Alizavos pagrindinė mokykla vienu iš veiklos strateginių tikslų pasirinko plėtoti kultūros įvaizdį ugdant etnines vertybes. Alizavos miestelį svečiai ir dauguma vietinių žmonių vadina „Saulėta Alizava“.
Praėjusiais mokslo metais bandyta ieškoti miestelio savitumo atgaivinant pasaulinio garso archeologės Marijos Gimbutienės kultūrinį palikimą ir perduodant jį jaunajai kartai.
Birželio 20 dieną mokyklos bendruomenė susipažino su M. Gimbutienės gyvenimo ir kūrybos liudininke Kornelija Jankauskaite.
Kornelijos šaknys – Alizavoje. Jos tėvelis Jonas Jankauskas, kilęs iš Grincagalės kaimo, gyveno vos pora kilometrų nuo Alizavos ir žiemą su paties sumeistrautomis pačiūžomis atskriedavo užšalusia Pyvesa į mokyklą. Teatrologė K. Jankauskaitė, išvykusi su mama atostogauti į San Fransiską, netikėtai įsidarbino pas garsiąją archeologę Mariją Gimbutienę. Moterį sužavėjo mokslininkės asmenybė. Jos jaunatviškas užtaisas, meilė gamtai, liaudies dainoms. Jos darbštumas ir atkaklus tikslo siekimas. K. Jankauskaitė kartu su M. Gimbutienės dukra Živile parašė knygą „Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“.
Alizavos mokyklos bendruomenei viešnia papasakojo apie mokslininkę, tyrinėjusią Saulės mitinių vaizdinių prasmę ir kilmę, jos simboliką pasaulio mene, Mariją Gimbutienę, kurios garbei buvo pavadinti 2021-ieji metai.
„M. Gimbutienė domėjosi tautosaka, keliavo po Lietuvos kaimelius ir užrašinėjo liaudies kūrybą, – pasakojo viešnia. – Pakelėse ji matė išdrožinėtus stogastulpius ir kryžius, kurie buvo papuošti saulutėmis. Jie kilo iš žemės taip, kaip iš jos kilo daina ir įvairūs papročiai. Tyrinėdama simbolius mokslininkė priėjo prie išvados, kad stogastulpių ir kryžių prasmė – saugoti gyvybės galias. Gyvybės jėgą išreiškė visi apskritimo formos ženklai – saulės simbolis. Mokslininkė darė išvadas, kad rato (apskritimo) simboliai labai dažni Europos tautų simbolių mene, vaizduojami tarpusavyje susipynę ar išdėstyti simetriškai. Iš šios simbolių šeimos mokslininkė išskyrė atskirus pavidalus: saulę, mėnulį ir žvaigždę. Tokie kūnai, jos nuomone, sukelia juose slypinčių galingų jėgų įspūdį. Turi tam tikrus savo judėjimo kelius, gimimo, kitimo ir judėjimo dėsningumus. Jie tampa gyvais kūnais, turinčiais galių, panašių į žmogaus ar gyvulio galias. Toks gyvų jėgų, slypinčių šiuose dangaus kūnuose, įsivaizdavimas įkvėpė saulės, mėnulio ir žvaigždžių įasmeninimą tautosakoje.
Pasauliui minint archeologės, antropologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Aleksaitės-Gimbutienės šimtmetį Alizavos pagrindinėje mokykloje irgi vyko renginiai.
Skatindama mokinius susipažinti su archajinės kultūros palikimu dailės ir technologijų mokytoja metodininkė, būrelio „Mozaika“ vadovė Audronė Užtupienė davė šiems užduotį – pasivaikščioti po Alizavos miestelį ir jo apylinkes, surasti ir nufotografuoti kuo daugiau senosios liaudies architektūros dirbinių su saulės motyvais. Per užsiėmimus nuotraukos buvo ištyrinėtos ir aptartos. Mokiniai įsitikino, kaip mediniai ir geležiniai kryžiai, papuošti saulės simboliais, demonstruoja vyravusį Saulės kaip dievybės kultą.
Alizavos pagrindinė mokykla organizavo respublikinį dailės konkursą „Saulės motyvai lietuvių tautosakoje“. Sulaukė pusšimčio gražiausių dailės darbų iš Rokiškio Senamiesčio progimnazijos, Vilniaus Lazdynų mokyklos, Vilniaus „Šviesos“ pradinės mokyklos, Akmenės r. Ventos gimnazijos, Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos, Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos, šios progimnazijos Skapiškio ir Šimonių skyrių. Konkurso nugalėtojams dovanojo mitologines knygas apie Saulę, o mokinių sukurtomis saulutėmis išpuošė bibliotekos koridorių.
Birželio 20 dienos mokyklos viešnia K. Jankauskaitė papasakojo apie M. Gimbutienės liaudies dainų tyrinėjimus ir pastebėjimus. „Saulės dinamiškumą ir sukimąsi aiškiai rodo senosios saulės dainos. Mintyse saulė siejama su ratu. Lietuviai ją vadino riedančia saule. Senosios dainos turi pasikartojančius priedainius, kurie dar labiau leidžia pajusti saulės judėjimą“, – kalbėjo viešnia.
Muzikos mokytoja Zita Lukoševičienė mokė jaunučių ansamblio būrelio mokines dainų su saulės įvaizdžiu. Mergaitės pradžiugino viešnią ir šventės dalyvius gražiomis senovinėmis dainomis apie saulę.
K. Jankauskaitė papasakojo apie mokslininkės M. Gimbutienės tyrinėjimus, kaip pirmykščiai žmonės stebėdavo saulės užtekėjimą. „Tokiais rytais, kaip birželio 24-ąją, saulėtekiai atrodė nepaprasti, atrodė, kad saulė iš tikro šoka. Anot M. Gimbutienės, lietuviai buvo įsitikinę, kad saulė ne tik šoka ir žaižaruoja, bet ir pasipuošia vainiku, supintu iš paparčių žiedų. Todėl birželio 24-ąją jie nupina galybę vainikų, simbolizuojančių saulės pergalę. Pavasario šventės – tai džiaugsmo reiškimo sukantis, šokant ar supantis šventės. Ši dinamika mene vaizduojama ratais, koncentriniais apskritimais ir vainikais.
Liaudies menas ir tautosaka parodo saulės galias: stiprų dinamiškumą, formų įvairovę, ypatingą spalvų kaitą ir darną. Saulės rato formas mūsų protėviai ėmė sieti su kitais gamtos objektais. Saulės ir rožės tapo saulės gėlėmis. Obelis devyniašakė prilyginama saulės spinduliams“, – tvirtino viešnia.
Anot M. Gimbutienės, saulės metinį ciklą simbolizuoja ir advento vainikai.
Alizavos pagrindinės mokyklos mokiniai, laukdami šv. Kalėdų, mokėsi pinti advento vainikus ir buvo jais išpuošę mokyklos erdves.
Laukiant kitos svarbios metų šventės – šv. Velykų – saulutėmis iš vaško marginti kiaušiniai.
Alizavos pagrindinės mokyklos mokytojai dalyvavo tradicinių amatų meistrės vabalninkietės Vidos Kumpelienės edukacinėje šiaudelių rišimo pamokoje. Šiaudelis – gamtos dovana, kuri auga kaupdama žemės energiją. Paėmus šią medžiagą į rankas, širdis nurimsta, mintys harmonizuojasi, kūne nebelieka įtampos.
„Lietuvių liaudies menas M. Gimbutienei buvo savotiškas tramplinas, nuo kurio atsispyrusi, ji nėrė į dideles, tūkstantmečius nuo mūsų dienų į praeitį nugrimzdusias gelmes Europoje ir iškilo su nuostabia Motinos deivės koncepcija, kurią išdėstė fundamentaliose monografijose apie Senosios Europos kultūrą ir religiją „Deivės kalba“ ir „Deivės civilizacija“, – pabrėžė garsiąją mokslininkę pažinojusi mokyklos viešnia.
K. Jankauskaitė gyrė Alizavos pagrindinės mokyklos mokytojų pastangas supažindinti jaunąją kartą su protėvių kultūra. Linkėjo semtis iš saulės gyvybinių syvų (kaip darė ir garsioji mokslininkė M. Gimbutienė). Semtis iš saulės šviesos, gyvybės ir džiaugsmo.
Audronės Užtupienės nuotraukos
Mokiniai nustebino suaugusiuosius sukurtomis sakmėmis ir pasakomis „Kodėl Alizava vadinama saulėta?“, kurias garsiai perskaitė garbiajai šventės viešniai.
Danutė Miknevičienė,
Alizavos pagrindinės mokyklos bibliotekininkė
