2023/02/03

 

JEIGU DARBAS TEIKIA MALONUMĄ, NIEKAS NESUNKU

Taip tvirtina Kupiškio kultūros centro Subačiaus padalinio kultūrinės veiklos vadybininkė Dalė Virbickienė. Daugiau nei pusė metų – dar mažoka iki galo pažinti kultūros darbuotojo kasdienybę, tačiau bendra mozaika jau dėliojasi. Įdomu, artima, nenuobodu. Taip Dalė ją apibūdina.

Jurga BANIONIENĖ

Dale, paskutinį kartą kalbėjome, kai buvote Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto industrinių technologijų vadybos trečio kurso studentė. Ar studijuodama jau svarstėte, kur norėtumėte dirbti? Ar kada nors galvojote, kad suksitės kultūros srityje?

Mano specialybė nėra tiesiogiai susijusi su kultūra, bet iš tiesų vadyba gana plati sritis, apimanti ir kultūrą. Kaip ir renkantis, kur stoti, iki paskutinės minutės nežinojau, ko noriu, taip ir studijuojant visiškai tikros krypties neturėjau, buvo labai sunku save surasti. Domino tai, kur didesnės karjeros galimybės, kur būtų galima daugiau uždirbti. Tokie buvo užmojai. Dėl to dar studijų metais pradėjau dirbti banke. Čia dirbau iki motinystės atostogų. Jos yra toks labai dėkingas laikas, kai turi progą pabūti su savimi, suvokti, ko iš tiesų nori. Iš tiesų, visada turėjau minčių, kad gal reikia kažką keisti, pabandyti įdomesnį darbą, bet tik pasvarstydavau ir viskas. Augindama sūnų pradėjau mąstyti, kad galbūt į banką grįžti nebenorėčiau, nes tai neteikia didesnio džiaugsmo ir malonumo. Nuo pat mokyklos buvau labiau kūrybiška. Sužinojusi, kad yra laisva darbo vieta Subačiaus padalinyje, pagalvojau: širdžiai artima sritis, arti namų. Sūnui dar nebuvo nė vienerių metų, bet pamaniau, kad jei nesutiksiu, nepabandysiu, tokia proga daugiau gali ir nepasitaikyti.

Per solistų ir mažųjų vokalinių ansamblių festivalį „Kur dvi širdys – ten pora“.

Mokykloje visada buvote aktyvi, be Jūsų neapsieidavo jokie renginiai. Kultūra nuo mažens lydėjo?

Dalyvaudavau visuose, kiek tik įmanoma, mokyklos renginiuose, koncertuose, kalėdiniuose spektakliuose. Visokios išvykos, ekskursijos, mus labai daug kur mokykloje vežiodavo, daug kultūros aplink save mačiau, todėl ji man tikrai artima. Be to, mama irgi šios srities atstovė (Alizavos mokyklos bibliotekininkė Danutė Miknevičienė – aut. past.), pati daug renginių organizuoja, tad matyt, genai.  

Ar jau pavyko pažinti kultūros darbuotojo darbo specifiką, suprasti, kokia jo duona?

Ar jau galutinai viską išmanau, dar sunku pasakyti, kasdien būna vis kažkas naujo. Aišku, tai, ko tikėjausi ateidama dirbti, kaip įsivaizdavau kultūros darbuotojo gyvenimą, skiriasi. Iki tol vertinau iš žiūrovo pozicijos, atrodė, kad viskas yra paprasčiau ir lengviau, pagrindinis darbas – pats renginys. Bet kiek iki jo yra paruošiamųjų darbų, kiek visokių smulkmenų, dokumentacijos. Darbo tikrai daugiau nei atrodo eiliniam žiūrovui.

Daug girdime apie mažus kultūros darbuotojų atlyginimus, retas jaunas žmogus ryžtasi nerti į šią virtuvę.

Jeigu darbas teikia malonumą, jei čia randi savo pašaukimą, niekas nesunku. Ne visada pinigai yra laimė. Tai nebe pirma mano darbovietė ir turiu su kuo palyginti. Kai keliesi pirmadienį ryte į darbą ir galvoji, o Dieve, už ką. Geriau dar miegočiau, būtų atostogos, vadinasi, reikia jį keisti nepaisant to, kiek uždirbi, prestižinis jis ar ne ir pan. Dabar aš keliuosi su džiaugsmu, į darbą einu lygiai taip pat, nuo pirmadienio nelaukiu penktadienio, nuo ryto nelaukiu, kada bus pietūs. Kultūros gyvenimas nuolat verda. Nėra nuobodu, nėra rutinos. Tas man patinka, jaučiuosi atradusi save. Jei susiklostytų, kad nedirbčiau čia, Subačiaus padalinyje, turbūt kitas darbas irgi būtų susijęs su kultūra.

Užgavėnių persirengėliai. Kartu su kolegomis – Irina Bubnova (kairėje), Violeta Kunskiene ir Dariumi Jakštoniu.

Kas labiausiai žavi šiame darbe?

Daug yra visko. Pavyzdžiui, kai pradedi mąstyti apie renginį, kuris bus už kelių mėnesių, naktimis nemiegi, galvoje sukasi idėjos, kaip ką darysime. Smagu, įsižiebia kibirkštėlė, norisi dirbti. Tas laukimas, ruošimasis renginiui yra net maloniau už jį patį. Kai renginys vyksta, ne visada būna ir laiko pasimėgauti rezultatu, nes yra daug darbo, kaip organizatorius, matai ne tik tai, kas gerai, bet visokius trūkumus ir klaideles, kurių galbūt nemato žiūrovas.

Dirbate ne viena, su komanda. Kaip Jus, jauną specialistę, priėmė Kupiškio kultūros centro Subačiaus padalinio kolektyvas, meno mėgėjų kolektyvai?

Neturiu nusiskundimų nė dėl vieno iš savo kolektyvo narių. Labai draugiškai buvau priimta, esu patenkinta, puoselėjame draugiškus santykius, kartu ne tik dirbame, bet ir sugalvojame ką nuveikti, pakeliaujame, neseniai buvome su kolegėmis išvykę savaitgalį į Rygą.

Galime pasigirti ir pasidžiaugti, kad Subačiaus padalinyje labai realiai veikia mėgėjų menas, turime net dešimt kolektyvų. Čia dalyvauja įvairaus amžiaus žmonės – pradedant vaikais ir baigiant senjorais. Visi šie žmonės – kultūrininkai, menininkai. Pavyzdžiui, vaikai, atėję pas mus, kartais pasidejuoja, kad nesiseka matematika ar kiti dalykai, bet čia jie sužiba, suspindi naujomis spalvomis.

Pati esate tokia kultūros darbuotoja, kuri nevengia lipti į sceną. Ji traukia?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad man scenos visai nereikia. Būna ir tokių atvejų, kad lipu, nes norisi paįvairinti programą. Kadangi dar esu šiokia tokia naujiena subatėnams, naujesnis veidas, pasirodau, nes kažkam gal įdomu. Bent taip tikiuosi.

O kokia, Jūsų akimis, Subačiaus publika, žiūrovas?

Jis ištikimas, lojalus, kas jau lanko renginius, tai daro nuolatos. Dėl pandemijos dar yra bijančių ateiti žmonių, atprato per tuos metus išeiti iš namų. Norėtųsi, kad žiūrovų būtų daugiau, ne tik pastovūs, kuriuos labai mylime ir vertiname, bet ir kiti. Kartais užtenka vieno išėjimo ir antrą kartą jau bus lengviau. Tačiau negaliu skųstis, Subačiaus žiūrovai yra gana aktyvūs.

Ar užtenka Jums, kaip kultūros darbuotojai, kūrybinės laisvės, ar lieka vietos improvizuoti, siūlyti savo idėjas naujiems renginiams?

Mes turime renginių planą, yra daug tradicinių renginių, valstybinės šventės, juos privalome organizuoti. Tačiau tikrai niekas nevaržo ir netrukdo, jeigu gimsta nauja mintis kažką įgyvendinti. Pavyzdžiui, kalėdiniu laikotarpiu rengėme pasakų skaitymus, visą gruodį, kiekvieną ketvirtadienį, lauke vakarais jas skaitėme vaikams. Subačiuje, jei neklystu, nėra buvę dainuojamosios poezijos vakaro. Į jį planuojame pakviesti rugpjūčio pabaigoje. Idėjų daug, suspėti, įsipaišyti į tradicinius renginius taip pat šioks toks išbandymas.

Jus pačią dažnai galima išvysti kaip dainuojamosios poezijos atlikėją. Tai artima? Solinę karjerą čia ir pradėjote, ar dainavimas lydėjo ir anksčiau?

Dainuojamoji poezija mane patraukė dar mokykloje. Šis žanras pažįstamas, tik niekur viešai, baigusi mokyklą, nepasirodydavau, buvau susitelkusi į studijas. Dabar atsirado palanki terpė vėl atsiskleisti iš naujo.

Atliekate tik kitų autorių kūrybą? Gal kuriate ir pati?

Kūriau, ypač mokyklos laikais, bet dabar mano pačios kūrybos vertinimo kriterijai šiek tiek kitokie, norisi daugiau profesionalumo. Kol kas nesu tiek ištobulinusi savo kūrybos, kad ją demonstruočiau viešai, bet šios minties neatsisakau.

Subačiaus padalinio kultūrinės veiklos vadybininkė Dalė Virbickienė.

Pakalbėkime apie pomėgius. Dainavimas, kaip supratau, vienas jų.

Nesu lankiusi jokios meno mokyklos, bet visada dainuodavau. Man net namuose sesė, mama sakydavo, kad jau gal užteks, nes būdavo, kur tik einu, dainuoju, man tai labai pakelia nuotaiką, smagu ir tiek. Mokykloje pradėjau groti gitara, dalyvavau folkloriniame ansamblyje, tad muzika visada buvo labai artima širdžiai.

Kitas pomėgis – fotografija, šiek tiek tapęs verslo forma. Laisvu metu, savaitgaliais dirbu asmenine fotografe, įamžinu įvairias šventes. Draugystė su fotoaparatu irgi prasidėjo netyčia, namie viską fotografuodavau tiesiog telefonu, namiškiai vydavo į šoną. Pradžioje naminius gyvūnus, paskui prasidėjo mokyklos renginiai. Kai draugai, pažįstami pastebėjo, kad neblogai pavyksta, ėmė prašyti juos nufotografuoti. Kol galiausiai kažkas pasakė, kad galima už tai gauti pinigus, nutariau pabandyti. Visi mano gyvenimo pasirinkimai yra tokie – bandau, gal kažkas išeis. Jei pavyksta, ta linkme dirbu toliau. Esu gana spontaniška. Fotografija man teikia malonumą, tačiau priešingai nei organizuojant renginius – ne pasiruošimas, bet galutinis rezultatas. Kai peržiūriu nuotraukas, visada būna labai smagu, kad yra ir netikėtų kadrų, kurie specialiai nebuvo gaudyti.

Sakoma, kad kultūros darbuotojas neskaičiuoja savo darbo valandų. Kaip šeima žiūri į tai, kad žmona, mama mažai būna namie?

Įprastai dirbu nuo 9 iki 18 valandos, bet jei kažkoks renginys, ypač prieš jį, pasiruošimo būna daug, tada darbo diena tikrai būna ilgesnė. Negaliu skųstis, kad manęs namuose niekada nėra, nes turiu mažą sūnų, su kuriuo reikia pabūti. Šeima mane palaiko.

Esate jauna šeima, gyvenanti kaime. Ar gera čia?

Labai. Bandėme su vyru pagyventi mieste, ištempėme pusę metų ir grįžome. Aš pati užaugau vienkiemyje, kur artimiausi kaimynai – už kilometro. Man labai reikia laisvės, kad išėjus į kiemą nereikėtų galvoti, kad mane visi mato, kad galėčiau garsiai padainuoti be ypatingo dėmesio. Norime, kad ir mūsų vaikai galėtų taip visiškai laisvai jaustis.

Dalė su sūnumi Joriu.  Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Ar yra ypatingų norų, ateities planų?

Svajonių visada yra, reikia jų siekti, dirbti. Įsigijome gana seną sodybą, norime ją susiremontuoti, norėtųsi ir daugiau pakeliauti. Tačiau pagrindiniai gyvenimo prioritetai sudėlioti, esu tuo patenkinta.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video