SVARBIAUSIA RAMINTAI – NUOTRAUKOS EMOCIJA

Pasiseka tiems, kas gyvenime randa užsiėmimą, suteikiantį tikrą malonumą. Kupiškėnė Raminta Mimaitė – iš tų žmonių. Pradėjusi fotografuoti, ji vis dažniau fotokamerą ima į rankas. Beje, pagal profesiją moteris – farmacininkė, į pokalbį atskubėjo tiesiai iš vaistinės. Pasak Ramintos, fotografuojant jai svarbiausia yra nuotraukos emocija, gebėjimas į aplinką pažvelgti kitu, savitu kampu, įdomiau. Mūsų pašnekesys daugiausia ir sukosi apie tai.

Jurga BANIONIENĖ

Patirties – kursuose

Fotografuoti Raminta pradėjo neseniai. Pasakojo, kad namuose turėjo vyro dovanotą fotoaparatą, kuris gal ketverius metus gulėjo beveik neliečiamas. Kartais bandydavo fotografuoti, bet mažai išmanė apie jo technines galimybes.

„Nutariau, kad reikia išmokti fotografuoti. Lankiau kursus, išmokau jį valdyti, o tada jau ėmiau gilintis į kompoziciją, plačiau domėtis menine fotografija. Kursų buvo daug. Dabar dar vienų labai laukiu rugsėjį. Pavyzdžiui, paskutiniai, kuriuos lankiau, truko tik vieną dieną, bet vyko fotostudijoje, tai – kažkas neįtikėtina. Fotostudija yra vieta, kur žmogus kuria, ten tvyro ypatinga aura – dideli langai, šešėliai, šviesos. Neseniai teko lankytis Latvijoje, kino miestelyje „Cinevilla“, tai didžiulė teritorija, kur buvo ir dabar dar filmuojami filmai. Ten tokia ypatinga aura, viskas tarsi persunkta kažkokio veiksmo“, – pasakojo Raminta.

Anot jos, fotografijos kursų pasiūla – didžiulė, labai svarbu gebėti atsirinkti, nes tai išties sudėtinga. Jos patirtis irgi visokia – vienais liko labai patenkinta, kiti neatnešė naudos. Pasiūlymų daug, kainos labai skirtingos – nuo kelių šimtų iki tūkstančio eurų ar dar daugiau. Moteriai juos renkantis svarbiausia yra planas, ką išmoks. Jei dar negebama gerai naudotis turima technika, kompozicija tikrai nėra svarbu, pirmiausia reikia įgusti valdyti fotoaparatą. Meninės fotografijos kursai pakeičia patį požiūrį į fotografiją.

Dėl šeimos

R. Mimaitė prisipažino, kad esminis veiksnys, nulėmęs domėjimąsi fotografija, buvo šeima. Dvi atžalas auginančiai moteriai rūpėjo užfiksuoti gražiausias akimirkas, kad nuotraukos būtų prisiminimas visiems – ir tėvams, ir patiems vaikams, kai užaugs, kad galėtų pavartyti savo fotonuotraukų albumus. Jau ir dabar labai mėgsta paimti juos į rankas.

Pašnekovė juokavo, kad vaikams jau buvo net pabodę pozuoti mamai. Per daugiau nei metus buvo visokių kūrybinių bandymų, bet visgi dažniausiai į Ramintos akiratį patenka žmonės. Priežastis viena – nuotraukoje juos fiksuojant parodoma emocija. Dar vienas itin svarbus dalykas – kompozicija, o didžiausia esmė – nuotrauka turi turėti kažkokią mintį.

Ji viliasi, kad galbūt šis pomėgis taps ir verslo užuomazga. „Pamažu einu link to, bet dar tikrai noriu daug mokytis“, – pabrėžė pašnekovė.

Paklausta, kas labiau patinka – pats fotografavimo procesas, ar galutinis rezultatas, ji negalėjo išskirti nė vieno. Žavi abu šie dalykai. Fotografavimas – nes labai mėgsta bendrauti. Čia nebūna rutinos, visada keičiasi žmonės, jų nuotaikos. Ne mažiau įdomu ir tvarkyti nuotraukas.

Raminta labai žavisi juodai balta fotografija, bet gražu ir spalvota. Iki šiol mėgina atrasti jai priimtiną fotografavimo stilių, bando, ieško.
„Daug priklauso nuo nuotaikos, jei ji labai smagi, tada puikiai atrodo ir spalvota nuotrauka“, – mintimis dalinosi ji.

R. Mimaitė domisi profesionalių fotografų kūryba. Neturi vieno, kurį laikytų pavyzdžiu, bet labai mėgsta stebėti nuotraukų kompoziciją, spalvas.
Sakė, visada nuotraukoje ieškanti to, kas jai svarbiausia – emocijos, minties.

„Mokiausi pas Albertą Pocėjų ir Gediminą Trečioką. Tai meninės fotografijos atstovai, jų įtaka lėmė, kad darytoje nuotraukoje būtų mintis, kad fotografas matytų kitu kampu, esamą situaciją pateiktų įdomiau. Bet kartais nuotrauka pati iš savęs tai atskleidžia“, – pabrėžė pašnekovė.

Ji paatviravo, kad ateityje labai norėtų įkurti ir savo fotografijos studiją. Gal visai greit ši svajonė taps realybe. Kol kas sunku pasakyti, ar Kupiškyje toks poreikis būtų.
Ji pastebi, kad atsiranda vis daugiau norinčių įamžinti ne tik asmenines šventes – vestuves, krikštynas, bet ir gimtadienius. Tas požiūris, kad reikia turėti geriau mažiau, bet kokybiškų nuotraukų, atsiranda.

Ji pabrėžė esanti labai laiminga, kad sulaukia šeimos, artimųjų, draugių palaikymo. Jų postūmis į fotografiją, galimybė užsiimti ja rimčiau, labai svarbus.
Raminta neslėpė, kad kai kuriais atvejais, kai šalia nėra fotoaparato, mielai fotografuoja ir telefonu. Jie dabar tokie, kad galima padaryti tikrai puikių nuotraukų. Tai ypač patogu kelionėse, atostogų metu. Bet atidžiau žiūrint nuotraukas, fotoaparatu ir telefonu fotografuotos nuotraukos savo kokybe tikrai skiriasi.

„Šią vasarą atostogavome Latvijoje, aš vežiausi fotoaparatą, smagu įamžinti vaikus per atostogas“, – kalbėjo ji.

Profesionali įranga kainuoja nemažai. Tačiau jei pomėgis tikrai mielas, anot Ramintos, į jį investuoji. Esmė yra ne fotoaparatas, bet geras objektyvas, kuo daugiau įgyji patirties, tuo didesnių technikos galimybių norisi.

Šiuo metu ji fotografuoja su veidrodiniu fotoaparatu, bet jei galvotų apie naują, jis jau būtų sisteminis.
Be fotografijos, Raminta dar šiek tiek domisi rankdarbiais. Daugiau laiko tam skyrė, kai buvo motinystės atostogose, dabar šis pomėgis primirštas. Nėra iš tų žmonių, kurie neturi kuo užsiimti, visada kažką sugalvoja.

Dar vienas hobis – žvejyba. „Su vyru abu labai mėgstame išvažiuoti pažvejoti, dažniausiai – Kupiškio mariose ar Puožo ežere“, – sakė pašnekovė.

Patarimų negaili

Apie save Raminta pasakojo, kad gimė Panevėžyje, po to persikėlė su tėvais į Kupiškio rajoną, į Rudilius. Baigė Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Kupiškis – labai artimas ir savas, kaimyniniame Panevėžyje prabėgo tik pirmi gyvenimo metai, mažai ką atsimenanti.

Pašnekovė sakė, kad farmacininkės specialybę rinkosi labai apgalvotai ir tikslingai.

„Tuo metu žinojau, kad farmacininkų poreikis yra visoje šalyje. Pirmiausia baigiau farmakotechniką Kauno kolegijoje, vėliau išlyginamąsias studijas Kauno medicinos universitete. Svajojau apie veterinariją, mediciną, bet per prastai mokiausi, o artimiausia sritis buvo farmacija.

Džiaugiuosi, darbas įdomus. Maloniausia, kai žmonės ateina ir pasako, kad kažkoks patarimas, parinktas vaistas labai padėjo. Tokie momentai man labai patinka“, – kalbėjo R. Mimaitė.
Pasak Ramintos, patarimų vaistinės klientai klausia labai dažnai. Žmonės galvoja, kad patekti pas gydytojus labai sunku, todėl pirmiausia pagalbos skuba pas farmacininką.

Yra net tokių, kurie vienoje vaistinėje lankosi nuolatos, jiems Raminta jau puikiai pažįstama, jei nedirba – iškart jos pasigenda. Farmacininkė puikiai žino ne tik jų ligas, bet ir gyvenimo istorijas.
Ji prisipažino, kad pati yra iš tų žmonių, kuriems reikia pokyčių. Ne kartą keitė darbą, važinėjo darbuotis į kaimyninius miestus, nes Kupiškyje buvo per sėslu.
Tačiau dabar apsisprendė likti čia, juolab kad mūsų mieste tvirtai įleido šaknis – sukūrė šeimą, su vyru augina dvi atžalas – vyresnėlį Dovydą, šį rugsėjį pradėsiantį lankyti mokyklą, ir penkerių dukrą Izabelę.

Pasakojo, kad dukra labai linksta prie gyvūnų, galbūt įgyvendins jos svajonę ir taps veterinare.

„Aš visada svajojau turėti arklį. Tai ji dabar jodinėja, jai reikia arkliukų, šuniukų, kačiukų. Man irgi panašiai buvo. Sūnus dar nežino, ko norėtų, tik paklausia, kuo aš norėčiau, kad taptų – policininku, gaisrininku ar gydytoju“, – juokėsi R. Mimaitė.

Nedideliame miestelyje gyvenimas, anot pašnekovės, turi ir savų pliusų, ir minusų. Bėgti kol kas niekur neketina, vyras turi savo verslą, klientų. Bendruomenėje niekur nepasislėpsi.
Visgi ją didesnis miestas traukia. Mažame mieste stinga privatumo, tačiau auginti vaikus Kupiškyje – tobula, ypač galvojant apie jų saugumą.

Laisvalaikį visi mėgsta leisti aktyviai, pakeliauja.