Neblogai pavyko viską atnaujinti ir pritaikyti darbui“, – apie muziejaus tvarkymo darbus kalbėjo V. Aleknienė.
Reikia naujų idėjų
Savo asmeninėmis įžvalgomis apie tvaraus paveldo perspektyvas ir asmeninę patirtį, dirbant tvaraus paveldo objekte, papasakojo Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Jūra Sigutė Jurėnienė.
Ji pagyrė savo darbuotojų kolektyvą, pasidžiaugė, kad čia dirba trys kvalifikuotos istorikės, kad Giedrė Zuozienė oficialiai tapo jos pavaduotoja.
„Kalbant apie muziejaus pastatą kaip paveldo objektą, reikia pasakyti, kad jam nuolat reikia injekcijų ir pagalbos, bet aš esu patenkinta Savivaldybe. Ko reikia, gauname. Žinoma, ne tiek, kiek reikėtų. Tik turime suprasti, kad tas lėšas dar reikia paskirstyti ir muziejaus kaimo filialams.
Pats muziejaus pastatas, kaip architektūros sprendinys, yra vertybė. Be abejonės, muziejuje turėtų vykti ir įvairi edukacinė veikla. Ta kryptimi irgi dirbame. Manyčiau, kad visa tai irgi atspindi vadinamąjį tvarumą.
Noriu pasigirti, kad profesionalai iš Vilniaus, iš didžiųjų muziejų mūsų ekspoziciją labai gerai įvertino. Apie tai parašė ir atsiliepimų knygoje. Teigė, kad ji yra europinio lygio. Nepažinojau šviesaus atminimo architektės Gražinos Pajarskaitės. Jos dėka turime šią ekspoziciją. Ją nuolat papildome. Yra nauja ekspozicijos dalis, skirta archeologijai.
Manau, kad bendradarbiaujant su Kupiškio rajono turizmo ir verslo informacijos centru, reikėtų pagalvoti, kokios jungtinės išvykstamosios edukacinės programos galėtų būti senuosiuose, tvariuose miesto paveldo objektuose. Gal Aušrai kiltų kokių nors minčių“, – kalbėjo J. S. Jurėnienė.
Iš kur semtis įkvėpimo ir žinių
Kokios publikacijos ir leidiniai reprezentuoja tvarų Kupiškio krašto paveldą, pristatė Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė, tų leidinių sudarytoja A. Jonušytė. Ji paminėjo Kupiškio etnografijos muziejaus išleistus leidinius: 2011 metais „Gyvenamieji kupiškėnų trobesiai“, 2013 m. „Kupiškėnų klėtys ir klėtelės“, 2016 m. „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“, 2017 m. „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“. Pasidžiaugė, kad apie pirmą leidinį „Gyvenamieji kupiškėnų trobesiai“ gražiai atsiliepė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė. Tai įkvėpė ir paskatino dirbti toliau.
Pasak A. Jonušytės, monografijoje tvarus paveldas atsispindėjo dr. Marijos Rupeikienės ir dr. Vaido Petrulio straipsniuose. Juose rašoma apie Kupiškio viešosios bibliotekos pastato išorės ir vidaus tyrimus, centrinės aikštės ir jaunimo centro, „Maximos“ parduotuvės Vytauto gatvėje, kitų Kupiškio pastatų transformacijas.
Leidinyje „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“ pateikta daug duomenų apie senuosius Kupiškio centrinių gatvių žydų pastatus, statybos ir jų pritaikymo prekybai, amatų dirbtuvėlėms, maitinimo įstaigoms ypatumus.
„Turime dar keletą tvarių Kupiškio mieste išlikusių objektų. Tai dabar visiems žinoma kavinė „Upės kepyklėlė“. Ji įsikūrusi XX amžiaus pradžios pastate, buvusiame kalėjime. Ten Antrojo pasaulinio karo metais kalinti sovietiniai aktyvistai. 1941 m. vasarą buvo laikomi žydai, prieš juos išvarant sušaudyti. Po Antrojo pasaulinio karo kalinti saugumo struktūrų suimti žmonės. Ilgą laiką pastatas buvo nenaudojamas, kol šiais laikais pritaikytas maitinimo įstaigai.
XIX amžiuje statytame Kupiškio valsčiaus pastate dabar įsikūrusi Algimanto Pakarklio kontora, Sandros gėlių studija, maitinimo įstaiga „Kupiškio kebabai“. Tame pastate XX amžiaus 8 dešimtmetyje ir šiek tiek vėliau buvo paštas“, – pasakojo istorikė apie ilgaamžius, iki šiol žmonių reikmėms tarnaujančius Kupiškio pastatus. Jie gali būti tikras tvarumo pavyzdys.
