Kaimas. Šis žodis dar visai neseniai gerų minčių nedaug sukeldavo. Kaimas kai kam tėviškė, kai kam mielos vasaros pas senelius, bulvės, daržovės, obuoliai ir uogos, natūrali mėsytė ir kitoks valgomas gėris, kuris pasotina visus, auginančius maistą ar jį perkančius.
Virginija JUŠKIENĖ
„Mokykis, kad nereikėtų karvių kaime melžti“ – buvo toks populiarus posakis anais laikais‚ kai tėvai, vaikams gero linkėdami, saugodami nuo juodo triūso, stūmė į miestus. Išstūmė. Tuštėjantis kaimas pasiliko senti. Ir laukti, žiūrėti, kas bus toliau.
Dabar jau matyti, kas iš to išėjo. Prie didelių miestų kaimiškos gyvenvietės plečiasi, kuriamos sodybos, apsigyvena jaunos šeimos. Europinė parama per kelis dešimtmečius suformavo nemažai modernių, intensyviai dirbančių ūkių, siekiančių iš žemės gauti kuo daugiau naudos ir pelno. O atokios gyvenamosios vietovės traukiasi, nyksta be žmonių, be paslaugų, be valdiškų įstaigų. Bet išliko dar savitų kaimiškos gyvensenos grynuolių, senų sodybų, kuriose jautriai, atsargiai tvarkomasi. Ir karvių melžiamų yra, ir jaunų žmonių. Jie ne tik dirba, jie gyvena pilną, spalvingą gyvenimą, kuriame daug šviesos, debesų, gėlių, ganyklų ir karvių, daug planų ir vilčių.
Papyvesio šlapynėse – Rudikai
Važiavom į Rudikus, pas Stančikus, tada, kai vyko metų ūkių apžvalga. Keliukas be asfalto, dideli medžiai, slėnios pievos, žaluma ir netikėtai prie šienainio ritinio išnyranti skudurinė stovyla. Arčiau namų – ant medžio šakos įsitaisęs medinis žmogiukas. Sveikina atvykstančius. Kitas palydi išvažiuojančius. Prie sodybos privažiavus, ant seno molio sienų pastato išdėliotas žodis – Rudikai, kad būtų aišku, jog čia žmonių esama.
Dabar, per patį vidurvasarį, sodrus spalvų žaismas nuo gėlių, daržų, uogų ir vaisių. Akivaizdu, kad žmonės laiką čia leidžia, lauko gyvasčiai reikia labai daug rankų darbo. Rankų reikia ir akmenukais išgrįstiems kiemo takams, jie dar nebaigti.
Sigita Stančikienė juokiasi, kad šie akmenys iš vargo, mat nėra pinigų trinkelėms, reikia suktis patiems, o ir tvarto stogui neišeina sutaupyti jau keli dešimtmečiai. Nuo šlaito per liūtis į kiemą plūstantis vanduo išplauna dirvožemį, reikia tvirtesnio pagrindo.
„Čia Stančikų sena sodybvietė. Vyro tėvas su broliu prieš šimtą metų patys pasistatė tvartus, trobesius, o mes iš pieno vos išgyvenam, stogo neišgalim perkloti“, – keistus laikmečio savitumus palygino sodybos šeimininkė.
Jeigu ne pieno ūkis būtų, gal iš kitos veiklos pajamos didesnės susidėtų? Jeigu daugiau gyvulių būtų…
Taigi – jeigu… Jeigu miestas nebūtų išvaręs, nebūtų Sigita ir į kaimą pasukusi.
„Vilniaus elektromechanikos technikumą baigusi, 20 metų gamykloje dirbau, subankrutavo. Teko ieškotis kitų veiklų. Kaip pradėjau ūkininkauti? Pardaviau butą Kuršėnuose, nusipirkau karvę, automobilį, skalbimo mašiną. Karvė netrukus nudvėsė, mašina dar ilgai tarnavo“, – senų laikų nuotykį linksmai prisiminė Sigita.
Panašu, kad nėra tokių situacijų, kurios šioje Rudikų kaimo sodyboje nebūtų išsprendžiamos. Ir vis su linksmumu ir šypsena.
„Jau mamos energijos visiems būtų galima padalyti ir dar liktų. Pilna įvairiausių idėjų, smalsumas begalinis, kiti namiškiai ramina – nustok bent trumpam“, – įsiterpė Sigitos dukra Aistė.
Ji, pagal išsilavinimą fizikė, pedagogė, darbavosi keliose Kupiškio mokyklose, tuo pačiu metu augino tris vaikus, o mama dar stumtelėjo į kitą sritį, į buhalterijos kursus, taigi jau bene 8 metus tvarko šeimos ūkio apskaitą. Ir dar dirba Alizavos seniūnijoje specialiste.
Tokie keliadarbiai yra ir kiti šio sudėtinio šeimos ūkio nariai. Sigitos sūnus Tadas žiemą Vilniuje dirba elektriku, vasarą kaime prižiūri techniką, padeda šienauti. Į medžius sukelti mediniai žmogeliai – jo sumanymas.
Mindaugo Stančiko rūpestis –laukai, pasėliai, ganyklos. Yra apie 70 ha. Dar dirba Daukučių žemės ūkio bendrovėje mechaniku. Pati Sigita melžia karvutes, turi 24, laiko 6 prieauglius. Kur gyvuliukai, ten griežtas dienos režimas, šeimininko laisvė apribota.
„Tik ne mamos. Aš esu pakaitinė melžėja, kai mama užsimano kur išlėkti“, – prisipažįsta Aistė.
Visa kita, kas širdžiai miela
O išlėkti mama sugalvoja dažnai ir spontaniškai. Nes smalsi, veikli, turinti daug interesų ir draugų. Užtenka žvilgterėti į Sigitos feisbuko paskyrą… Kelionės, seminarai, mokymai, aktualijos – pilietinės, politinės ir buitiškos. Žvilgsnis dažniau į dangų, į debesis, ne žemės link nukreiptas, nuotraukose – debesų, saulėlydžių kolekcijos. Savieji dažnai šalia, dvynukės anūkėlės Urtė ir Ema, laimė švyti akyse visose nuotraukose.
„Važiuodama pamačiau paukštį debesyse, kol nuvažiavau 3 kilometrus, neliko“, – rašo ūkininkė romantikė. Nenustygstanti Sigita priklauso Lietuvos ūkininkų sąjungai, Vidutinių pieno ūkių asociacijai, dar Moterų klubui. Kelionių geografija neapsiriboja tik Lietuva ar Latvija, su ūkininkais į Vokietiją nuskrenda ir kitur, jeigu tik yra proga. Nuovargis? Tokio nepripažįsta, nors su karvutėmis kasdien išeikvoja jėgas ir energiją. Galėtų gauti paramos iš kaimiškų fondų?
„Per maži esam, mažažemiai, vaikai turi po 5 ha žemės, negali pretenduoti, neatitinka reikalavimų. Geriau savimi pasikliauti. Kai dirbi, ir padarai. Po 8 tonas iš karvutės primelžiu, pasiekiau jau neblogai – sako Sigita. Ir priduria: – pieno šaldymo bloką įsirengsim, geriau, lengviau bus“.
Aktyvi, spalvinga, visada ryški, besišypsanti. Neseniai mačiau naują vaizdą – sėdi Sigita orlaivyje, pasiruošusi kilti į dangų su Rudikuose esančio Kupiškio aeroklubo lėktuvėliu. Koks įspūdis paskraidyti virš savo namų, virš Kupiškio laukų, marių?
„Nerealu, fantastika“, – atsakė. Skrydį jai dovanojo dukra Aistė gimtadienio proga. Toks ūkiškai vasariškas Stančikų namų gyvenimas, tokia kasdienybė.
Virginijos Juškienės nuotraukos