2023/02/08

 

GIKONYSE DAR GIEDA GAIDŽIAI IR GYVA NAMŲ TRAUKA 

Aldona Šimėnienė su dukra Reda Gikonyse. Autorės nuotrauka

Gikonys – kaimas Kupiškio seniūnijoje, Antašavos parapijoje, 15 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Kupiškio, 2 kilometrai į šiaurę nuo Antašavos, 6 kilometrai į pietryčius nuo Vabalninko, prie pat Kupiškio ir Biržų rajonų ribos. Gretimi kaimai: Bedaliai, Daršiškiai, Klingai, Trasykiai. Šalia kaimo eina Antašavos–Vabalninko plentas. Per kaimą teka Tatulos šaka (Mūšos dešinysis intakas) ir Skriaudžiaus upelis.
2003 metais čia buvo 4 ūkiai ir 9 gyventojai. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien kaime savo gyvenamąją vietą deklaruoja 6 gyventojai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Į Gikonis iš Kupiškio galima greitai nukakti važiuojant per Antašavą. Rodyklės, kur yra šis kaimas, nėra, bet pats geriausias orientyras pakelėje kaimo kapinių viduryje stovinti Gikonių koplytėlė, menanti net XVIII amžių. Kasmet čia vyksta Šv. Lauryno atlaidai.

Gikoniečių sodybos, skendinčios vasaros žalumoje, išsidėsčiusios tolėliau nuo koplytėlės ir plento. Į jas veda kaimo keliukas, kuriuo važinėja ne tik vietiniai gyventojai, bet ir per darbymetį savo laukus pasiekia aplinkui žemę dirbantys ūkininkai.

Gikonių šv. Lauryno koplyčia.
Gikonių kapinėse palaidoti aplinkinių kaimų gyventojai.

Sugrįžta vasaroti

Pirmoje sodyboje šeimininkų nebuvo namuose, o užsukus į antrą kiemą pasisekė rasti žmonių. Čia pasikalbėjome su Aldona Šimėniene. Mums draugiją palaikė ir jos dukra Reda, kuri tuo metu svečiavosi Gikonyse.

Pasikalbėti susėdome pavėsinėje prie namo. Aldona sakė, kad jau yra įpusėjusi devintą dešimtį, papasakojo, kad pastaruoju metu šioje sodyboje tik vasaroja, bet Gikonyse prabėgo daugiau nei penkiasdešimt jos gyvenimo metų. Moteris per žiemą gyvena Noriūnuose pas dukrą Redą, bet atšilus orams vis tebetraukia į Gikonis, į savo namus. Čia gali ir į kiemą išėjusi ramiai pavaikštinėti, čia dar ir daržiuką turi, ir šiltnamį. Sode noksta obuoliai, vynuogės. Atvažiuoja vaikai, anūkai. Iš viso turi devynis anūkus ir keturis proanūkius. Sūnus Renatas vis paremontuoja namą, įvedė visus patogumus.
„Tėvų sodybos nesinori palikti“, – tvirtino ir į pokalbį įsijungusi Reda.

„Su šeima čia atsikėlėme gyventi iš Panemunėlio. Mano gimtinė Anykščių rajone, Vaidlonių kaime, netoli Troškūnų. Esu agronomė. Baigiau tuometinį Joniškėlio žemės ūkio technikumą. Kai baigusi mokslus dirbau Ukmergės rajone, nebuvo jokios technikos. Pasėlius tekdavo apžiūrėti jojant ant arklio. Žiemą pasikinkydavau arklį, jei reikėdavo kur nuvažiuoti.
Iš Panemunėlio atsikraustėme jau su keturiais vaikais. Jaunylė Reda gimė Gikonyse. Kai vaikai paaugo, dirbau Antašavos kolūkyje mechanizuotų darbų brigadininke, o prieš tai teko ir kolūkio gėlyne, ir vaikų lopšelyje-darželyje padirbėti. Kaip daugiavaikė mama, į pensiją išėjau 50 metų. Anuomet buvo tokia tvarka.

Visą laiką gyvenome ūkiškai. Laikydavome dvi karves, kiaulių, prieauglio, vištų. Vyras Petras buvo vairuotojas. Miręs. Su vyru dainavome Antašavos vokaliniame ansamblyje „Sidabrinė gija“. Viena likusi irgi sau padainuoju. Mėgstu televizijos laidą „Duokim garo“ pasižiūrėti, sveikinimo koncertų pasiklausyti. Save laikau optimiste. Esu gana ramaus charakterio, nors kartais ir supykstu.
Anksčiau gyvenome deficito laikais. Į Rygą važiuodavome pirkti audinių, siūlų. Mano mama buvo siuvėja, ir aš to amato iš jos išmokau. Apsiūdavau, apmegzdavau šeimą. Dukra mano irgi siuvėja“, – pasakojo apie save ir šeimą pašnekovė.

Paklausta, ar jaučiasi laiminga, Aldona patvirtino, kad yra toks žmogus, nors teko patirti ir skaudžių išgyvenimų.

Giliai į širdį įsirėžė sūnaus Sigito netektis. Žuvo per eismo įvykį. Gyvenimas su vyru irgi nebuvo rožėmis klotas, bet mirties patale jis jos atsiprašęs už viską.
Visi vaikai užaugo geri. Jai nestinga vaikų rūpinimosi ir meilės, bet pasigenda savo bendraamžių draugijos. Tiesa, telefonu kai kada pasikalba su mokyklos laikų bendraklasiu, kuris gyvena kitame rajone. Jei būtų gyvas vyras, tada tikrai nuolat gyventų Gikonyse, nevažinėtų į Noriūnus. Dviese senatvėje būtų smagiau ir drąsiau. Dabar viena per žiemą, kai greitai sutemsta ir ilgi vakarai, nebenori savo sodyboje pasilikti.
Atsisveikinant Aldona prasitarė, kad jai būti nuotaikingai padeda geras miegas. Jei prasideda nemiga, išgeria valerijonų, melisos ir apynių spurgų mišinio arbatos ir tie reikalai pasitaiso.

Savo ūkio privalumai

Kitoje sodyboje, kur netilo gaidžio giesmė ir vištų kudakavimas, pabendravome su Danguole ir Algiu Grubinskais. Algis sakė, kad Gikonyse namus statė jo tėvai Jonas ir Bronė Grubinskai. Jis čia užaugo su dviem seserimis. Jos įsikūrusios Kėdainiuose.

„Anksčiau Gikonyse buvo aštuonios sodybos. Liko tik keturios. Jų gyventojai keitėsi. Penktos sodybos yra tik pamatai, kuriuos ženklina beržynėlis. Vieni gikoniečiai išmirė, kiti į Antašavą persikėlė gyventi. Sodybos driekėsi tolyn nuo mūsų namo į Biržų rajono pusę.

Aš pasilikau tėviškėje. Nuo 1966 metų dirbau Antašavos kolūkyje mechanizatoriumi, vėliau žemės ūkio bendrovėje, ūkininkavau. Dabar abu su žmona esame pensininkai. Bet ūkio darbų visiškai neatsisakėme. Laikome dėl savęs karvę, dirbame 4 hektarus žemės. Kita jos dalis išnuomota. Turiu savo technikos. Ji nors ir sena, bet dar patikimai tarnauja, kai reikia prisišienauti. Jei kas sugenda, pats susiremontuoju. Kaime be savo traktoriuko ir padargų būtų neįmanoma ūkiškai gyventi“, – pasakojo apie save ir išsakė savo nuomonę pašnekovas.
Jis pridūrė, kad jaunystės metais yra grojęs kapeloje armonika. Teko groti ir vestuvėse. Dabar jau nebepamena, kada į rankas paskutinį kartą buvo paėmęs armoniką.

Danguolė sakė, kad į Gikonis persikėlė iš Daršiškių po pirmo vyro mirties. Triūsė Daršiškių karvių fermoje. Teko ir miške prie sezoninių darbų padirbėti.

„Nesinori dar karvutės atsisakyti. Kol galėsiu ją pamelžti, laikysiu. Gerai prie menkų pensijų prisidurti produktais iš savo ūkio. Pasidarai sviesto, sūrelį suslegi, vištos kiaušinių padeda ir gali jau pramisti. Naminio maisto skonis visai kitoks nei pirktinio. Žinoma, kai ką reikia ir nusipirkti. Prisiprašėme, kad ir į Gikonis nors kartą per savaitę užsuktų automobilinė parduotuvė. Ten prekės brangokos, bet privalumas, kad nereikia niekur važiuoti apsipirkti“, – kalbėjo pašnekovė.

Ji pridūrė, kad prie namų buvo didelis sodas, bet dabar baigia išdžiūti. Kai gerai uždera obuoliai, nebėra jėgų jiems surinkti. Be to, ir supirkėjai pastaruoju metu dėl jų nenori užsukti. Gal niekam tų obuolių nebereikia.

Tą dieną ne visus gikoniečius aplankėme. Buvome suplanavę kitus susitikimus, bet buvo gera pabendravus ir su keliais šviesiais, nuoširdžiais ir labai darbščiais šio kaimo žmonėmis.

Senas molinis tvartas Gikonyse Grubinskų sodyboje. Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Iš archyvų

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydo Totorio ir Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje rašoma, kad Gikonys žinomi nuo XVI amžiaus vidurio. 1554 metais kaimas turėjo 10 valakų žemės ir buvo Upytės valsčiaus vaitijos (priklausė 16 kaimų) centras.

Nuo XVI amžiaus pabaigos Gikonys priklausė Vabalninko seniūnijos Mažuknėnų vaitijai, Vabalninko parapijai.
Gikonys nukentėjo Šiaurės karo ir 1709 metų maro metu. 1775 metais buvo 7 dūmai (ūkiai). Panaikinus Vabalninko karališkąją seniūniją kaimas priklausė Stumbriškio valstybiniam dvarui. 1853 metais kaime minimi 8 dūmai (Jokūbo Aukštikalnio, Andriaus Vidugirio, Adomo Aukštikalnio, Jurgio Morkūno, Felikso Kučinsko, Juozo Kenešio, Bernardo Švilpono, Jono Grubinsko) ir bežemiai Bernardas Indriliūnas, Kazimieras Kandrašiūnas, Justina Ruplienė. Iš viso 92 gyventojai.

1849–1915 metais Gikonys priklausė Panevėžio apskrities Stumbriškio valsčiaus Daršiškio seniūnijai. Po baudžiavos panaikinimo kaimas turėjo 255,86 dešimtines žemės. 1914 metais kaimo ūkininkai buvo nutarę skirstytis į vienkiemius, bet išdalijimą sutrukdė karas. 1919–1940 metais Gikonys priklausė Vabalninko valsčiaus Račgalių seniūnijai (1940–1954 metais apylinkei).
1920 metais ūkininkai vėl pareiškė norą skirstytis į vienkiemius. Matininkui M. Lindešiui ištyrus padėtį, 1921 metais kaimą išskirstė matininkas Petras Kraniauskas. Kutgirio pieva, nesant galimybių padaryti žemės mainus, išdalyta į 7 sklypus. Žemė išskirstyta 9 savininkams: Dominykui Aukštikalniui, Adolfui Vidugiriui, Izabelei Kubiliūnienei, Mataušui Mikalsevičiui, Liudvikai Kenešienei, Dominykui Kučinskui, Izabelei Švilponienei, Tadui Grubinskui, Kotrynai Augustonienei. Didžiausi sklypai teko D. Aukštikalniui (61,09 ha), A. Vidugiriui (45,88 ha), D. Kučinskui (43,64 ha), M. Mikalsevičiui (42,88 ha). Bendrai nuosavybei palikti kapai ir žvyrynas.

Dėl kilusių skundų išskirstymo 1922 metais projektą koregavo matininkas Janulevičius. 1923 metais projektą Vyriausioji laikinoji žemės tvarkymo komisija patvirtino. 1923 metais buvo 8 ūkiai ir 50 gyventojų. 1942 metais kaime buvo 10 ūkių: Broniaus Murolio, Povilo Prunskaus, Antano Švilpono, Juozo Vilimavičiaus, Tado Grubinsko, Petro Talkočiaus, Stefanijos Koverienės, Antano Vidugirio, Jono Aukštikalnio, Jono Sadausko. Iš viso 49 gyventojai.

Pokario metais žuvo Antanas Vidugiris, į Sibirą ištremtos Aukštikalnių ir Vidugirių šeimos. 1949 metais kaime įkurtas kolūkis „Pažanga“, vėliau priklausė „Žalgirio“, Antašavos kolūkiams. 1950–1959 metais Gikonys priklausė Vabalninko rajonui. 1959 metais kaime buvo Kostės Zuozaitės, Juozo Šaprono, Jono Grubinsko, Tado Grubinsko, Juozo Vilimavičiaus, Boleslovo Švilpono, Broniaus Murolio, Onos Prunskuvienės ūkiai ir 33 gyventojai. 1994 metais buvo 4 ūkiai ir 12 gyventojų.

Kaimo kapinėse yra išlikusi Šv. Lauryno koplyčia, statyta 1755 metais. Šalia jos palaidoti 7 sukilėliai, žuvę kautynėse ties Daršiškiais 1863 metais. 1999 metais koplyčia restauruota.
1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Daukmiškis, Ketvirčiai, Ketvirtėliai, Laukelis, Morkūnynė, Pusvalakiai, Patrasykys, Plačiosios, Ūlyčgalinė (dirvos), Pasakmenė, Šarkiai (dirvos ir pievos), Degimai (bala ir linmarka), Jevytė, Kalnelyčia, Telėtnykas (pievos), Smėlynė (pieva su krūmais), Šilalis (krūmai), Tatula (upelis), Piliakalnis (kalnelis), Šilalis, Sodybinė, Kalnas, Šarkės (sklypai), Ketvirtkelios (molynė), Šv. Jono kryžius.

Dalintis
Komentarų nėra

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video