Gyvename „įdomiu“ laikotarpiu. Apie 30 procentų suaugusių Lietuvos gyventojų vartoja raminamuosius arba antidepresantus negalėdami susitaikyti su aplink supančiu pasauliu. Pandemija ir su ja susiję apribojimai, po to karas, dabar dėl jo nežmoniškai kylančios kainos. Atrodo, kad trūksta tik asteroido, skriejančio link Žemės, ir būtų pilnas psichozės komplektėlis. Tiesa, asteroidas tikrai atskrenda, kaip neseniai informavo NASA, bet mūsų planetą jis pasieks tik 2040 metais, tai dar turime laiko prisipirkti raminamųjų ir gėrėtis žvaigždėmis.
Tokiu „ištaškytu laikotarpiu“, kaip aš jį pavadinčiau, labai norisi surasti kažką amžino, į ką galima būtų atsiremti. Man labiausiai tinka senolių išmintis, nes ji beveik niekada neklystanti. O senolių, tai yra močiučių, ten, kur aš dirbu, turguje, beveik 50 procentų kolektyvo.
Sėdi močiutės su kiaušiniais, sėklomis, daržovėmis ar padėvėtais rūbais diena iš dienos. Nebaisus joms nei lietus, nei sniegas, nei karščio bangos. Atrodo, kad jos čia jau buvo, kai dar tik Panevėžys kūrėsi, nes tokios nepajudinamos ramybės mažai kur pamatysi. Nebent tokiuose pat turgeliuose Pasvalyje, Kupiškyje, Biržuose. Visur jos yra ir, ačiū Dievui, nes jos man kaip Lietuvos paprastumo, gerumo ir išminties simboliai.
Priešais mane dirba Genovaitė. Močiutei jau gerokai per 70, bet ji ypatingai guviai pritraukia pirkėjus. Niekada neapgaudinėja ir nesako, jog rūbas tinka, jei jis tikrai skirtas ne tam žmogui. Nuoširdi, mažai plepanti, bet turinti labai užkrečiamą kikenimą, jei ją kas nors prajuokina. Juokingų ar juokaujančių žmonių dabar mažoka ne tik televizijose, bet ir turguje. Dažniausiai žmonės ateina pabėdoti apie savo problemas arba pasikalbėti apie vaikus, anūkus ir ligas.
Negirdėjau, kad Genovaitė kada skųstųsi dėl savo sveikatos. Dėl pensijos girdėjau, nes pusę gyvenimo išdirbusi turguje, neturi būtino stažo ir gauna tikrai mažą pensiją.
– Ai, bet man užtenka, Audriuk, – dažnai sako ji po eilinio valdžios pensijos padidinimo, pavyzdžiui, 5 procentais. – Man svarbu, kad anūkui galėčiau padėti, kuris Anglijoje mokosi, o mes jau kaip nors su tėvuku.
Tėvukas, tai yra jos vyras, turi aibę ligų ir dar antsvorį. Automobilį teko parduoti, nes jis sunkiai beišeina į kiemą. Genovaitė labai myli savo vyrą, bet niekaip negali priversti jį judėti arba valgyti mažiau ir tai jos turbūt didžiausia problema, nes mielai pusę svorio iš jo pasiimtų sau, kad tik jam pagerėtų. Man tai yra meilė.
Gyvena jie 12-ame, paskutiniame, daugiaaukščio namo aukšte ir dar langai pietinėje pusėje, tai vasaros Genovaitė visai nelaukia.
– Namie nuo įkaitusio stogo būna apie 40 karščio, tai mes su tėvuku gulim ir nejudam, nes kitaip prakaito balose paskęstume, – pasako ir kikena savo tuo užkrečiamu juoku.
Man plaukai piestu stojasi pagalvojus, kad gal ir manęs tokia senatvė laukia, bet užsikrečiu kikenimu nuo jos ir viskas pasimiršta. Pasimiršta ir tai, ko gali būti ir nebus.
Stebėdamas tas turgaus močiutes supratau vieną paprastą dalyką. Reikia gyventi šia diena. Nesvarbu, kokia ji, bet ji baigsis ir viskas praeis. Kitą dieną gal bus daugiau pirkėjų, mažai karščio ar šalčio žiemą. Kitą dieną gal vėl pridės prie pensijos bent 3 procentus ir galėsi nusipirkti 10 dėžučių degtukų. Kitą dieną gal tavęs jau ir nebebus, todėl visos problemos yra laikinos, o visos ligos nuo nervų.
