Atsidurti vynuogyne netoli Salamiesčio, Berniūniškiuose, skinti ten pat vynuoges nuo nokstančių jų kekių, ragauti, pajusti įvairų šių uogų skonį, aptarti, kuri uoga gardesnė, daug juoktis, mėgautis saulės šiluma, įžvelgti vynuogyno lapų įvairovę, sužinoti kiekvienos iš 67 pasodintų vynuogių vardus, jų svarbiausias savybes, priežiūros subtilybes buvo netikėta, bet labai įdomi patirtis.
Visa tai pamatyta ir patirta pas Almantą Bartaševičių, kuris prieš ketverius metus su didžiuliu entuziazmu prie savo namų sumanė pasodinti vynuogyną.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Save laiko kolekcionieriumi
Vynuogių Bartaševičių sodyboje yra ne tik vynuogyne, bet ir palei namą, kieme prie specialiai tam įrengtos tvorelės. Vynuogės apraizgiusios ir pergolę, pastatytą kitoje namo pusėje, ir vieno ūkinio pastato sieną.
„Kam tos gėlės, jei bulvės žydi“, – sakydavo mano uošvis. Vynuogės irgi žydi, kvepia“, – juokdamasis sakė sodybos šeimininkas nusistebėjus, kad jo kieme tiek vynuogienojų.
Kai pravėrėme Almanto vynuogyno vartus, pasirodė, kad ten šilčiau nei atvirame lauke. Savo vynuogyne vyras mėgsta atsisėdęs į krėslą vakarais pamedituoti, pailsėti nuo kitų darbų.
Almantas rajone gerai žinomas ūkininkas. Dirba per 100 hektarų žemės. Šiuo metu užsiima grūdininkyste. Turi daugiau nei 30 metų žemdirbystės patirties. Yra išbandęs ir gyvulininkystę, ir daržininkystę. Savarankiškai ūkininkauti pradėjo su pirmais rajono ūkininkais, kai gavo žemės pagal tuometinį Valstiečio ūkio įstatymą.
Šį kartą su juo sutarėme pasikalbėti ne apie ūkininkavimą, bet apie vynuogyną, kuris yra tarsi hobis ir naujas išbandymas. Eksperimentuoti Almantui patinka.
„Viskas prasidėjo 2018 metais, kai nusprendžiau nuvažiuoti į Joniškėlį ir iš vieno vynuogių augintojo dėl savęs nusipirkti šešias vynuoges. Iki tol buvau matęs tik daug kur sodybose augintas tamsiai mėlynos spalvos vynuoges, vadinamas „Ivanausko rastinukėmis“. Man tos uogos dėl didelio rūgštumo atrodo nevalgomos. Kai nuvažiavau ir paragavau joniškėliečio auginamų vynuogių, įsireikė ir dvylikos sodinukų. Atsivežiau, pasodinau. Buvo jau vėlyvas sodinimo metas, lapkričio pradžia, bet vynuogėms tiko sodinti. Tik kitais metais jas reikėjo persodinti į šitą vietą, ant saulėto šlaito, nes buvau pasodinęs nors ir geroje žemėje, bet prie durpingos vietos, kur grėsė didesnis šalnų pavojus.
Taip ir pradėjau domėtis vynuogynais. Pamačiau, kad šios uogos ir Lietuvoje auga, kad yra susibūrusi vynuogių augintojų bendruomenė. Kai kas net penkiolika metų vynuogininkyste verčiasi. Daugiausia tautiečiai augina vynui gaminti skirtas vynuogių veisles. Lietuvoje tokie komerciniai vynuogynai kai kur užima po kelis hektarus.
Esu Lietuvos vynuogių augintojų asociacijos narys. Dalyvauju įvairiuose susitikimuose, seminaruose. Antai artimiausiu metu organizuojamas nuotolinis seminaras, kurį ves ukrainietis vynuogių selekcininkas Zagorulka iš Kryvyj Riho. Taip mes šį žmogų norime paremti. Neseniai išsprogdintas jo vynuogynas, pakliuvęs į karo veiksmų zoną, ir dešimtmečių darbas nuėjo perniek. Iš ten ir aš buvau atsisiuntęs vynuogių sodinukų.
Savo vynuogynui esu paskyręs tik 5 arus. Plėstis neplanuoju. Tai tik mano pomėgis. Esu vynuogių kolekcionierius. Yra ir tokių kolekcionierių.
Šiuo metu turiu 67 veislių vynuogių, iš viso per 100 sodinukų, neįskaičiuojant tų, kurie dar auga vazonuose. Jei nenusiseka su vienomis, į jų vietą atsodinu kitas. Dėl to mano vynuogynas niekada nebus iki galo baigtas užsodinti.
Kad įsigijau būtent tokios veislės sodinuką, kokį nurodė jo pardavėjas, galima įsitikinti tik sulaukus pirmos vynuogių kekės, kuri vadinama signaline“.
„Vynuogių veislė nustatoma pagal lapus, uogų spalvą ir skonį, kamieno spalvą, viršūnę.
Vynuoges labai mėgstu, ypač saldžiausias. Tai dar vienas stimulas pačiam užsiauginti šių uogų. Nenoriu valgyti parduotuvinių vynuogių, kurios, kol užauga, būna purškiamos visokiais chemikalais daugiau nei dešimt kartų. Todėl jos neturi tokio subtilaus aromato ir skonio. Visos būna vienodos. Vynuogininkai šį skonį vadina žolės ar šlapio lapės kailio kvapu.
Savo vynuoges nuo kenkėjų purškiu tik du kartus – prieš žydėjimą ir po žydėjimo. Jų ir tręšti daug nereikia. Užtenka šiek tiek vištų mėšlo granulių“, – pasakojo Almantas.
Kaip paskatinti saulės uogas
Pasidomėjus, kodėl nokstančios vynuogės apgaubtos maišeliais, Almantas paaiškino, kad tokiu būdu jas apsaugo nuo vapsvų, širšių, musių. Paaiškėjo, kad yra ir dar daugiau visokių gudrybių, kurios padeda vynuogėms augti ir subrandinti derlių.
Vynuogės prie jas prilaikančios vielos tvirtinamos specialiu įrankiu blizgiomis juostelėmis, kurios skirtos nubaidyti paukščiams.
Pasak Almanto, jei nori, kad vynuogės normaliai augtų, o ne taptų miško lianomis, subrandintų uogų, reikia apie 80–90 proc. jų šakų pašalinti, paliekant tik 2, daugiausia 4 pumpurus. Svarbu ir tai, kad prieš žiemą spėtų sumedėti vynuogių ūgliai. Jei nesumedės, neišsausės, neperžiemos.
Norint šį procesą paskatinti, reikia patręšti kalio trąšomis.
„Šiemet kebli situacija. Dėl šalto pavasario viskas vėluoja bent dvi savaites. Dabar negaliu tręšti, nes uogos dar noksta. Viskas tolyn nusitempia. Bus gerai, jei praeis šalnų pavojus ir bent mėnesį bus saulėti orai. Tuomet baigs nokti visos uogos. Galėsiu nuskinti jų derlių ir vynuoges patręšti kaliu. Lietuviškų veislių vynuogės gali atlaikyti ir 30 laipsnių šaltį, o ukrainietiškos veislės, kurių gana daug auginu, maždaug 22 laipsnių šaltį.
Vynuogių lapiją iki pumpurų reikės nukirpti. Vynuogės turi pagrindinį pumpurą ir du ar tris pakaitinius, kurių prireikia, jei pirmas pumpuras nušąla. Vynuoges prieš žiemą dengiu maišais“, – teigė pašnekovas.
Po vynuogėmis žemė uždengta juoda plastmasine plėvele ir ten šalia jų stiebų sudėti akmenys irgi ne šiaip sau. Plėvelė sugeria šilumą ir neleidžia per greitai išgaruoti drėgmei. Šių dalykų vynuogėms, kad gerai augtų, labai reikia. Akmenys yra kaip akumuliatoriai – dieną įšyla, o naktį šilumą taip pat atiduoda vynuogėms.
Pasak Almanto, Lietuvoje palankaus vynuogių augimo riba eina iš pietų į šiaurę iki Kėdainių. Už Kėdainių, kuo labiau į šiaurę, yra mažiau saulės ir sunkesnės sąlygos joms augti. Tad prireikia labiau pasistengti, kad sudarytum kuo palankesnes augimo sąlygas. Vynuogė – saulės ir šilumos uoga.
Vynuogės ir laistomos neįprastai. Prie sodinuko grąžtu išgręžiama skylė. Į ją pridedama skaldos, įdedamas laistymo vamzdis. Apačioje yra pusės metro gylio duobė su akmenukais ir žvyru. Vanduo nuteka žemyn ir vynuogės šaknys nutįsta žemyn (gali net iki 10 m) prie vandens, maitinimo šaltinio. Jei vynuogę laistytum tik paviršiuje, jos šaknys ten ir plėstųsi. Toks augalas neatlaikytų net menkiausių šalnų.
Apie derlių ir malonumą
Buvo įdomu sužinoti, kada vynuogynas pasiekia savo brandą, kokį galima gauti vynuogių derlių iš 5 arų vynuogyno, kur tą derlių pašnekovas ketina dėti.
Pasak Almanto, vynuogė nuo penkerių metų laikoma brandžiu augalu. Taigi po dvejų metų iš savo vynuogyno jis tikisi sulaukti per pusę tonos vynuogių derliaus.
„Beveik visos mano vynuogės desertinės, ne vynui gaminti skirtos, o valgymui. Vyno nedarau. Esu kupiškėnas ir mėgstu gerti alų, ypač naminį. Mano tėvas buvo aludaris. Aš irgi moku alų daryti.
Dabar vynuogių derliaus užtenka sau, vaikų šeimoms. Jei kas duoda medaus stiklainiuką, aš galiu vynuogėmis atsidėkoti. Vyksta ir tokie mainai. Kai vynuogių derlius bus didesnis, gal pardavinėsiu iš namų. Plėsti vynuogyno tikrai neketinu. Kai vynuogynas pasieks savo brandą, aš išeisiu į pensiją. Nebereikės kratytis traktoriuje. Vynuogyno man reikia, kad galėčiau ten maloniai leisti laiką“, – tvirtino pašnekovas.
Almantas sakė, kad iš vynuogių bandė spausti sultis. Žmona buvo išvirusi balandėlių, suvyniotų į vynuogių lapus. Tik tie lapai buvo vėlokai skinti, ne pavasariniai. Valgyti nebetiko, bet mėsai suteikė savito aromato.
Gal ateityje pabandys vynuoges džiovinti, pasidaryti razinų. Vynuogės juk tinka ir kompotams.
Nukrypus nuo temos
Po vynuogių degustacijos su Almantu ir jo žmona Nijole dar pasikalbėjome didžiulėje lauko pavėsinėje. Šį statinį surentė Almantas. Žmona prasitarė, kad vyras turi dar ne vieną mėgstamą užsiėmimą. Kartais visur ir nebespėja. Gal ir gerai, kad šiemet nėra grybų. Antraip Almantas ir miške prapultų kuriam laikui, nes labai mėgsta grybauti. Groja bandonija su kapela „Kupiškio krošto muzikontai“, kuriai vadovauja Alma Pustovaitienė. Tik per vasaros darbymetį instrumentą padeda į šalį. Vyras domisi ir savo giminės istorija. Nori sudaryti jos geneologinį medį. Taip pat mėgsta gražiausias akimirkas įamžinti fotografuodamas.
Viena iš Almanto aistrų – skraidymas, aviacija. Net aviamodelius gamindavo. Dar mokykliniais metais sklandytuvu pradėjo skraidyti Biržų aeroklube. Yra ne kartą iš lėktuvo šokęs parašiutu. Vėliau daug metų skraidydavo savo parasparniu. Pasak Nijolės, anksčiau į Slovakijos kalnus visa šeima važiuodavo dėl to skraidymo. Veždavosi savo parasparnį. Kažkur Almantas nutūpdavo. Tada jai pranešdavo, kad jį pasiimtų. Ieškodavusi žemėlapyje, kur ta vieta. Išmaniųjų telefonų dar nebuvo. Kai iš namų išskrisdavo, irgi jai ne kartą namo parsivežti jį yra tekę ir kažkur prie Šimonių ar Martynonių nutūpusį.
„Pernai oro balioną į namus buvome užsisakę ir skridome. Iš pievos pakilome. Brangokai ši paslauga atsiėjo, bet buvo verta. Pamatėme savo apylinkių grožį iš aukštai, sodybą. Skridome Pasvalio link. Tykus, ramus skridimas, be variklio garso.
Parasparniais patikdavo skraidyti. Tik sulaukus vyresnio amžiaus sunkoka tai daryti“, – pasakojo Almantas.
Nuo vyro neatsilieka ir Nijolė, buvusi ilgametė Salamiesčio krašto paštininkė. Moteris sakė, kad irgi mėgsta skristi, nesibaimina lėktuvų. Dabar skris parasparniu. Turi dovanų gavusi tokį pasiskraidymą. Bet didžiausia jos svajonė iššokti iš lėktuvo parašiutu.
Almantui suabejojus, ar nebijos, o Nijolei patvirtinus savo ryžtą, vyras pažadėjo, kad kitais metais gaus ir tokią dovaną.
„Nešokčiau tik su guma. Tai man labai nepatikima“, – teigė Almantas.
Bartaševičiai užaugino, išmokslino tris dukras. Turi keturis anūkus. Dukros su šeimomis atvažiuoja jų aplankyti. Vyresnieji anūkai patalkininkauja kartais ir ravint, ir akmenis renkant. Senelis, aišku, nelieka jiems skolingas ir visaip paskatina, kad ir kitą kartą su noru talkintų.
Almantas sakė, kad rengia dar vieną kambarį namo palėpėje, kad būtų visiems vietos suvažiavus pakieminėti.
„Šiemet bus keturiasdešimt metų nuo mūsų vestuvių. Su Nijole vienas kito klausiame, kur tiek metų dingo, kur jie nulėkė. Sunku net patikėti“, – kalbėjo vyras.
Pasvarstėme, kad laikas tarsi sustoja, kai kažko labai lauki, nekantrauji, kai negandos užpuola. Kai gyveni labai aktyviai, įdomiai, nenuobodžiauji, kai daug kas neblogai sekasi, negalvoji apie lekiantį laiką. Jeigu taip, tai gal tegu jis bėga, nors ir greitai.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo
