2024/04/23

 

PARODA, KUR GALI SUSITIKTI SU SAVIMI

Valstybės dienos išvakarėse, liepos 5 dieną, Kupiškio kultūros centre atidaryta subatėno, gyvenančio Vilniuje, Juliaus Aleknos fotografijų paroda „Būtasis laikas“.
Tai ne pirma jo paroda, bet šį kartą surengta ne tik Valstybės dienos proga, bet ir kita intencija. Liepos 1 dieną Juliui Aleknai sukako 65 metai, o jo, kaip fotografo, kūrybinis kelias tęsiasi jau penkiasdešimt metų.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Apie laiką ir gyvenimą

Per parodos atidarymą J. Alekną kalbino renginio vedėja, Kupiškio kultūros centro režisierė Vilija Morkūnaitė.
Ji priminė, kad daug žmonių parodos autoriaus fotografijas seka internete. Jos primena būtąjį laiką – įvykius, žmones. Kai kas šiose fotografijose atpažįsta ir save.
Tad pirmas režisierės klausimas J. Aleknai ir buvo apie laiką, koks jo santykis su laiku.

„Ne fizikui laikas – tik filosofinė kategorija, nuo čia iki čia. Taip ir man“, – teigė parodos autorius.
Jis džiaugėsi, kad į parodos atidarymą atėjo žmonių. Tarp jų yra ir tokių, kuriuos fotografavęs beveik prieš penkiasdešimt metų.

Pasak V Morkūnaitės, fotografija – žmogaus santykis su pasauliu, su aplinka. Per tai, kas fiksuota nuotraukose, fotografas, ko gero, pasakoja ir savo gyvenimo istoriją, kalba apie save. Renginio dalyvius ji pakvietė kitaip pakeliauti po J. Aleknos parodą.

„Paprašiau, kad Julius atsiųstų keletą nuotraukų, kurios, jo manymu, turi įdomias atsiradimo istorijas, gal kažką reiškia, kažkuo buvo svarbios jo, kaip fotografo, kelyje. Jos bus mūsų kelio ženklai. Taip bandysime atverti duris į būtąjį fotografo laiką per nuotraukas“, – atskleidė režisūrinį renginio sumanymą V. Morkūnaitė.

Apie emocijas ir kūrybos suvokimą

Pirma J. Aleknai ypatinga buvo skubančios pavasarėjančia gatve susirūpinusios pradinukės nuotrauka.
„Tai pirmoji mano fotografija, kurią buvo galima rodyti viešai. Nuo jos prasidėjo mano, kaip fotografo, kelias. Joje matyti užtektinai išraiškos priemonių, kurios gali sukurti emociją. Tai ir mokyklinė uniforma, ir sprogstantys alyvų pumpurai, ir šešėlių žaismas, ir mergaites veide atsispindintis susirūpinimas.

Fotografavau Subačiuje, sėdėdamas ant laiptelių prie namo Biržų gatvėje šalia alyvų. Pro tas alyvas vis praeidavo žmonės. Jie nematė, ką aš čia veikiu. Tuo metu pro čia pratipeno ir ta mergaitė, kurią nufotografavau. Iki šiol niekas jos neatpažino. Ji yra subatėnė. Tada gal pirmokė ar antrokė. Eksponuota kaip pavasaris, tokiu pavadinimu, ši fotografija. Panevėžyje tuo metu fotolaborantu dirbo dabar žinomas fotografas Saulius Saladūnas. Susipažinau su juo nuvežęs išryškinti fotojuostelę, nuskenuoti tą nuotrauką. Nežinojau, kad jis fotografuoja. Tik pamaniau, kokie gudrūs tie laborantai. Ši nuotrauka buvo pirma, kurią su juo padarėme“, – pasakojo J. Alekna.

Prakalbus apie pavasarį, V. Morkūnaitė jo paklausė apie mėgstamiausią metų laiką. J. Alekna atsakė, kad labiausiai mėgsta bobų vasarą arba pravėsusį rugpjūtį dėl jo neaštrių, specifinių kvapų.
Toliau kalba rutuliojosi apie fotografavimo prasmę, šio proceso suvokimą. Kokio reikia išprusimo, kad suvoktum kūrybą, meną.

„Nufotografuoti yra viena, o suprasti, ką nufotografavai, kas iš to išėjo, kita. Jaunystėje esu prisvilęs dėl nuotraukų rūšiavimo. Išrūšiavau ir sunaikinau daug fotografijų, kurios šiandien būtų labai įdomios. Fotomenininkas Antanas Sutkus dabar leidžia vieną po kito fotografijų albumus dėl to, kad kadaise jo uošviai nesudegino lagamino su senomis, išmestomis jo darytomis nuotraukomis.
Kartais fotografuoji ir jau galvoji, kad čia nieko gero nebus. Bet išryškini, padarai nuotrauką ir pamatai priešingą rezultatą. Nustebimų būna ir po dvidešimties metų. Bėgant laikui atsiranda kitoks aplinkos suvokimas. Pats vizualiai tobulėji, pradedi geriau atpažinti, kas daro įspūdį, o kas ne“, – kalbėjo J. Alekna.

Pasak jo, fotografija kaip ir kitas vizualus menas turi kompozicijos, raiškos, prasmės dalykus. Taigi tam tikro vizualinio išprusimo reikia norint ją įvertinti. Fotografija turi ir istorinį informacinį lauką, kuris taip pat labai svarbus jos suvokimui.

Kaip gaudo „auksinius“ kadrus

Antra išskirtinė fotografija, kurioje įamžintos dvi besijuokiančios merginos. Anot J. Aleknos, ši nuotrauka atspindi emocijas. Subatėnes merginas nufotografavo Kiškio miške per kažkokią šventę. Tos vietos jau nebepamena.

V. Morkūnaitės paklaustas, ar fotografuodamas gaudo „auksinius“ kadrus, ar režisuoja savo fotografijas, pavyzdžiui, kaip darydavo Veronika Šleivytė, J. Alekna atsakė, kad jo fotografijose tik pagautos akimirkos ir nėra jokios režisūros.

Gaudo kadrus, žiūri, bando. Nori kažkokią viziją pagauti.

Dažnai net nežino konkrečiai, kokią viziją turi. Nori, kad išeitų kuo geriau. Fotografuoja tą, ką mato. Stilius, skonis susidėlioja tarsi būtų valdomas nematomos rankos.

Subkultūra ir išlikimas

Trečias kelio ženklas J. Aleknos fotografijų kelyje buvo nuotraukų ciklas iš jo klasės draugo aukštupėniečio Gražvydo palydėtuvių į sovietinę armiją. Su tuo jaunuoliu jis mokėsi tuometinėje Panevėžio sporto mokykloje.

„Supratau, kad palydėtuvės į sovietinę armiją yra tam tikros subkultūros dalis, kur liejasi daug alaus, kur atsisveikindamas su tėvais, mergina, draugais jaunuolis išgyvena ribinę situaciją. Fotografuota paryčiais, kai visi girti. Galima iš armijos ir negrįžti. Procentas nesugrįžusių buvo mažas, bet niekas negarantavo, ar nepakliūsi į šią statistiką“, – komentavo J. Alekna fotografijų ciklą, kur atsispindi vyriški ritualai per jaunatviškas emocijas.

Ketvirta fotografui išskirtinė nuotrauka yra iš civilinės gynybos pratybų, kurios vyko S. Tamošiūno laikais tuometiniame Adomynės ar Laičių kolūkyje. Praktikuotasi, kaip gelbėti žmones, gyvulius po atominės atakos.

Anot J. Aleknos, čia toks graudus juokelis, kaip mus mokė numirti. Dabar tokį kadrą nufotografuoti būtų sunku. Manyti, kad tokioje situacijoje galima išsigelbėti, naivu. Taigi geriau būkime už taiką.
V. Morkūnaitė fotografui uždavė klausimą, ar sudėtinga šiais laikais, kai visi, kas netingi, fotografuoja, išlikti profesionaliai, meninei fotografijai.

„Žmonės save dabar fotografuoja taip, kaip jiems atrodo, kad yra gražūs. Bet į fotografijų parodą nepaklius nė viena nuotrauka pagal tokį įsivaizdavimą. Paklius tos, kaip tą grožį įsivaizduoja fotografas. Šios dvi grožio sampratos fotografams netrukdo. Labiausiai gal trukdo tai, kad šiais laikais žmonės prieš fotoaparatą sutrinka, nori dirbtinai pozuoti, bijo būti savimi, išskyrus garsius ar scenos žmones, kurie pripratę prie fotoobjektyvų.

Kupiškio kultūros centro direktorė Jolita Janušonienė (dešinėje) Juliui Aleknai parodos atidarymo proga įteikė karališkų vaišių – naminės duonos ir medaus.

Mobiliuoju telefonu gali dar pagauti autentiškesnę žmogaus būseną, jis taip netrikdo. Bet telefonu fotografuotą vaizdą sudėtinga paversti gera fotografija“, – kalbėjo J. Alekna.

Istorinė ir socialinė misija

Penkta iš atrinktų detaliau pristatyti fotografijų buvo pirmojo Subačiaus mokytojo nuotrauka. Tai istorinė fotografija. Pasak jos autoriaus, šis žmogus, prieškario laikų inteligentas, buvo pakviestas į tuometinį sovietine ideologija persunktą renginį.

„Jis buvo mūsų kaimynas. Jo namai pokario metais buvo atimti. Su šeima jis turėjo glaustis antrame to namo aukšte, o pirmame buvo įkurdintas paštas. Bandė ginčytis dėl nuosavybės, bet nesulaukė pasikeitimų. Jį fotografuodamas mintyse svarsčiau, kas dedasi šio žmogaus galvoje. Gal buvęs mokytojas mąstė, ar kas nors pasikeis visuomenės gyvenime.
Šis mokytojas buvo Subačiaus pradinės mokyklos vedėjas. Pokario metais atvažiuodavo KGB ir klausdavo, kokia mokytoja dirba blogiausiai. Jis visuomet atsakydavo, kad visos dirba gerai. Apie tai yra man pasakojusi mama, kuri tuo metu dirbo toje mokykloje.

Taigi čia kalbėjome apie akademiko Romualdo Karazijos tėvą“, – sakė J. Alekna.

Šešta aptarta fotografija buvo vaikų su žaislais. Įdomu tai, kad akivaizdžiai tų žaislų nematyti, tik berniuko ir vienos mergaitės rankose suspaustos kažkokios lazdelės.
Parodos autorius sakė, kad ši nuotrauka daryta jaunystės laikais. Anksčiau jam ji atrodė eilinė nuotrauka. Tik vėliau pradėjo suprasti, ką reiškia žmogaus jausmai, emocijos. Reikėjo pagyventi, kad suprastų, ką nufotografavęs. Tos lazdelės buvo geriausias anų laikų lego, galėjo virsti arkliu, šautuvu, monokliu.

Svarbių fotografijų retrospektyvą užbaigė septinta fotografija, pavadinta vienatve. Anot autoriaus, ją galima priskirti socialinės fotografijos kategorijai. Čia atsiskleidžia vienas žmogaus gyvenimo etapų. Kodėl taip natūraliai pavyko nufotografuoti? Todėl, kad tai giminaitis, artimas žmogus. Antraip reikėtų žmogų prisijaukinti, kad jis taip atsiskleistų.

V. Morkūnaitė priminė posakį, kad ateitis turi viltį, praeitis – prisiminimus, o ką turi dabartis. To buvo klausta ir popiežiaus Pranciškaus. Ji teiravosi J. Aleknos, kaip jis mano, ką į tą klausimą atsakė popiežius, ką jis pats į tai atsakytų.

J. Alekna teigė nežinąs, ko reikia dabarčiai. Jo atsakymas su popiežiaus, kuris atsakė, kad dabarčiai reikia drąsos, nesutapo, bet parodos autorius sutiko, kad popiežius irgi teisus. J. Alekna renginio dalyviams priminė, kad su Kupiškio kraštu jį dar tebesieja ir sodyba Rudikų kaime. Kvietė visus pasivaišinti kava ir braškėmis iš savo daržo.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video