Kelionių metas dar tik įsibėgėja, tad jeigu išsvajotos atostogos dar toli, o savaitgalį turite laisvą tik vieną dieną, visai smagu pasidairyti, kaip gyvena ir ką įdomaus gali pasiūlyti netolimi maži Lietuvos miesteliai.
Apie turtingą istoriją turinčią dzūkų mylimą Perloją jau rašėme, bet tikrai ne kiekvienas žino, kad ir aukštaičiai nė kiek ne prastesni. Vos už 70 km nuo Kupiškio yra nedidelis miestas (ne miestelis!) Joniškėlis (Pasvalio r.). Šį kartą susipažinsime su juo.
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Ir turtuoliai verkia
Kalbant apie Joniškėlį, neįmanoma neprisiminti čia gilias šaknis įleidusių didikų Karpių šeimos istorijos. Ši šeima Lietuvoje valdė beveik trečdalį visų žemių ir buvo viena turtingiausių. Deja, turtai ne visada yra laimės ir gero gyvenimo garantas. Taip nutiko ir Karpiams. Vienam iš Karpių sūnų tėvas iškėlė turtų paveldėjimo sąlygą, kad paveldėtoju taps tik tada, jeigu susilauks sūnaus. Deja, būsimam paveldėtojui gimė dukra. O labai nenorėjo prarasti turtų, todėl buvo sugalvotas planas, kuris amžiams atskyrė naujagimę nuo tikrųjų tėvų. Karpių dvare gyveno ir tarnavo iš Olandijos atvykęs kalvis Holmas su žmona. Taip nutiko, kad tada, kai didikams gimė mergaitė, kalviui gimė sūnus. Karpis sugalvojo vaikus apkeisti – kalvio sūnus tapo kilminguoju, o didiko mergaitė – paprasta kalvio dukra. Tikroji Karpių dukra nuo tėvų liko atskirta ir po mirties. Visi Karpių giminės palikuonys palaidoti viduryje kapinių pastatytoje didelėje šeimos koplyčioje, o tikroji dukra, gavusi Palmiros Holmowos pavardę, amžinojo poilsio atgulė paprastame kape šalia koplyčios. Pasakojama, kad taip pasielgęs Karpis niekada nebuvo laimingas, o kalvio dukrą mylėjo ir lepino labiau nei savo tikrąjį sūnų.
Beje, pavaikščioję po šias kapines galime rasti ir dar vieną įdomų kapą, kuris vadinamas vampyro kapu, nes antkapinis kryžius papuoštas masonų ženklais ir… česnako galvomis. Manoma, kad česnakas apsaugo nuo vampyrų, bet koks vampyras palaidotas tame kape, niekas nežino.
Tarp beprotystės ir gerų darbų
Joniškėlį valdė kelios Karpių dinastijos, kurios pasižymėjo ne tik dosnumu, bet ir žiaurumu. Daugiau kaip 200 metų menantis Joniškėlio dvaro parkas patenka į gražiausių Lietuvos parkų dešimtuką, tačiau jo atsiradimo istorija kraupi. Iš pradžių šiame pradėtame veisti parke medžiai neaugo, buvo nuskurdę, todėl dvarininkams kažkas davė patarimą, kad medžiai augs tik tuomet, kada jie bus aplaistyti nekaltų vaikų krauju. Iš baudžiauninkų šeimų buvo paimti 9 berniukai ir 9 mergaitės. Vaikai buvo pririšti ir tampomi po parko teritoriją arklių. Po tokios egzekucijos parkas suvešėjo, tačiau dvarininką Karpį amžiams prakeikė vaikų netekę tėvai. Sakoma, kad Karpio siela po parką blaškysis tol, kol parke žaliuos pasodinti ąžuolai. Žaibuojant galima pamatyti tarp medžių besiblaškantį dvarininko veidą, kuris tarytum prašo, kad žaibas sudegintų visus medžius, ir tada jis atgautų ramybę…
Dar vienas Karpis – Benediktas nužudė savo brolį, todėl nužudytojo siela jam kasnakt vaidendavosi. Neištvėręs košmarų Benediktas nuvyko pas popiežių, kuris jam liepė pastatyti karsto formos bažnyčią. Benediktas taip ir padarė. Senieji Joniškėlio gyventojai dar pamena, kad kadaise bažnyčioje netoli altoriaus kabėjo karstas, spėjama, kad ten galėjo būti nužudyto brolio palaikai.
Ekscentriškumu pasižymėjo ir paskutinis Karpių giminės palikuonis Ignacas Karpis. Jis ne tik pirmas Rusijos imperijoje ir vienas pirmųjų Europoje panaikino baudžiavą, bet ir parašė žymųjį testamentą, kuris nuskambėjo visoje Europoje. Jo artimieji Ignacą net paskelbė bepročiu, tačiau nieko nepešė. Tuo testamentu už nemažą dalį savo turtų įsakė pastatyti mokyklą ir ligoninę. Vykdant testamento valią 1811 metais Joniškėlyje įkurta pirmoji Lietuvoje Žemės ūkio mokykla, veikusi pagal Vilniaus universiteto nuostatus. Dvarininko Ignaco nurodymu įkurta universitetinė kaimo ligoninė veikia ir šiandien, o jam prisiminti ligoninės hole kaba jaunojo dvarininko portretas. Tai seniausia, daugiau kaip 200 metų, Lietuvoje veikianti ligoninė. Beje, joje visais laikais buvo nemokamas gydymas ir čia gilų pėdsaką paliko rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvas gydytojas Jonas Leonas Petkevičius, kurio vardu ligoninė pavadinta 2010 metais.
Ir laidotuvės, ir vestuvės
Dzūkiškos Perlojos respublikos fenomenas nebuvo vienintelis Lietuvoje. Buvo ir dar vienas miestelis, pasiskelbęs respublika. Tai 1918–1919 m. gyvavusi Joniškėlio respublika. Jos susikūrimą paskatino kovos su bolševikais. Mylintys laisvę Joniškėlio vyrai nutarė nepasiduoti bolševikų diktatui ir su ginklu rankose parodyti, kas yra tikrasis šeimininkas. Žinoma, norint kovoti, reikėjo gauti ginklų. Jų turėjo Bauskėje ir Šiauliuose buvę vokiečių daliniai, bet reikėjo nemažai išmanumo norint juos gauti. Tuo metu pati geriausia valiuta buvo ne pinigai, o maisto produktai, kuriuos buvo galima išmainyti į viską – tarp jų ir į ginklus. Buvo ir dar viena problema – kaip juos atsigabenti? Tam reikalui geriausiai tiko geležinkelis. Iš Joniškėlio kilęs gyventojas dirbo Šiaulių geležinkelio stotyje pagalbiniu darbininku, bet to užteko, kad vietiniai nuspręstų jį paaukštinti ir jis taptų siauruko traukinio mašinistu. Taigi, vietiniai į traukinuką paslapčia sukrovę alų, lašinius ir kitas gėrybes, laukdavo traukinuko, grįžtančio su ginklais. Nebuvo paprasta ir sugrįžus, nes tuo metu galiojo bolševikų draudimas būriuotis daugiau kaip trims žmonėms. Išimtis taikyta tik laidotuvėms ir vestuvėms. Ir staiga Joniškėlyje pradėjo mirti žmonės. Kas savaitę vykdavo laidotuvių procesija. Tik paskui didžiulį karstą eidavo raudanti vis ta pati našlė… Po kiek laiko bolševikams kilo įtarimų dėl tokių pasikartojančių laidotuvių, tada Joniškėlyje prasidėjo trankios vestuvės – tik vis tuokdavosi ta pati jaunoji ir tas pats jaunikis. Kadangi ginklai buvo slepiami bažnyčioje, tai ten vykdavo ir savotiški mokymai, kaip su jais elgtis. Žinoma, be klebono pagalbos nieko nebūtų buvę, todėl ir jis daug prie to prisidėdavo.
Vietiniai pasakodavo, kad nors iš sudėjimo jų klebonėlis buvo liesas, tačiau iš Šiaulių grįždavo visas nusipenėjęs – mat po sutana buvo ginklai ir granatos. Tokiu būdu apsiginklavo Joniškėlio vyrai ir atsirado nemaža kuopa, kuri 1919 m. apsupo bolševikų štabą ir iškėlė juodą vėliavą su kaukole, sukryžiuotais kaulais ir užrašu „Joniškėlio mirties batalionas“. Kad tai buvo galinga pasipriešinimo jėga, liudija ir tas faktas, kad iš bolševikų išvadavo visą Šiaurės Lietuvą.
Dabarties istorijos
Vis dėlto atvykus į Joniškėlį galima susipažinti ne tik su jos praeitimi. Pačioje miestelio pradžioje įkurtas parkelis, kuriame, kaip pasakojo buvęs Joniškėlio seniūnas Steponas Rimkus, yra ir stebuklingas akmuo, kuris pildo žmonių norus – tik svarbu, kad jie būtų nematerialūs. O tas akmuo tikrai įdomus – su dvigubu kryžiumi, atvežtas iš Mūšos upės. „Tai keliaujantis akmuo, nes jis upėje vis keisdavo savo buvimo vietą. Gyventojai akmenį pamatydavo skirtingose vietose, o aplink jį vanduo būdavo nusidažęs raudona spalva“, – pasakojo pašnekovas.
Dažniausiai būtent nuo šios vietos ir prasideda pažintis su Joniškėliu, žinoma, klausant naujų šmaikščių istorijų apie stebuklingas akmens galias, čia naktį nuogas susirenkančias norinčias ištekėti senmerges.
Dar su nostalgija prisimenantiems aukštaitišką vaišingumą, smagu būtų apsilankyti ir pas vietinį aludarį Algimantą Rimkevičių, kurio šeimos aludarystės verslas gyvuoja jau kelias kartas. Dabar Algimantas savo patirtį ir žinias perdavė sūnui, o pats mielai bendrauja su atvykusiais turistais. Čia dažnai alaus degustacija užsitęsia iki saulės laidos. „Ne dėl pinigų aš čia visus priimu, man tiesiog malonu pabūti, pabendrauti su žmonėmis, papasakoti apie tikrą naminį alų, jo gamybą“, – vis kartojo senasis aludaris.
Štai toks tas mažojo miesto gyvenimas, menantis didingą ir nepakartojamą savo praeitį.
Jurgitos Žiukaitės nuotraukos
