Kristina VALYTĖ
Nenumaldomai artėja rugsėjo 1-oji. Jei anksčiau vaikai mokyklos laukė nenustygdami, tai šių laikų ekranų karta tokiu entuziazmu nebetrykšta.
Tėvai juokauja iki šiandien dvejojantys, ar verta atžaloms uniformas pirkti, gal geriau investuoti į kokybiškas pižamas, jei vėl karantinu grasina.
Būsimų pirmokų tėvai, gyvenantys kaime, suka galvas, kaimo ar miesto mokyklai brangiausią savo turtą patikėti ugdyti.
Niekaip negaliu iš galvos išmesti istorijos, kai kaimo mokykla atsisakė priimti sudėtingo būdo mokinį. Kalbu apie liepą išspausdintą kolegės straipsnį „Mokykla prieš nosį užtrenkė duris“. Žinoma, istorija būtų kur kas įdomesnė ir iškalbingesnė, jei nebūtų pridengta duomenų apsaugos šydu, tačiau vien tas faktas, kad kaimo mokykla gali priimti mokinį ar ne, – nustebino.
Tiesa, kad kaimo mokyklų išlikimo kaina nepavydėtina, ypač po mokyklų tinklo pertvarkos, kai net ir vienas mokinys gali būti lemtingas, klasė susiformuos ar ne.
Tad provincijos mokyklos mielai priima tuos vaikus, kurie nepritampa miesto mokyklose, turi elgesio, emocinių ir dar visokių kitokių sutrikimų, trukdančių mokytis bendraklasiams.
Kai kurie tėvai netgi yra pasakoję, kad buvo „paguosti“, jei jų vaikui miesto mokykloje nesiseks, vietos visada atsiras, pavyzdžiui, daugiafunkciame centre Šepetoje. Ten klasės mažesnės, mokinys gaus daugiau specialistų dėmesio, o mokyklinis autobusiukas atvažiuos ir pasiims iš namų, po pamokų parveš prie pat durų.
Turėdamos tokią alternatyvą – kaimiškuosius mokyklų padalinius – miesto mokyklos gali džiaugtis turinčios prabangą nesileisti į smulkmenas dėl kiekvieno mokinio. Ar tai nesmukdo kaimo mokyklų įvaizdžio, patrauklumo – tai kitas klausimas.
Beje, retam teįdomu, kad kaimų mokyklų specialistai dirba, kol devyni prakaitai išmuša. Gaudo iš pamokų laukais pabėgusį mokinį, dirba su juo individualiai, viltingai tikisi teigiamo postūmio ir glaudaus bendradarbiavimo su tėvais. Ir ne iš gero gyvenimo visa tai, o dėl to, kad kitaip neišeina. Norint susirinkti visą darbo krūvį, reikia būti žmogumi orkestru – ne tik dalyko mokytoju, auklėtoju, bet ir mokytojo padėjėju, ir jeigu reikia, socialiniu pedagogu, ir dar dienos centre padirbėti.
Atrodo, kaip įmanoma viską ir suspėti, bet tiek kaimo inteligentas yra priverstas imtis, norėdamas bent kiek padoriau užsidirbti ir oriai pragyventi.
Mažosioms kaimo mokykloms nerimą kelia ir Tūkstantmečio mokyklų koncepcija. Nors žadamas atotrūkis tarp kaimo ir miesto mokyklų, jau dabar prognozuojama (pesimistiškai, o gal realistiškai?), kad didžiųjų miestų mokyklos susižers didžiąją dalį investicinių lėšų, kažkiek nubyrės mažesnių miestų mokykloms, o mažųjų kaimo mokyklėlių spaudimas mažinti mažų klasių skaičių su metais tik didės, tad neišvengiamas ir uždarymas. Tad pašmaikštavimas, kad grįšime į tuos laikus, kai tėvai, norėdami gero išsilavinimo savo vaikams, išsiųs juos mokytis į Panevėžį, ateityje gali būti visai realus.
Kodėl šį kartą kaimo mokykla atsisakė priimti mokinį, galima tik paspėlioti.
Pirma, norisi pagirti mokyklos vadovybę už drąsą, antra vertus, reikia suprasti ir tėvus – kaip jiems jaustis ir ką jiems daryti, ir labai įdomu, kaip elgtųsi ir kokias pastangas dėtų mokyklos administracija, jei šioje situacijoje figūruotų bent vieno iš jų atžala.
Kas žino, galbūt čia slypi ir užkulisiniai dalykai. Juk Kupiškio rajonas mažas, vieni kitus beveik kaip nuluptus pažįsta, tad reikalai dažnai sprendžiami remiantis tam tikrais asmeniškumais.
