Kasmet birželio pabaigoje Kupiškio viešojoje bibliotekoje pristatomi nauji kraštotyros leidiniai apie Kupiškio kraštą. Ši tradicija nesulaužyta ir šiemet.
Birželio 28 dieną kupiškėnai vėl rinkosi į kultūros ir istorijos almanacho „Kupiškis 2021“ ir knygelės apie Kupreliškį „Mano vaikystės miestelis – Kupreliškis“, kurią parašė Aldona Mikulionienė, sutiktuves.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Almanacho apžvalga
Renginio vedėja Lina Matiukaitė pirmiausia pakvietė Vidmantą Jankauską, almanacho „Kupiškis“ sumanytoją ir sudarytoją, papasakoti, ką skaitytojai šį kartą ras jo puslapiuose. Šiemet išleistas devynioliktas šio almanacho numeris.
Renginio vedėja bibliotekos darbuotoja Lina Matiukaitė ir almanacho „Kupiškis 2021“ sudarytojas Vidmantas Jankauskas.
V. Jankauskas pasidžiaugė visais šio leidinio bendradarbiais. Daugiau papasakojo apie tuos straipsnių autorius, kurie negalėjo atvykti į almanacho pristatymą.
Buvo paminėtas istorikas Alvydas Totoris, kuris gyvena Kalvarijoje, toliau nuo gimtojo Kupiškio krašto, yra užsiėmęs tenykščio muziejaus reikalais, bet vis suranda laiko ir kupiškėniškai temai. Šį kartą rubrikai „Kaimų istorijos“ jis pateikė straipsnį apie Girvalakių kaimą. Almanacho sudarytojas paminėjo ir kupiškėniška tema kartkartėmis parašančią Viliją Jurėnienę, kuri yra Kupiškio marti, kilusi iš Utenos.
„Džiaugiuosi Vida Žilinskiene. Ji beveik nuo pirmų almanacho numerių skelbia savo atsiminimus. Skaitytojus turėtų sudominti subatėnės Janinos Mačienės pateikti atsiminimai apie buvusį klasės draugą aktorių Algimantą Masiulį. Rūta Trimonienė publikuoja atsiminimus apie prieš kelerius metus mirusį dailininką Joną Jagėlą. Rūta Janonienė parašė straipsnį apie architektą Lauryną Stuoką-Gucevičių „Laurų palivarkas ir Gucevičių bajorystės byla“.
Aš parašiau apie Adomynės bažnyčią, surinkęs iš archyvų informaciją, kaip kūrėsi ši parapija. Šių dienų bažnyčios istorijos nepaliečiau. Taip pat almanache rasite mano straipsnių, skirtų Alizavos kraštui, apie skapiškėną kunigą Mykolą Skorupskį. Apie poeto Kazio Binkio ir dvarininkaitės Pranės Adamonytės vestuves Noriūnų dvare visi yra girdėję, bet tų vestuvių fotografijų gal ir nematę. Radau šių poeto vestuvių nuotrauką ir įdėjau į almanachą. Paminėtas almanache ir kupiškėno fotografo Broniaus Dūdos šimtmetis. Jo nuotrauka puošia ir almanacho viršelį. Yra publikacija apie kraštietę dailininkę Eglę Ridikaitę ir daug dar įdomios informacijos. Skaitykite ir viską sužinosite“, – kalbėjo V. Jankauskas.
Almanacho debiutantė
Tradicinė rubrika „Metų renginys“ šį kartą almanache skirta Mikalinos Glemžaitės, etnografės, pedagogės, kraštotyrininkės, 130-osioms gimimo metinėms paminėti skirtam renginių ciklui, kuris vyko Kupiškio etnografijos muziejuje. Apie tai parašė šio muziejaus direktorė Jūra Sigutė Jurėnienė ir žurnalistė Virginija Juškienė.
Apie šį renginių ciklą papasakojo J. S. Jurėnienė, almanacho autorė debiutantė.
Pasak jos, projektas buvo labai įdomus. Vyko daug renginių, skirtų įvairaus amžiaus žmonių grupėms. Tarp jų paminėtina Marijos Bareikaitės, dailininkės savamokslės, pieštų kupiškėnų vestuvininkų portretų paroda. Juos M. Glemžaitės prašymu ji nupiešė prieškario laikais Kaune, po kupiškėniškų vestuvių vaidinimo parodymo „Aušros“ gimnazijos salėje. Tuos piešinius ekspozicijai muziejus buvo pasiskolinęs iš Panevėžio kraštotyros muziejaus.
Taip pat daug kam buvo nematyta knygų, medžiagos skiautinių, albumų paroda, kuriai tuos eksponatus yra padovanojusi Glemžų giminė. Apie M. Glemžaitės skiautinius yra parašyta mokslinė studija. Šis faktas liudija, kad tai ne šiaip skiautiniai, bet įdomus dalykas ir mokslininkams.
J. S. Jurėnienė paminėjo, kad per 70 mokinių dalyvavo tautinio kostiumo piešinių konkurse. Jiems reikėjo pateikti interpretaciją, kaip jie galėtų pritaikyti tautinio kostiumo elementus šiuolaikinėje aprangoje.
Skambėjo eilės
Almanache tebėra ir tradicinė rubrika „Lėvens balsai“, kur publikuojama kraštiečių poetų kūryba. Šį kartą spausdinamos Eugenijos Katauskienės eilės. Per renginį kalbėjusi jų autorė sakė, kad gamta, knyga ir pokalbiai su savimi stiprina dvasią. Vidinis džiaugsmas žadina norą kalbėti kitokiais žodžiais, norą eiliuoti.
„Dabar matau, kad žodžių, krintančių iš aukštybių, nedaug pagavau. Bet to, matyt, ir užteko mano minčiai. Visi einame keliu, kuris mums reikalingas. Gerbiu kiekvieną žmogų, žvėrelį, paukštelį. Todėl savo buvimu noriu nieko neįžeisti, savęs neiškelti prieš visus“, – kalbėjo E. Katauskienė ir perskaitė keletą savo kūrybos eilėraščių.
Ištikima skapiškėnams
Kaip pareiginga ir mielai bendradarbiaujanti autorė, V. Jankausko paminėta ir istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė. Ji ištikima skapiškėnams ir vis suranda naujų temų. Šį kartą publikuojamas jos straipsnis apie Puronų giminę.
Taigi tą dieną neatsitiktinai grojo gitara, akordeonu ir dainavo Kazimieras ir Povilas Puronai. Dainos tekstai, pasak Kazimiero, sukurti jų pusseserės Gerdos Jankevičiūtės.
Renginio dalyviams A. Vasiliauskienė papasakojo, ką įdomaus galima pamatyti Skapiškyje, ir apie tai, ką rašo savo straipsnyje apie Puronus.
„Prie straipsnio yra 33 nuotraukos. Už jas dėkoju V. Jankauskui. Rašydama, grupuodama informaciją rėmiausi ir istoriko A. Totorio darbais, ir V. Jankausko tyrinėjimais. Nuolat konsultavausi su Kazimieru ir Povilu Puronais, Kazimiero žmona Laine. Be jų paramos nebūtų buvę šio straipsnio. Tai pasakojimas apie gražią lietuvišką šeimą, iškentusią Sibiro tremtį, sunkiomis sąlygomis užauginusią gausią šeimą. Kazimieras ir Povilas tos šeimos palikuonys, gyvenantys Skapiškyje.
Kazimiero ir Lainės sodyba Skapiškyje yra savotiškas muziejus. Čia yra kampelis, skirtas retiems, įdomiems eksponatams. Lainė meniškai tvarko kunigų kapus šventoriuje. Augina gėles. Kepa išskirtinio skonio tortus“, – taip pristatė savo straipsnį autorė.
Traukia senelių kraštas
Panevėžietis Laimutis Žalys, buvęs fizikos mokytojas, kraštotyrininkas, almanachui parašė straipsnį „Mokytojas iš Puponių“ apie savo tėvą Juozą Žalį, dirbusį kurį laiką Subačiuje.
„Mano tėvelis buvo gimęs Puponyse. Didžiuojuosi, kad jis kupiškėnas. Pravažiuoju vis pro Puponis. Dabar ten gyvena mano tetos vaikaičių šeima.
Didesnė tėvelio gyvenimo dalis prabėgo Pušalote. Iš ten kilusi mano mama. Ten ir aš gimiau. Kraštotyra susidomėjau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Parašiau apie Kaubariškio kaimą, kurio nederlingos žemės buvo atiduotos sodininkams. Šio darbo imtis prikalbino mano kaimynė, buvusi mokinė. Noras rašyti kyla tada, kai pamatau namus juodomis langų skylėmis. Daug tokių apleistų sodybų Karsakiškio apylinkėse. Norisi tuos kaimus aprašyti ir kažką palikti istorijai.
Žinau, kad apie Puponis yra daug prirašyta, bet ir aš esu parašęs apie Puponių apylinkes. Nors esu gimęs Pušalote, bet mane tebetraukia Kupiškio kraštas“, – prisipažino svečias.
Pagarba išėjusiems
Pernai į Anapilį išėjo nemažai garbių kupiškėnų, tad almanache skirta vietos ir nekrologams. Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė Aušra Jonušytė rubrikai „In memoriam“ parašė prisiminimus apie Kupiškio etnografijos muziejaus direktorių šviesaus atminimo Algimantą Jasaitį.
„Buvo didelė garbė prisiminti mano pirmą muziejaus vadovą A. Jasaitį. Taip sutapo, kad 1987 metais jis pradėjo ten dirbti ir netrukus priėmė ir mane į darbą. Buvau dar studentė. Darbo specifikos nežinojau.
Nebuvo tada dar kompiuterių. Pastebėjau, kad A. Jasaitis mokėjo informaciją susirinkti iš įvairiausių spaudos šaltinių ir parašyti straipsnį.
Rašė apie kultūrą, istoriją, paveldą. Mėgo fotografuoti. Dar pamenu, kad jis dažniausiai vesdavo renginius, kurie vykdavo muziejuje. Mes, darbuotojos, to daryti labai nenorėdavome. Atrodė, kad nesugebėsime. Tai jis, kaip įstaigos direktorius, apsiimdavo šį darbą. Už jo mes jautėmės kaip už mūro.
A. Jasaitis rašė dienoraštį. Nekrologe stengiausi akcentuoti tai, kas jam buvo svarbiausia. Labai gaila, kad nepavyko jo pakalbinti paskutiniais gyvenimo metais. Galima būtų ką nors plačiau papasakoti, jei gerbiama Pulcherija Jasaitienė kai ką dar parodytų“, – kalbėjo A. Jonušytė.
L. Matiukaitė priminė, kad Kupiškio viešosios bibliotekos interneto svetainėje yra įrašytas paskutinis interviu su A. Jasaičiu.
Naują almanachą „Kupiškis“ buvo galima įsigyti per renginį.
Kaip straipsnis virto knygele
L. Matiukaitė, prieš pristatydama knygos apie Kupreliškį autorę A. Mikulionienę, paaiškino, kad V. Jankauskas Kupiškio kraštui priskiria pagal tarmę ir Kupreliškį, kuris pagal dabartinį šalies administracinį suskirstymą priklauso Biržų rajonui. Kad taip yra, įrodė ir knygelės autorė, prabilusi gražia kupiškėnų tarme.
A. Mikulionienė (Jackūnaitė) papasakojo, kad kažką parašyti apie savo kraštą almanachui ją paskatino buvęs jos vyro architekto studentas V. Jankauskas. Parašiusi. Vėliau iš to išėjo ir knygelė, gausiai iliustruota fotografijomis.
„Kupreliškyje gimė mano tėvai, aš ten gimiau. Dabar Kupreliškis visiškai pasikeitęs, sunkiai atpažįstamas. Iš giminių ten gyvena tik vienas pusbrolis. Kai atvažiuoju, aplankau vaikystės pievas, artimųjų kapus.
Parašiau savo prisiminimus, taip pat tai, ką iš tėvų, giminių buvau girdėjusi. Kai ką pasitikslinau skaitydama „Kupiškėnų enciklopediją“. Parašiau ir apie mamos, tėvelio giminę. Pabaigoje pridėjau sociologinį tyrimą, kiek liko anūkų iš Mykolo Jackūno giminės.
Gyvenau Kupreliškyje iki 1956 metų, kol baigiau vidurinę mokyklą. Tada išvažiavau studijuoti. Pirmais metais dažnai sugrįždavau pas tėvus. Vėliau atvažiuodavau rečiau.
Mokykloje mėgau rašinėti, kūriau net eilėraščius. Tik atvažiavusi stoti į Vilniaus universitetą pamačiau, kad eiliuojančių, rašančių geriau už mane yra daug. Save vertinau kritiškai. Studijuodama lietuvių kalbą ir literatūrą pasirinkau kalbos specializaciją“, – pasakojo apie save ir knygą jos autorė.
A. Mikulionienę sveikinusi Kornelija Jankauskaitė, kurios tėvas yra kilęs iš kaimyninio Grincagalės kaimo, papildė, kad Aldona turi gerą humoro jausmą ir yra geriausia ekskursijų gidė Lietuvoje. Ji buvo jos gidų kursų mokytoja. Gerai išmano architektūrą. To dalyko mokėsi iš šviesaus atminimo savo vyro architekto užrašų, kuris, be kita ko, yra parengęs Trakų pilies restauravimo projektą.
„Perskaičiau knygelę. Ji mane sužavėjo gražia, taisyklinga kalba. Gyvai papasakota miestelio, žydų, šeimos istorija. Nuvažiavau su Aldona ir jos seserimi į Kupreliškį. Tebestovi jos aprašytas senas malūnas. Bet daug pastatų nebėra. Aldona, parašiusi šią knygelę, tarsi suteikė nemarumo savo gimtajam miesteliui“, – kalbėjo K. Jankauskaitė.
