2024/06/13

 

BAILIO KUMŠTIS PRIEŠ MOTERĮ ARBA 3 ISTORIJOS APIE SMURTĄ

Unsplash nuotrauka

Vasaros vidury Seime pateiktas įvairių moterų organizacijų parengtas tyrimas apie tai, jog 60 proc. artimoje aplinkoje smurtą patiriančiųjų aukų neturi kur kreiptis pagalbos. Visuomenės nepakantumo šiam reiškiniui padažnėjo, bet kaip konkrečiai pagelbėti dar sudėtinga.
Pasitelkdama posakį, jog teorija be praktikos – kurčia, ketinu perpasakoti vieną svetimą istoriją ir du asmeninės patirties momentus, bandydama įteigti, jog moteriai įmanoma apsiginti nuo smurto, o kartais netgi pasiseka sulaukti pagalbos ir iš aplinkinių. Nors šie dažniausiai linkę manyti – nėra ko kištis ten, kur du pešasi: čia tik mušasi, čia vėl bučiuojasi.

Regina TOTORYTĖ-STUNDIENĖ

Audronės istorija

Mano gyvenime viskas vyko greitai, išskyrus vedybas. Vos baigusi vidurinę, jau turėjau darbo knygelę. Nors baigiamųjų egzaminų vidurkis buvo prie geriausiųjų, ir mokytojai pastebėjo gabumų, tačiau artimieji studijuoti neskatino. Bet Dievo dovana niekur neprapuolė, dirbdama gamykloje, ėmiau rašinėti į vietos laikraštį. Pradžioje mano humoreskos buvo ant bangos, o paskui baigusiai neetatinių korespondentų būrelį, pasiūlė parašyti ir straipsnių. O mano vienas kuklus rašinėlis netikėtai tapo… piršliu. Rašinio veikėjo giminaitis perskaitęs susidomėjo manimi, ir labai greitai, už nepilno pusmečio susituokėme. Delsti nebevertėjo – abu buvome arti trisdešimtmetystės slenksčio – anaisiais laikais rimti pretendentai į senmergystės bei senbernystės stoną. Žiemos pradžioje tuokėmės, metų pabaigoje tapome tėvais, o pirmagimis pakeliui į pasaulį buvo paženklintas kumščiu dar negimęs. Kliuvo abiem, kad pamelavau…

Dirbdamas popietinėje pamainoje, vyras pasisiūlė pagaminti pietus. Buvo pirmadienis, savaitgalį grįžome iš tėvų, nebuvo net kada į parduotuvę nueiti, todėl paklausiu: tai iš ko bus žadami pietūs. Atsakė, jog yra lašinių – išvirsiąs sriubos. Vien jų vaizdas kėlė šleikštulį, nes per nėštumą žiauriai kentėjau nuo pykinimo, užtekdavo kvapo, maisto vaizdo, buvau nesveikai sulysusi. Išgirdusi apie būsimą „lašinienę“ sukilo prieštara ir, anksčiau išėjusi pietauti, nuėjau į kavinukę. Tuo laiku už juokingą kainą buvo normalūs kompleksiniai pietūs. Nenorėdama užgauti vyro jausmų, parėjau ir tos jo sriubos. Jis įtariai klausinėjo, ko aš taip vangiai valgau, ir netrukus išrėžė: „Tu melagė… Buvau mieste ir mačiau, kur užėjai pietų…“, palydėdamas smūgiu į veidą. Iš nosies pasipylė kraujas, po širdimi suspurdėjo mažasis… Ir pirmąkart pagalvojau: mažų mažiausiai jis nenormalus, jei sekti pradėjo.

Sūnui gimus ir kiek paūgėjus, darbe prispyrė studijuoti, nes žadėjo aukštesnes pareigas. Per sesijas kiekvieną savaitgalį grįždavau namo. Bet nė nespėjus sūneliu pasidžiaugti, prasidėdavo (ne) švelnūs tardymai apie mano vilniškius kavalierius. Pasiguosdavau savo kurso draugei, su kuria kartu nuomojomės kambarį, jog eilinį kartą bijau į namus grįžti. Ir ji, vienišė, netikėtai paklausė: „O gal jis kitą moterį turi?“ Iki tol nė nepagalvojau, kad taip gali būti. Visada laiku iš darbo, savaitgaliais – namuose pratūno. Mano vyras neturėjo nei draugų, nei pomėgių, o tik vienintelį iškrovos objektą – mane – priekabių ir žeminimo objektą. Net anyta buvo mano pusėje, nes lygiai taip pat su ja elgėsi maniškio tėvas.

Daugiau neturėjau kam pasiguosti, net savo motinai, kuri tiesiai šviesiai užkirto kelią maniesiems skundams: aš su girtuokliu gyvenau, o tu su negeriančiu ir nerūkančiu – nesugebi… Ji taip ir nesuprato, kad baisiausia, jog negeriantysis nuo savo kvailysčių niekada neišsiblaivo.

Pagaliau sutikau širdies bičiulę Ireną, kurios vaikai lankė tą patį darželį, kaip ir maniškis. Pamačiusi mane su tamsiais akiniais darganotą dieną, suprato be žodžių: „Nesileisk daugiau – kvieskis mudu su Antanu pagalbon.“ Ir po kurio laiko eilinės agresijos momentą spėjau jiems paskambinti. Kai plačiapetis Antanas, mano didvyrį pakvietė vyriškai susikauti, visi maniškio drąsumai išgaravo. Po gelbėtojų vizito maniškis liovėsi kumštį kilnoti, nors žodinis žeminimas tik sustiprėjo… Ir kai po netrumpo laiko, jis vėl norėjo priminti kumščio galią – rankoje laikiau patį moteriškiausią ginklą. Mūsų nelaimingų vestuvių muzikantai buvo šmaikštūs, būsimai gaspadynei padovanoję kočėlą su instrukcija: ginantis tvoti per alkūnes ir kelius. Tą šeštadienį kaip tik su dovana grūdau bulves garnyrui, kai maniškis aiškinęs, kad net košės nesugebu pagaminti, staiga užsimojo, bet aš jau nebelaukiau, tvojau bulviuotu per kumštį. Iš netikėtumo metėsi bėgti į bendrą koridorių, o aš dar spėjau durimis prispausti sprunkančio alkūnę. Visa vyko taip staiga, jog tik viena likusi atsipeikėjau: jau dabar tai tikrai užmuš! Puoliau atidaryti langą – šokti iš trečio aukšto – beprotybė: jei neužsimušiu, tai liksiu invalidė. Bet pravėrusi, ėmiau dairytis praeivių, pirmą kartą norėdama šauktis jų pagalbos… Kaip tyčia – nei vieno, o durys jau vėrėsi ir įžengė mano nuskriaustasis, bet… šypsodamasis. Galvojau: kažką naujo provokuoja. Tačiau iš tiesų nepasakė nė vieno blogo žodžio. Nekalbėjome apie tai ir paskiau.

O po mėnesio parašiau pareiškimą skirtis. Tiesiog išsigandau, jog pasikartojusi panaši situacija gali baigtis tragiškai. Juk sakoma: mušasi tol, kol kuris kurį užmuša.

Romantikas geležinėmis rankomis pirmasis savigynos epizodas

Jei nebūčiau pati tai patyrusi, nė nenutuokčiau, jog smurtas gali pasitaikyti pačioje netikėčiausioje situacijoje. Paskui pati savimi stebėjausi, jog būdama lyriškos prigimties, nepasimečiau, ir taip žemiškai susitvarkiau abiem atvejais. Tiesiog kažkas netikėtai sudiktavo apsigynimo scenarijų.

Gi dabarties psichologai paantrintų, jog moterys pasižymi kur kas stipresne intuicija negu vyrai. Jos jautriau pastebi aplinkinių emocijas, subtilias užuominas ir lengviau nuspėja vyriškuosius ketinimus.

Tą, dar gilaus sovietmečio metą, vasarą gauti kelialapį į sanatoriją, buvo tapatu, kaip išlošti loterijoje. Liepa Palangoje kvepėjo žydinčiomis liepomis, prie pat sanatorijos korpuso muzikos viliotiniu gundė šokių salė – visų procedūrų puikiausias emocinis priedas. Ir šokių partneris, Antanas iš Mažeikių pasitaikė be priekaištų: puikiai šoko, maloniai bendravo. Kai po paskutinio šokio išėjome į lauką, saulė, anot klasiko Juozo Baltušio, dar buvo per pusę kačergos. Antanas iškart kvietė į svečius, kur nuomojosi kambarį, nes pakliūti į kavines buvo neįmanoma. Sulaukęs tiesaus atsakymo, jog pas vyrus į svečius nevaikštau, jis netikėtai pradėjo deklamuoti Maironį, nustebindamas ir atmintimi, ir artistiškumu…

„Einame pasivaikščioti po parką, paskui užkopsime ant Birutės kalno, ir nuo jo padeklamuosiu tą man labiausiai patinkantį eilėraštį…“

Pasiūlymas dvelkė romantika, bet netikėtai krepštelėjo nerimo signalas. „Nebėra laiko, netrukus korpusą uždaro, nepatogu bus belstis lyg kokiai pusmergei…“ – gyniausi pasiūlymo. Perkalbėti nepasisekus, Antanas paskyrė pasimatymą rytdienai: susitikti prie salės bilietų kasų.

Bet į šokius nuėjau viena. Sėdėti neteko, ir atėjusiam Antanui teko palūkuriuoti, pakol galės pakviesti. Į priekaištą dėl neįvykusio pasimatymo atsakiau trumpai – 50 kapeikų bilietą išgaliu nusipirkti pati. Be priekaišto dar pajutau ir dvelktelėjusį alkoholio kvapą: bus pasidrąsinęs vyrukas…

Po šokių be užuolankų tarstelėjo: rytoj jau išvažiuoju. Matau, kad su išleistuvėmis nepasiseks, tai bent su jūra atsisveikintume dviese… – vėl mostelėjo parko pusėn.
„O aš norėčiau saulę palydėti su visa minia,“ – iškart sukau į J. Basanavičiaus gatvę.

Sekdami paskui saulės palydėtojus, kalbėdamiesi priėjome ir grafų Tiškevičių rūmus.

„ O žinai, sukam, – mostelėjo į takelį šalia dekoratyvaus krūmo. –Nuo čia ir jūra arčiau, ir tau nereikės nerimauti, kad nespėsi sugrįžti iki užrakinant duris.“

Užsiplepėjusi paklusau, jis mane praleido į priekį ir, žengus pora žingsnių, staiga stvėrė, atsuko į save, užblokavo keliu, ir, užlaužęs rankas už nugaros, ėmė grabalioti sijono juosmenį.
Mano savigynos signalas įsijungė bemat. Norėjau rėkti, nes per retas krūmokšnio šakas mačiau netoliese vaikštinėjančius žmones, o pirmojo soprano spiegesys būtų nuskardėjęs. Bet kažkodėl pasielgiau negalvotai – įspūdingai atsikrenkščiau ir surėkiau: „Paleisk, nes prispjausiu akis…“

Ir jis, mano nuostabai, paleido. Aš tuo momentu iššokau iš už krūmokšnio, nusispjoviau ant žolės ir kaimo mergos darbų grūdintu kumščiu pyliau per ausį, judesį palydėjusi pačiais nemaloniausiais žodžiais… Bet pritrenkė absoliuti jo ramybė: „Nesuprantu, ko čia isterikas statai, lyg prievartauta būtum…“

„Atsitrauk, iškrypėli, man kartu eiti gėda“, – apsisukus sanatorijos pusėn, jis neatlyžo sekti iš paskos.
„Na, nepyk, nesusilaikiau, tu tokia moteriška…“ – bandė atsiprašinėti.

„Ir kur tą moteriškumą išpešei: sijonas pusilgis, vietoj vasariškos dekoltė – kukli palaidinės apykaklė pasmakrėj… Tu tikrai nesveikas…“
Artėjant prie sanatorijos, netikėtai paprašė: „Duok savo adresą, aš tau rašysiu ilgus gražius laiškus…“
„O tu žinai, jog patį pačiausią jau parašei už to žydinčio krūmo…

Po trijų dienų grįžau į namus su „apyrankėmis“: geležinės Antano iš Mažeikių rankos buvo įspaudusios mėlynes ant abiejų riešų.

…Po daug metų į Uteną atvykus į prokuratūrą dirbti tėviškėnei iš Kupiškio, kartą išsikalbėjome apie išžaginimo bylas. Ir būtent tada išgirdau, jog bejėgiškoje situacijoje gelbsti spjūvis į prievartautojo veidą. Tai pats didžiausias vyro pažeminimas, paralyžiuojantis iškrypėlio drąsą.

Apie nesantį karatė diržą antrasis apsigynimas

Ta mažyte, jaukia nuosavų namų gatvele į savąjį mikrorajoną grįžtu virš trisdešimt metų. Pasitaikė pareiti ir vėlyvą metą. Bet nerimo sukėlęs nuotykis atsitiko vienintelį kartą.
Tą vakarą iš spektaklio Vilniuje grįžome jau po vidurnakčio. Paslaugus vairuotojas stengėsi išvežioti panamiui, tačiau manieji buvo arčiausiai, o ir po ilgo užsisėdėjimo norėjosi pareiti pėstute. Gatvė buvo tuštutėlė, žingsniavau jos viduriu. Mačiau, kai iš vieno kiemo išėjo jaunas vyrukas, ir, grečium ėjęs šaligatviu, staiga metėsi mano pusėn… bet į glėbį nesuspėjo…

„Nori lempon?“ – surėkiau, atkišdama sulenktą dešinę, ir jis iškart atšoko atgal.

„Ir būtumėt trenkusi?“ – visai mandagiu tonu pasitikslino, grįžęs į savo šaligatvį.

„Žinai, tau labai pasisekė, nes mano trinktelėjimą ilgai atsimintum: lankau karatė ir diržą turiu…

Beje, jis ir toliau kalbino mane, o aš skubėjau atsakinėti, bet pajutau kaip suėmė sunkiai valdomas konvulsinis juokas. Ir tuo pačiu apėmė baimė, kad neišsiduočiau šitaip prisigyrusi. Laimei, mano šaligatvio pusė buvo keliais žingsniais arčiau nuo kertančios vienpusės sankryžos, paspartinau žingsnį, kad dar labiau atitolčiau nuo jauno akiplėšos. Lyg Dievo siųstas žibintais švystelėjo ir vienintelis vidunakčio automobilis, privertęs berniokėlį palūkėti ties sankryža. Todėl gerokai nuo jo atsiplėšusi, išsijuokiau ligi ašarų.

Ne kartą bičiulės primindavo mano, karatistės, vidunakčio patirtį, o aš vienodai atsakydavau: „Mergos, gerai, kad jis nepaklausė diržo spalvos – iškart būtų demaskavęs…“

…O po kurio laiko teko dalyvauti tikro karatė meistro vedamuose mokymuose seniūnijų socialinėms darbuotojoms.

„Susidūrusios su agresyviu asmeniu: svarbi staigi reakcija: matyk, vertink ir veik. Savigyna – tai ne grumtynės, o gebėjimas išsigelbėti. Drąsi, netikėta poza pribloškia užpuoliką. Todėl rėk, gąsdink savo agresyvumu. Galima apsiginti pačiais paprasčiausiais buitiniais daiktais: lietsargiu, krepšeliu su pirkiniais, užrašine, trinktelėjus kampu į raktikaulį, tiks ir uždrožt per kumštį su raktų ryšuliu. Ir dar: niekada nesitraukite atgal, nes pargriūsite. Nors kaip bebūtų baisu, drąsinkitės žengti į priekį, gąsdindamos, kad užpuolikas pats atatupstas trauktųsi.“

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video