Rugpjūčio pradžioje trečius metus iš eilės parapijos ir iš kitur atvykęs jaunimas susiruošė į piligriminį žygį „Džiaugsmo karavanas“.
Tarp kone dviejų dešimčių žygeivių buvo ir šimonietė, dabar Lietuvos sporto universiteto studentė Ernesta Klimavičiūtė. Apie šią dvasinę patirtį ir fizinį išbandymą, aktyvų dalyvavimą Kupiškio parapijos jaunimo veikloje, įdomias studijas prieš pat žygį su Ernesta spėjome pasikalbėti.
Jurga BANIONIENĖ
Ernesta, Tau šis piligriminis žygis trečias. Ar pameni patį pirmą kartą, kai nutarei išbandyti save ir keliauti?
Parapijos veiklose dalyvaudavau ir anksčiau. Pirmas piligriminis žygis buvo tarsi sugrįžimas, nes po Sutvirtinimo sakramento, devintoje klasėje, nebeaktyviai įsiliedavau į jas. Baigusi 10 klasių, vasarą, gavau pasiūlymą dalyvauti žygyje ir nutariau tai padaryti. Tada keliavome 120 kilometrų per Pandėlį, Papilį, Vabalninką. Pamenu, buvo sunku, nes nežinojau, ko tikėtis. Visą gyvenimą buvau aktyvi, sportiška, bet žygis – visai kas kita, iki tol nebuvau tiek ėjusi, tad patyriau tikrą išbandymą. Pirma diena buvo labai sunki, keliavome pačią didžiausią kelio atkarpą, lijo. Kai atsikėliau kitą rytą, jau galvojau, kažin, ar tęsiu, nes labai skaudėjo pėdas, pirštus, kojas nutrynė, bet įveikiau visą maršrutą.
Antras žygis buvo daug lengvesnis. Jau žinojau, ko laukti, batai buvo geresni. Šiemet esu gerai nusiteikusi, planuojame įveikti 100 kilometrų per Adomynę, Duokiškį, Antalieptę. Eidamas trečią kartą žinai, ką dėtis į kuprinę, tai labai svarbus dalykas, nes turi ją neštis pats, dažniausiai būna, kad prisidedi per daug, o žygio metu pamatai, kad naudoji labai mažai.
Dekanas Mindaugas Kučinskas yra pasakęs, kad mes esame sutverti keliauti. Kol keliaujame, tol esame gyvi. Kas Tau yra dalyvavimas tokiame žygyje, kokios patirties pasisemi?
Man piligrimystė asocijuojasi su malda. Galimybe peržvelgti visą savo gyvenimą. Žygiuodamas išsivalai visą savo vidų, nuramini protą, permąstai daug ką. Kaip dekanas Mindaugas yra minėjęs, pas mus visus rusena žarijos, o tokie piligriminiai žygiai įpučia į jas ugnies, suteikia tikėjimo, vilties. Man tai ir yra tikėjimo sutvirtinimas.
Be abejo, tai kartu ir naujos pažintys. Kasmet žygyje sulaukiame naujų dalyvių, kelionė kaskart tampa kitokia. Pirmais metais buvo labai daug žmonių, per 70, net nespėjau su visais pabendrauti, pernai – mažiau, turbūt, kad po pandemijos. Šį kartą vėl atsirado naujų veidų iš Kauno, Panevėžio. Iki šiol tęsiasi draugystė, užsimezgusi per pirmą žygį su kai kuriais jo dalyviais.
Viena mano svajonių yra pakeliauti garsiuoju Šv. Jokūbo keliu, kuriuo piligrimai keliauja į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje. Lietuvoje irgi yra toks kelias, „Camino Lituano“, jis tęsiasi daugiau nei 500 kilometrų.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Ar pameni, kaip įsiliejai į parapijos jaunimo gyvenimą. Kada tai nutiko?
Kai ruošiausi Sutvirtinimo sakramentui, lankiau pamokėles. Tada ir pamačiau, kad bažnyčioje kažkas įdomaus vyksta, iki tol apie tai nežinojau. Buvo iš Panevėžio atvažiavę jauni žmonės, kurie užsiėmė su parapijos jaunimu, penktadieniais jie vesdavo užsiėmimus, kitokias bendrystės veiklas. Mane pakvietė ir pradėjau lankyti, patiko. Supratau, kad čia renkasi žmonės, kurie man prie širdies, gera su jais bendrauti. Tada ir pajutau, kad Dievas mano gyvenime yra visai arti. Iki tol į bažnyčią eidavau kelis kartus per metus, per didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas. Sutvirtinimo sakramentas buvo ta riba, kertinis taškas, kada suvokiau, kad man čia gera. Nemažą tikėjimo sėklelę manyje pasėjo ir buvęs Šimonių parapijos klebonas Saulius Kumelis, kuris paskatino skaityti skaitinius šv. Mišiose, nors pradžioje nelabai norėjau. Ir dabar juos skaitau, ne tik Šimonių bažnyčioje, bet ir Kaune.
Tave galima sutikti ir parapijos vaikų, jaunimo vasaros stovyklose.
Čia dalyvauju tik antrus metus. Nors pačiai atrodo, kad labai seniai. Pernai man iškart pasiūlė tapti grupelės vadove, šiais metais tapau komendante, kuravau visą stovyklą ir turėjau dar daugiau atsakomybės. Labai patiko, džiaugiuosi dekano Mindaugo išreikštu pasitikėjimu, tai buvo ir išbandymas sau. Pasirodo, galiu, visai gerai sekėsi. Stovyklos suteikė labai daug drąsos. Būdavau tyli, rami, sunkiai reikšdavau nuomonę, o stovyklose įgijau daug pasitikėjimo savimi, sutvirtėjau, į Kauną studijuoti nuvažiavau kur kas drąsesnė, komunikabilesnė.
Iš arti matai parapijos jaunimo gyvenimą. Kaip apibūdintum šią bendruomenę, kokie tai žmonės?
Visi labai nuoširdūs, atviromis širdimis. Bendrauti paprasta, niekada nebūna užsisklendę. Jie čia atėjo ne kažkieno priversti, bet dėl to, kad gera. Kai gera pačiam, tai pasikviečia ir draugą, taip tas būrys plečiasi.
O ko reikia, kad jaunuolis atrastų save tokioje veikloje?
Džiaugiuosi, kad jaunų kupiškėnų, įsiliejusių į parapijos gyvenimą, yra daug. Man pačiai viskas buvo labai paprasta – atėjau, pamėginau, labai patiko. Kaip upe plaukiau ir tiesiog atsidūriau čia. Įsitraukiau be jokių didelių pastangų. Turbūt, tai ir traukia jaunimą, nes čia gali ateiti visi, kurie tik nori. Ir gali būti tokie, kokie yra, būti savimi. Tai šiais laikais jaunimui svarbiausia.
Tavo vasara, matyt, bėga gana aktyviai.
Taip. Daugiausia Kupiškio parapijoje. Labai gera grįžti į gimtuosius Šimonis, bet kaime pabūti tenka mažai. Visą vasarą daug važinėju, dirbau ir kitose vaikų stovyklose Kaune. Vėliau buvo stovyklos Kupiškyje. Turėjome ir vyresniųjų stovyklą Palendrių vienuolyne, net nebuvo tokio tarpo, kad neturėčiau ką veikti ir sėdėčiau namie. Pasiilgstu namų, gera grįžti pailsėti, nes mieste gyvenimas įtemptesnis, man, visą gyvenimą augusiai kaime, prie girios, norisi ramybės.
Kai kalbėjome su Tavimi prieš turbūt metus, buvai dar abiturientė ir pasakojai apie planuojamas sporto studijas. Minėjai, kad norėtum stoti į Lietuvos sporto universitetą. Šie planai išsipildė?
Taip, įstojau. Rugsėjį būsiu pratimų, mitybos ir streso valdymo programos antrakursė. Tiesa, dar svarsčiau apie fizinio ugdymo pedagogiką. Bet į pirmą specialybę įstojau pirmu numeriu. Kol kas viskas puikiai. Nuo dešimtos klasės jau žinojau, kad savo ateitį noriu sieti su sportu, džiaugiuosi savo studijomis, nors dar kartais kyla abejonių, ar nereikėjo rinktis kineziterapijos, nes mane domina masažai, prisimenu ir fizinį ugdymą, bet šios sritys artimos, manau, kad nebūtų sunku pereiti mokytis. Gilinamės į įvairius dalykus – apie mitybą, žmogaus anatomiją, yra ir šiek tiek psichologijos, mokomės, kaip valdyti stresą per kvėpavimą, meditaciją ir pan. Programa plati, o studijos truks tik trejus metus. Baigusi mokslus galėsiu dirbti asmenine trenere.
Ar Tau patiktų toks darbas?
Per šiuos metus supratau, kad nebūtinai norėčiau dirbti trenere. Galvoju, kad norėčiau tapti masažiste arba kineziterapeute, pamąstymų daug, tad svarstau ir apie magistrantūros studijas. Nesu tikra, kaip bus, bet vinguriuosiu ta pačia – sporto, sveikatingumo linkme. Tik neįsivaizduoju savęs dirbančios monotonišką darbą, kur turėčiau tik sėdėti, nes pati esu nenustygstanti vietoje.
Tavo polinkis į sportą, iš kur jis?
Yra sportininkų tarp tolimų giminaičių, bet artimiausioje aplinkoje – ne. Kaime augau, nuo mažens visada buvau aktyvi, stipri. Mokykloje, Šimonyse, kūno kultūros mokytojas į varžybas visada pakviesdavo, o gimnazijoje mokydamasi dar labiau pajutau, kad man patinka sportuoti.
O koks gyvenimas didmiestyje?
Skirtumas jaučiasi. Bet Kaunas patinka. Palyginti su Vilniumi, čia daugiau gamtos, medžių, žalumos. Visai mielas miestas, bet ar visą gyvenimą būsiu čia, dar nežinau.
Studijos atima daug laiko, ar jo lieka ir poilsiui?
Paskaitų grafikas neįtemptas, tad laisvo laiko turiu. Todėl jau antrame semestre pradėjau dirbti asmenine trenere. Ateidavau į sporto salę pasportuoti ir vienas treneris pasiūlė pabandyti, iki vasaros pradžios tą ir dariau, turėjau du žmones, susitikdavome treniruotėms po kelis kartus per savaitę. Patirties įgijau daug, nes dirbi tiesiogiai su žmogumi, esi atsakingas už jį, jo sveikatą. Labai daug atsakomybės, kad nepadarytum blogiau, bet viskas buvo gerai, susitvarkiau, su viena moterimi iki dabar palaikome ryšius. Dažniausiai juk žmonės pas trenerį ateina su sveikatos bėdomis, pavyzdžiui, kamuojami nugaros skausmų, po traumų, ypač vyresni, pas retą kurį nebūna nugaros išvaržų ir pan.
Ar turi mėgstamą sporto šaką, kuria užsiimi?
Vienos ne. Visus šiuos metus daug praleidau sporto salėje dirbdama su svarmenimis, galvoju pamėginti kovos menus. Pirmame semestre žaidžiau tinklinį universiteto komandoje, bet jis neužkabino. Kol kas nesu apsisprendusi. Ir į universitetą nuėjau neturėdama konkrečios srities, kaip daugelis kitų. Tad mėginu viską, manau, tai nėra blogai.
Taigi, studijos Tau – kartu ir savęs paieškos.
Tikrai taip, bet dėl to tik džiaugiuosi. Esu iš mažesnio kaimelio, nebuvo kur save realizuoti, manau, viskas gerai, kad galiu dabar tai daryti.
