Panevėžyje karo emigrantė iš Ukrainos Irina ir jos paauglė dukra rado ramų laikiną prieglobstį. Moteris stengiasi integruotis į miesto gyvenimą ir pati užsidirbti, kad išlaikytų save ir vaiką. Kas domisi joga, kam svarbi sveika gyvensena, jau išbandė Irinos vedamus jogos užsiėmimus ir jos gaminamus sveikuoliškus patiekalus.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Pasikvietė draugė
Irina mielai sutiko pasikalbėti ir papasakoti šiek tiek apie save, kaip atsidūrė Lietuvoje.
„Esu iš Kijivo srities, Bila Cerkva miesto. Jis didesnis už Panevėžį. Turi apie 200 tūkst. gyventojų.
Į Panevėžį mane pasikvietė draugė, su kuria prieš aštuonerius metus susipažinome jogos kursuose. Prasidėjus karui su Rusija, ji iškart pradėjo mane kviesti, kad atvažiuočiau, kad vietos užteks, nes turi nemažą namą. Taip aš ir nusprendžiau su dvylikamete dukra atvykti. Netrukus buvau nukreipta į Migracijos tarnybą, susitvarkiau reikiamus Lietuvoje gyventi dokumentus. Vėliau buvau nukreipta dirbti į Velžio gimnaziją mokytojos padėjėja. Ten mokėsi ne tik mano dukra, bet ir daugiau ukrainiečių vaikų. Padėjau jiems bendrauti su mokytojais, vesdavau mankštas, padėjau išskirstyti paramą ukrainiečių šeimoms. Po trijų mėnesių prasidėjo vasaros atostogos ir to darbo nebeliko“, – pasakojo apie pirmus savo žingsnius Lietuvoje pašnekovė.
Sveikos gyvensenos specialistė
Irina prieš emigraciją pastaruosius dešimt metų Ukrainoje dirbo sveikos gyvensenos, mitybos konsultante, vesdavo jogos užsiėmimus.
Moteris šia savo patirtimi nutarė pasidalinti ir su panevėžiečiais.
„Užregistravau individualią veiklą ir pradėjau ieškoti salės jogos užsiėmimams. Salę pavyko gauti. Tuomet išplatinau skelbimą feisbuke apie jogos kursus. Pirmą kartą atėjo tik du žmonės. Vėliau prisijungė ir daugiau. Ne tik lietuviai, bet ir mano tautiečių buvo, kurie įsikūrę Panevėžyje.
Dabar nedaug žmonių susirenka į jogos užsiėmimus, nes atostogų metas.
Buvau pakviesta ir į sveikatingumo dienų renginius, kurie vyko mieste. Skaičiau tris dienas paskaitas apie sveiką mitybą įmonėje „Linas“. Mokiau ir pasigaminti įvairių sveikuoliškų, nesudėtingų valgių.
Kad būtų įdomiau, tą meniu paįvairinau ir ukrainietiškais patiekalais.
Mane moterys vaišino šaltibarščiais, o aš pamokinau, kaip reikia išvirti tikrus ukrainietiškus barščius. Lietuvoje jie ne visai taip verdami kaip Ukrainoje“, – sakė pašnekovė.
Nori padėti kitiems
Pasak Irinos, šiuo metu, kai nebedirba mokykloje, atsirado daugiau laisvo laiko. Tai jį užpildo savanoriaudama žmonių su negalia centre. Nori būti naudinga visuomenei. Jai labai malonu, kad gali padėti kitiems.
Taip pat ta veikla yra nauja patirtis ir pažintis, kaip dirbama su negalią turinčiais žmonėmis Lietuvoje. Pensininkų organizacija buvo ją pakvietusi kartu vykti prie jūros. Ten Irina tos organizacijos nariams ne tik vedė mankštas, bet ir pasakojo apie sveikuolišką mitybą bei mokė pasigaminti tokių patiekalų.
„Noriu suburti sveikos gyvensenos klubą, kuriame vyktų apie tai pokalbiai ir valgių gamyba. Juk gera mityba lemia žmogaus gyvenimo kokybę kaip ir aktyvus gyvenimo būdas.
Man per penkiasdešimt metų. Tai iš patirties žinau, kad išlaikyti gerą savijautą visai paprasta. Tik labai dažnai tingime, nekreipiame jokio dėmesio į savo sveikatą, kad kuo ilgiau išliktume sveiki ir gyventume visavertį gyvenimą“, – buvo įsitikinusi pašnekovė.
Sugrįžimas kol kas tolsta
Paklausta, ar palaiko ryšius su artimaisiais, likusiais Ukrainoje, moteris papasakojo, kad turi tris vaikus. Vyras ir du sūnūs liko Ukrainoje. Šiuo metu grįžti namo dar pavojinga. Artimieji pasakojo, kad vos ne kasdien yra skelbiamas oro pavojus ir sulaukiama kaskart kruvinų atakų.
„Kai prasidėjo karas, atrodė, kad viskas greitai baigsis. Gal po savaitės, gal po mėnesio. Dabar jau visiškai nebeaišku, kada ta beprotybė liausis. Paprašiau vyro, kad atsiųstų ukrainietiškus 6 klasės vadovėlius dukrai. Planuojame, kad ji nuotoliniu būdu kitais metais iš Lietuvos mokysis Ukrainos mokykloje. Lietuviškoje mokykloje lankys tik lietuvių kalbos pamokas.
Mokytis lietuvių kalbos pradėjau ir aš. Iš pradžių nebuvo didelės motyvacijos. Sunkiai sekėsi. Galvojau, kad greitai grįšiu namo ir tų mokslų man nebereikės. Galiu su aplinkiniais susikalbėti rusiškai, truputį angliškai. Šiuo metu planai pasikeitė, nežinia, kiek reikės čia gyventi. Su vyru nusprendėme, kad nors vienam vaikui iš šeimos turime užtikrinti taikų, normalų gyvenimą, jei yra galimybė.
Lietuvoje pripratome jau. Jaučiame palaikymą, yra kur gyventi. Lengviau jau einasi ir lietuvių kalba“, – nuoširdžiai kalbėjo Irina.
