KLASĖS SUSITIKIMŲ MAGIJA IR ŽAVESYS

Vasara – kelionių, susitikimų metas. Apie tai byloja ir kaskart savaitgaliais prie įvairių Lietuvos miestų ir miestelių mokyklų pastebimos didesnės ar mažesnės buvusių bendraklasių grupelės. Ne išimtis ir Kupiškis.
Praėjusį sekmadienį, rugpjūčio 28 dieną, prie Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos po penkiasdešimties metų susitiko tuometinės Vlado Rekašiaus vidurinės mokyklos 33 abiturientų laidos 11a klasė.
Kas brandžius žmones skatina neužmiršti mokyklos draugų, kokia tokių susitikimų nuotaika ir prasmė, pasikalbėjome su šios klasės seniūne, bendraklasių susitikimų organizatore Nijole Vilimiene (Vitonyte).

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Auklėtoją prisiminus

„Vykdome buvusios klasės auklėtojos, šviesaus atminimo mokytojos Reginos Jocienės, priesaiką, kad baigę mokyklą turime būtinai kas penkeri metai pasimatyti, kol mūsų liks gyvų tik du. Auklėtoja buvo pirmų susitikimų iniciatorė ir svarbiausia organizatorė. Taigi jos įkvėpti taip ir elgiamės“, – su šypsena veide kalbėjo Nijolė, paklausta, kodėl ji su buvusiais bendraklasiais dar susitinka.
Anot Nijolės, klasės auklėtoja juos išugdė labai savarankiškus. Patiems leisdavo rengti klasės susirinkimus, pranešimus įvairiomis temomis. Nesikišdavo, bet stebėdavo tą veiklą iš šalies. Anuomet gal ne visi tuo buvo patenkinti, bet iš dabarties perspektyvos visa tai jau vertinama pozityviai. Pas auklėtoją buvo galima ateiti bet kada į namus. Visada ten būdavo užtiesta balta staltiesė, uždegta žvakė. Nepriimdavo jų bet kaip. Auklėtoja buvo šiek tiek kitokia. Ją aplankydavo prieš klasės susitikimus, pasitardavo organizaciniais klausimais.

„Jei ne ji, nebūtų buvę mūsų tokių nuoširdžių“, – įsitikinusi Nijolė.

Ji prisiminė, kad auklėtoja labai puoselėjo tėvų sodybą Šapalų kaime, netoli Migonių. Dažnai ten važiuodavo. Sakydavo, kad ten jos kolektyvinis sodas.

Atsivėrimai ir gerai praleistas laikas

Nijolės klasėje mokėsi trisdešimt mokinių. Šiandien devynių jau nebėra tarp gyvųjų, kaip ir auklėtojos. Į susitikimą atvyko 18, o dar trys negalėjo susitikime dalyvauti dėl svarbių asmeninių priežasčių.
Pašnekovė sakė, kad žada ieškoti naujų bendravimo formų. Gal pavyks visus suburti kokiai nors įdomiai pažintinei išvykai su nakvyne, o gal po kelerių metų suvažiuos paminėti visi kartu artėjančio jubiliejinio gimtadienio. Tokia proga šiemet buvo susirinkusi į susitikimą kita kupiškėnų abiturientų laida.

„Tik ne visi mano bendraklasiai yra gimę tais pačiais metais. Buvo ir vyresnių, ir jaunesnių. Antai architektu tapęs Kajetonas Jurėnas, kurio, deja, jau nebėra tarp mūsų, buvo jauniausias klasėje. Jam labai gerai sekėsi mokslai. Mokyklą baigė būdamas šešiolikos metų. Tik rudenį jam sukako septyniolika.

Ne iš vieno žmogaus esu girdėjusi klausimą, kodėl mes susitinkame. Ne visoms klasėms pavyksta ilgai palaikyti nuolatinius ryšius. Per šį susitikimą visi apie tai ir pasikalbėjome. Manau, kad klasės draugas Valdemaras Vizbaras tiksliausiai atsakė į šį klausimą. Anot jo, būna daug visokių susitikimų su buvusiais mokslo draugais, bet vidurinės mokyklos bendramokslių susibūrimai – patys nuoširdžiausi, džiugiausi, po jų būna lengva ir gera.

Susitikę kalbame vienas per kitą nesustodami. Tarsi sugrįžtame į vaikystę, jaunystę. Tai ir gerai praleistas laikas, teigiamos emocijos. Visada yra kuo pasidžiaugti, ką prisiminti. Labai patiko Algaudos pasigyrimas, kad jos didžiausias turtas – penkios anūkės.

Visgi šį kartą buvo mažiau kalbų apie vaikus ir anūkus, o daugiau prisiminimų, kurie grynai susiję tik su mumis, su tuo dar nerūpestingu vaikystės, žalios jaunystės laikotarpiu. O kiek juoko, emocijų buvo prisiminus, kaip kiekvienas su klasės draugais atšventėme aštuonioliktą savo gimtadienį. Į kitus gimtadienius visi nesirinkdavome.

Buvo ir negirdėtų dalykų. Tik dabar sužinojome, kad mūsų Agripina yra baigusi matematikos studijas. Ji gyvena Daugpilyje ir į klasės susitikimą atvyko po didesnės pertraukos. Per tuos nuo mokyklos baigimo dešimtmečius daug permainų vyko ne tik asmeniniame mūsų gyvenime, bet ir šalies mastu. Keitėsi adresai, nelengva buvo su kai kuriais klasės draugais ir susisiekti.
Valerija Kupiškyje apsilankė po dvidešimties metų. Taip susiklostė, kad ji daug metų važinėdavo į Ameriką mokyti anūkų lietuvių kalbos (yra mokytoja) ir į klasės susitikimus negalėdavo atvykti.
Ji buvo mano suolo draugė. Prisipažino, kad prieš susitikimą visą naktį negalėjo užmigti, labai nerimavo, ar visus atpažins. Atpažino, ir nesunkiai.

Manau, kad mus traukia pasimatyti ir dėl to, kad buvome mokykloje labai draugiška klasė. Padėdavome vieni kitiems mokytis. Buvo neapsieinama ir be nusirašinėjimo. Nepaisant visko, mūsų klasė garsėjo labai gerais mokymosi rezultatais. Vieni kitus užstodavome prikrėtę šunybių. Kartu beveik visi švęsdavome šventes, susitikdavome ir vieni pas kitus namuose. Mes, net šešios bendraklasės, žaidėme mokyklos krepšinio rinktinėje. Tarp berniokų Juozas, Valdas ir Algis buvo neišskiriami draugai“, – prisiminė N. Vilimienė.

Apie sentimentus ir statusą

Po fotosesijos prie buvusios mokyklos šio susitikimo dalyviai bendravimą tęsė „Provinsalio“ restorane. Čia dauguma pirmą kartą pamatė ir filmuotus Kupiškio miesto bei rajono vaizdus.

Ši informacija irgi davė peno buvusių bendraklasių diskusijoms, sugrąžino į praeitį, leido palyginti, kaip pasikeitusios jų gimtosios vietos.

Nuotaiką visiems praskaidrino ir visokiausių sentimentų sukėlė bendraklasio Romo Dobricko muzikavimas. Per klasės susitikimus jis pirmą kartą atsinešė gitarą ir uždainavo.

Pasak Nijolės, dauguma klasės draugų išvyko studijuoti ir įsikūrė didmiesčiuose. Bet neseniai į gimtinę vėl sugrįžo Gražina ir Algauda. Dabar čia gyvena jau septyni buvę bendraklasiai. Algaudos neatbaidė nuo Kupiškio ir Vytos sudarytas jai keliasdešimties teiginių sąrašas, kodėl ji neturėtų palikti sostinės ir persikelti į Kupiškį.

Tie, kurie gyvena kitur, labai išgyrė gražiai tvarkomą miestą, Kupiškio marių, Pyragių ežero paplūdimius.

„Čia gyvendami mes paburnojame, kad kai kas ir nelabai sutvarkyta, reikia pataisyti ir pan. Bet jiems viskas labai patiko, net ir aikštė, kuriai vietiniai negaili kritikos“, – kalbėjo Nijolė.
Paklausta, kodėl susitikimą organizavo sekmadienį, Nijolė atsakė, kad tai šventa, poilsiui, susitikimams tinkama diena. Be to, visi bendraklasiai jau yra savo laiko šeimininkai. Ar tokia diena tiks, reikėjo suderinti tik su Juozu Sabaliu, gydytoju, kuris dar dirba.

Pašnekovė pabrėžė, kad šis bendraklasių susitikimas buvo išskirtinis ir dėl to, kad anksčiau jie buvo šiek tiek išsisluoksniavę – merai, teisėjai, mokslininkai, o dabar vėl visi lygūs, nevaržomi savo statusų, kaip mokykloje.