Šio komentaro pretekstas yra dvejopas: neseniai viename Lietuvos kultūros mėnraščių perskaitytas tekstas apie šviesią menininkų senatvę, kuriai būdinga elegancija, išmintis ir gyvybingumas, ir vienoje Vilniaus kultūros įstaigoje birželio pabaigoje įvykęs renginys, kur kalbėjo tūlas senas sostinės menininkas.
Sustokime būtent prie pastarojo. Jis a priori nėra intelektualas.
Paklausus bendresnio pobūdžio klausimų apie lietuvių tautos istorinės atminties dėsningumus, jis pareiškia nesąs politikas, todėl pasakyti, deja, negali nieko.
Tai – tipinė sovietinio žmogaus elgsena: niekada nesiimti atsakomybės už daugiau žmonių nei šeima.
Tokiam menininkui iš tiesų nerūpi bendrieji lietuvių tautos, valstybės ir kultūros reikalai.
Jis – išdidžiai orus ir pasitraukęs. Atseit, viską stebintis ir suprantantis, bet nieko negalintis pasakyti viešai.
Spėliotina, ar toks kūrėjas prabiltų prirūkytoje virtuvėje, kuri primintų vienintelę okupacinių laikų laisvės erdvę – vietą, kur valgoma, o ne užsiimama visuomenės kritika.
Toks menininkas net laisvės sąlygomis yra asocialus.
Dar vienas senojo Vilniaus meno kūrėjo portreto štrichas – pozicija pripažinimo klausimu.
Reikalas toks, kad mūsų (anti)herojus prieš kelis dešimtmečius buvo nominuotas gauti Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Apdovanotas nebuvo – tai sąlygojo psichinę traumą, nuo kurios išvaduos tik gyvenimo pabaiga.
Toks menininkas įsitikinęs, kad Lietuvoje nėra kam įvertinti jo darbų, nes visiems meno kritikams stinga kompetencijos.
Panagrinėjus, ką gi yra sukūręs Nacionalinės premijos nominantas, aiškėja, kad didžiausias jo nuopelnas yra tik kitų autorių darbų surinkimas į vieną leidinį, papildant savo autoriniais komentarais.
Mokslo pasaulyje tai būtų pavadinta tiesiog kompiliacija.
Taigi, kai premijos negavęs žmogus postringauja apie Lietuvos meno ir kritikos dekadansą, žinotina, kad jis tiesiog nesuduria galo su galu – iš to kyla platūs apibendrinimai.
Senasis Vilniaus menininkas yra nesiorietuojantis šiandienos gyvenime.
Tai – dažno Lietuvos senjoro dalia. Atrodo, nieko stebėtina.
Tačiau mūsų aptariamas senjoras yra neramus – jis brukte bruka savąsias alternatyvias praeities istorijas, aiškinimus ir yra šventai įsitikinęs, kad jo lūpomis kalba šalies meno istorija.
Pastaroji, kaip ir būdinga, vienus herojus užmiršta, kitus – pagerbia.
Tie, kurie tą pagarbą pelnė, yra neretai dar ciniškesni už mūsų aptariamą tipažą: gavę finansinę galią, premijuotieji jaučiasi istorijos šeimininkais ir vieninteliais teisiais praeities vertintojais.
Taigi, tiesioginių patirčių ir nuskriaustieji, ir išaukštintieji jau seniai nebeturi.
Įdomiausia tai, kad, išėję į pensiją ir gavę didžiausią įmanomą dovaną – būti savo laiko absoliučiais šeimininkais, šie sostinės menininkai renkasi televiziją, o ne skaitymą, rašymą, parodų lankymą, teatro, šokio spektaklius.
Tada senieji Vilniaus menininkai drąsiai pareiškia: mums laiko jau gana, laukiame tik finalo.
Suprantu, kad toks portretas, balansuojantis tarp individualumo ir kolektyviškumo, yra prie etinės ribos, nes į senus žmones beveik privalu žiūrėti pagarbiai.
Tačiau labai sunku gerbti tą, kuris negerbia pats savęs, nors ir gyvena tikrai ne patį blogiausią gyvenimą.
Suprantama, kad į tokį Vilniaus menininką reikia žvelgti iš krikščioniškosios gailestingumo perspektyvos. Tai – labai sunku, nes tas, į kurį žvelgiama, yra piktas ir pagiežingas.
Atidžiam skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl kalbu tik apie sostinės menininkus.
Atsakymas – iš asmeninės patirties: Kaune, kituose miestuose ir kaimuose tokių menininkų sluoksnis neegzistuoja, nes tenykščiai garbaus amžiaus sulaukę kūrėjai niekada neturėjo realios galios valdyti finansinius ir simbolinius, socialinius išteklius.
Tuo tarpu sostinėje pinigai taip arti, kad kvepia labai įkyriai ir neleidžia ramiai ilsėtis ir mėgautis artimųjų gerumu, nuostabia architektūra ir gyvybę teikiančia gamta.
Sostinę esu palikęs prieš daugiau nei dešimtmetį. Anuomet čia aptartas menininko tipas buvo dominuojantis ir turintis minėtą galią.
Dabar grįžęs į Vilnių, matau tuos pačius, tik daug piktesnius veidus.
Ir nepadeda argumentas, kad visi pasenę būsime tokie pat, kaip tie senyvi sostinės meno kūrėjai.
Matyt, per daug esu matęs ir girdėjęs, kad patikėčiau pasaulio vienodumu ir juodu pesimizmu.
Tie, kurie netikite, apsidairykite, tikiu, išvysite ne vieną žilą galvą, kuri teiks viltį, kad senėjimas nėra artėjimas prie vidinio sąstingio ir lėtos socialinės mirties.
