ISTORINIS AUKŠTUPĖNŲ JUBILIEJUS

Praėjusį savaitgalį aukštupėniečiai rinkosi į neeilinę šventę. Visus subūrė svarbi data – lygiai prieš 145 metus šis netoli Kupiškio įsikūręs kaimas pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose.

Jurga BANIONIENĖ

Nuotraukų parodoje – senojo kaimo istorija

Pakalbinta Aukštupėnų kaimo bendruomenės pirmininkė Edita Šlapelienė sakė, kad pernai vykdant projektą, skirtą stiprinti bendruomeninei veiklai savivaldybėse, gimė idėja surengti senų nuotraukų parodą ir taip prisiminti kaimo istoriją.

„Pasidomėjusi sužinojau, kad Aukštupėnai pirmą kartą paminėti 1877 m. vasario 7 d. Kupiškio bažnyčios metrikų knygoje Aukštupių pavadinimu, nes čia 1877 m. vasario 7 d. gimė Vladislovo ir Elzbietos Petrulytės Kriauzų sūnus Aloizas, o 1877 m. liepos mėn. 13 d. mirė Adomo ir Pulherijos Užtupaitės Kriūkų sūnus Ambroziejus, trijų mėnesių amžiaus.

Pavyko Kupiškio bažnyčios metrikose rasti šiuos originalius įrašus. Pasidarėme šių įrašų kopijas, jomis papildėme parodą. Tačiau kai rinkome nuotraukas, paaiškėjo, kad tais laikais labai mažai būdavo fotografuojama, tad paprašėme Kupiškio etnografijos muziejaus pagalbos, kreipėmės į istorikę Aušrą Jonušytę, ji dar davė nemažai senų nuotraukų. Daug prie parodos rengimo prisidėjo ir Marija Bidlauskienė, Palmyra Grigaliūnienė, kurių tėvai buvo vieni seniausių Aukštupėnų gyventojų. Paroda buvo parengta pernai“, – pasakojo E. Šlapelienė.

Paaiškėjus, kad šiemet minima kaimui svarbi data, nutarta surengti šventę. Tai buvo ir puiki proga iš arčiau su paroda susipažinti, ir vieniems su kitais pabendrauti, ir svečių pasikviesti.
Per šventę, vykusią šalia beržynėlio, kur stovi bendruomenės pavėsinė, prisiminta kaimo istorija. Gražiu akcentu tapo medžių sodinimas. Šiam susitikimui įprasminti žaliuos ne tik ąžuoliukas, bet ir raudonlapis bukas, liepaitė buvusios ir dabartinės bendruomenės tarybai pagerbti. Medelius dovanojo praėjusios kadencijos bendruomenės tarybos narys Bronislavas Lapienis.

Bendruomenės veikla ir tradicijos

Aukštupėnų kaimo bendruomenė dar jauna. Gyvuoja ketverius metus. Šiuo metu jai priklauso 75 nariai. Pasak pirmininkės, džiugu, kad šis skaičius per tuos metus išaugo, kasmet vis ateina naujų narių.

Paklausta, ar paprasta žmones prikviesti į bendruomenę, E. Šlapelienė sakė, kad Aukštupėnų kaimas yra prie miesto, tad žmonės gal labiau susvetimėję.

„Kiti kaimai turėjo ar turi kultūros centrus, o pas mus beveik 20 metų niekas nevyko, kiekvienas sau gyveno, su artimiausiu kaimynu pabendraudavo ir tiek, ne visi vieni kitus ir pažįsta. Suvienyti žmones yra labai didelis darbas. Prieš bent du dešimtmečius beržynėlyje dar buvo rengiamos įvairios gegužinės, sporto rungtynės, daugiau visi bendraudavo. Kai kaimo jaunimas išsilakstė kas kur, viskas ir nutrūko. Tad kilo mintis, kad reikia šį beržynėlį atgaivinti, sukūrėme bendruomenę“, – prisiminė pašnekovė.

Ji džiaugėsi, kad pavyko nemažai nuveikti. Svarbiausia, kad yra vieta, kur galima sueiti, pastatyta pavėsinė, organizuojamos aplinkos tvarkymo talkos, kad vaikams veiklos būtų, atsirado ir žaidimų aikštelė.

„Mažą infrastruktūrą mes jau turime. Dar labai reikia elektrą įsivesti. Užimtumo netrūksta, išvykas rengiame, esame suorganizavę vaikų stovyklą „Jaunas, sveikas, aktyvus“ pagal europinį projektą, mokėmės vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis, turėjome sveikatingumo seminarų, žiūrėjome lauko kiną. Ko žmonės nori, aptariame visuotiniuose susirinkimuose ir per metus vykdome, ką suplanavę, tik pastaraisiais metais pandemija viską buvo sustabdžiusi. Pasikeitė žmonių įpročiai, į ankstesnę situaciją sunku grįžti“, – apgailestavo Aukštupėnų kaimo bendruomenės pirmininkė.
E. Šlapelienė tvirtino, kad aukštupėniečiai turi gražią tradiciją susiburti, kasmet mini Tarptautinę kaimynų dieną, gegužės 27-ąją.

Ji dar labai norėtų bendruomenės pavėsinėje įkurti knygų mainų bibliotekėlę, kad žmonės galėtų atnešti perskaitytas knygas ir jomis mainytis, tai šių metų planas.

Ką mena istorija

Istorikė A. Jonušytė teigė, kad aukštupėniečiai gyvena išties įdomioje vietoje – šalia stūkso Aukštupėnų (Kupiškio) piliakalnis, vandenis plukdo užtvenktas Lėvuo.

„Aukštupėnai, kaip vietovė, turi turtingą istoriją ne tik nuo 1877 metų, bet ir dar seniau. Ypač įdomus piliakalnis.

Čia žmonės gyveno VIII–V amžiuje prieš Kristų ir mūsų eros sandūroje vyko tam tikra veikla. Žmonės augino gyvulius. Rastas jaunio arklio kaulų fragmentas rodo, kad jis galėjo būti augintas maistui, o avys ar ožkos buvo jau suaugusios.

Kiaulės buvo paaugusios iki pirmos ar antros žiemos. Maistui naudojo ir sumedžiotus elnius, augino miežius ir lęšius. Rinko žemuoges, avietes, šermukšnių uogas.
Žinoma, maisto šaltinis buvo ir Lėvens bei Aukštupio upeliuose sugaunama žuvis. Apie Aukštupėnų kaime gyvenusius žmones liudija laukuose rastas akmeninis kirvukas. Piliakalnį supo rąstų, smėlio ir akmenų konstrukcija, ne vieną kartą degusi ir vėl atstatyta.

Ten, kur pelkėta ir šlapia vieta, nuo Kupiškio pusės visai nedideli įtvirtinimai, o iš šiaurės daug didesni, jie turėjo patikimai saugoti nuo užpuolusio priešo. 1915 metais per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių kariuomenė kaimą padegė, bet gyventojai vėl atstatė sudegusius trobesius, o 1919 metais jau rašė prašymą leisti keltis į vienkiemius.

Po metų kaimo žemė ir buvo išskirstyta. 1949 metais įkurtas „Šešupės“ kolūkis, vėliau vadinosi „Aušros“, Aukštupėnų ir Piliakalnio vardais“, – pasakojo A. Jonušytė.