Šių metų birželis pažymėjo 40 metų gyvenimo kelią kunigui, poetui, visuomenininkui Justui Jasėnui. Pažįstame jį kaip raiškią, laisvai ir originaliai mąstančią asmenybę. Jo įžvalgų, nestandartinių pasisakymų galima rasti įvairiose medijose. Mes džiaugiamės dar viena sukaktimi – dešimt metų Justo rašiniai ir „Kupiškėnų mintyse“. Tad tų dviejų sukaktuvių proga sėdome ir pasikalbėjome.
Nomeda SIMĖNIENĖ
Pasikalbėkime, Justai, be formalių mandagumų, kolegiškai, kaip du draugai. Tai kaip jautiesi, sulaukęs 40-mečio. Ar tie skaičiai turi Tau kokios nors įtakos? Senas ar dar apyjaunis jautiesi?
Su džiaugsmu sutinku, atsiliepiu, tuojau pasirašau. Taip pasikalbėti – retų rečiausia retenybė, taip retai ištinkanti. Jaučiu, kad man visada taip reikėjo, norėjosi, be trafaretų, klišių, kaukių, statusų, vaidmenų, perdėto mandagumo plonu balseliu ir kt. teatrinės butaforijos. Galima juk taip paprastai sėdėti ir svajoti, įsižiūrėti, pasisakyti, ko paklausti, patylėti. Svarbu, kad asmeniškai. Jei taip nėra, tuomet tegul visai nebūna nieko. Taigi, toks skaičius nebe visai menkas.
Dailininkas Povilas Šiaučiūnas sukūrė man ekslibrį. Pavaizdavo šulinį su svirtimi, viršūnėje tupintį paukštį, įrašė ir tą skaičių. Nebevengiu, nesislapstau ir nebėgu, neišsisuksiu vis tiek, kad jau yra, lai sau ir būna. Ramiai miegu, neskauda kaulai, dar nesudilę sąnariai, tai jokių akivaizdžių jutimų. Pats metas nebesiruošti gyventi kažkada, kiek galima, bet jau gyventi savo gyvenimą dabar. Taip stengiuosi ir daryti. Dirbu, tarnauju, lakstau, bet atsimenu ir tai, ko noriu aš pats, kas patinka man, ko man pačiam reikėtų, ką ir kaip pats pasidaryti galiu. Savęs žiūriu, savimi pasitikiu, nereikia jokių papildomų priedėlių iš šalies. Keičiasi pasirinkimai, nuostatos, galiu jau pasižiūrėti ir į praeitį, lyginti, derinti, vertinti. Gera, kad taip. Sakykim, kad jaučiuosi apyjaunis. Dar, rodos, taip neseniai, dar, rodos, tik tik, o štai ir jau… Skrisdamas iš Rygos į Marselį pastebėjau iš tolybės į mus skrendantį kitą lėktuvą. Po akimirksnio jis buvo visai šalia ir jau tolo. Dar po mirksnio liko tik baltas to skrydžio rėžis. Visą laiką žiūrėjau, tai ir vyko tiesiog staiga, akyse, beregint. Taigi, taip ir yra – visai šalia, o kartu jau ir stipriai pirmyn.
Tikiu, sulaukei daugybės sveikinimų, laiškų ir apkabinimų, atvirlaiškių, kuriais pats moki kitus nustebinti. Gaunu jų ir aš iš Tavęs, juos vertinu ir saugau. Mėgsti švęsti gimtadienius? Ar švęsdavai juos vaikystėje, jaunystėje? Gal turi labai įsimintiną?
Taip, tikrai sulaukiau. Nedaug, bet pačių pačiausių, skaičiau, atsakinėjau, atsiliepiau, nepavargau. Pradžiugino kurso bičiulio laiškelis iš Kauno, o taip pat ir atvirlaiškis iš Daugpilio. Latviški pašto ženklai, įsižiūrėjau, įsiskaičiau, stengiausi suprasti. Maži, smulkūs dalykai, o didžiausi, svarbūs. Gimtadienius švęsdavau visuomet. Kaimynystėje gyveno tokia mergaitė, keleriais metais ir keliomis dienomis jaunesnė, bet vienija tai, kad esame gimę birželį. Tai ir švęsdavome. Pirmiausia mes su gėlėmis ir puodais pas kaimynus, o po savaitės jie pas mus – vėl su puodais ir gėlėmis.
Kai nužydėdavo alyvos, nukrisdavo kaštonų žiedlapiai, suprasdavome, kad jau greitai mūsų gimtadieniai. Kažkada įteikė pinigų – keturias kupiūras, buvo talonų metas, o tuos pinigus visi vadino „meškiukais“ arba „vagnorkom.“ Taigi, gavau 4 „meškiukus“ – lygiai 2 tūkstančiai tų talonų. Neatsimenu, ką pirkau, tiesą sakant, nebuvo to, ko norėjosi, menki pinigėliai. Vėliau su ta mergaite tikriausiai tuos pinigus sukarpėme, pasidarėme popierinių gėlių, sukūrėme atvirukus. Vis tiek išėjo į naudą. Dar įsiminė tai dienai skirtas ledų tortas. Gardžiavomės, skanavome, aikčiojome, toks neįprastas, nematytas, akyse nykstantis, tad reikia skubėti. Mama jį iš Panevėžio atvežė taksi bijodama, kad nesutirptų. Gimtadieniams močiutė Julija prikepdavo saldumynų – kaštonų obuoliai, gėlių krepšeliai, gulbės. Spalvinga, skanu. Stengdavausi valgyti vis iš šono, nepritrupinti, pabaigoje pasilikdavau baltą gulbės kaklą ir raudoną snapą. Kokios ryškios spalvos. Tokia pradžių pradžia.
Pagal faktinę gimimo vietą turėtum būti panevėžietis, bet Tavo pavardę gali surasti ir Anykštėnų biografijų žinyne, o Kupiškyje turi savo butą, į kurį mėgsti sugrįžti. Gal tų stotelių yra ir daugiau? Kiek jos Tau svarbios? Kas esi, Justai, panevėžietis, anykštėnas ar kupiškėnas?
Sunku ir suprasti, prisiskirti. Nei velnias, nei gegutė, taip senoliai sakydavo. Kur gyvenu, tas ir toks esu, taip turbūt. Žinoma, Panevėžys ir apylinkės mano pirma, gimtoji, pirmiausia patirta vieta. Lygumos, laukai, tolumoje buvęs malūnas, o už jo kelias, vedantis į Panevėžį. Dar ilgiausios daržų vagos, pievos, ganyklos. Vasaromis ravėdavau bulves, burokus, atsitiesdavau, pasiremdavau į kauptuką, žiūrėdavau į tolybių miškus. Žinojau, kad ten kažkur už jų yra Vilnius, kai užaugsiu, būtinai ten nuvažiuosiu. Man patinka, saugu, kai galiu toli matyti, pamatyti, kai neužstoja horizonto namai ar kiti griozdiški statiniai. Galiausiai iš čia juk mano pasaulio vaizdas, jo patirtis, suvokimas, prigimtiniai pajautimai, įsismelkę, nebeištrinami, niekuo kitu nebepakeičiami, šeimos, giminės, kaimynystės ryšiai, bendraamžiai, tarmė. Ieškojau daug metų tų dalykų, klausiau, klausinėjau, dabar jau esu suradęs, atpažinęs, tad ir kiek ramesnis. Panevėžyje liko ir tas mano pirmas kelias, kuriuo pats vienas eidavau, paskui grįždavau. Aišku, Gimnazija, negaliu to pavadinimo rašyti mažąja raide. Mieste prie Nevėžio ir mano pirmi literatūriniai-žurnalistiniai bandymai. Anykščiai brangūs kūrybine prasme, daug skaičiau, leidau sau tapatintis su jaunu Antanu Baranausku. Ir jam, ir man tuo laiku buvo apie 25-eri, tad nereikėdavo per daug nė stengtis. Dabar taip veikiausiai nebebūtų. Susidraugavau su muziejininkais, daugybė renginių. Turėjau ir sveikatos, ir didelio ūpo važiuoti, dalyvauti, pasirengti, rašyti ir pasisakyti. O dabar yra taip: pareigos Panevėžyje, namai ir daiktai, sava vietelė, kurioje atsidūstu, sukurta Kupiškyje, širdis ir bičiulystė Zarasuose, paribio žemėje. Su ta ežerėtąja žeme esu labiausiai susijęs, susitapatinęs, pajutęs, net įsišaknijęs. Kupiškyje esu prisiregistravęs, taigi, visavertis, pilnateisis. Ištikimai atvažiuoju balsuoti. Ir ne tik. Tai mano poilsis, atokvėpis, skaitymo, mąstymo, užrašymo vieta. Kupiškyje neturiu jokių profesinių ar kūrybinių misijų, tad aš pats sau esu misija. Vertinu tokią prabangą. Esaties stotys, džiaugiuosi, kad jos tokios savos ir savotiškos yra.
Esi intelektualas, visuomenininkas, poetas, kunigas. Ar jautiesi atspėjęs ir išpildantis savo vidinį potencialą, Dievo duotą talentą? Kokioje srityje jautiesi geriausiai, jautiesi savimi?
Opus klausimas, ar tai tikrai ir yra Tai… Nesunkiai pakeliu gyvenimą. Viliuosi, kad einu bent į tą pusę, kur jaučiu, kur diktuoja, palenkia ir veda vidinis balsas. Gal geriausiai tuomet, kai visose išvardytose srityse bent po truputį esu iš karto. Fragmentai, bet būdami sykiu sudaro visumą. Jaučiu, kad turiu gebėjimų veikti ištariamu ar užrašomu žodžiu. Tad čia ir bus toji sritis, čia labiausiai ir jaučiuosi savimi, kai pasiseka tinkamu metu prasmingai būti, pasakyti ką ir nuo savęs, surasti bendrus patirties, supratimo taškus tiek tiesioginiame darbe, tiek kūrybinėje veikloje. Pilnatvė, kai pasiseka parašyti iš patirties, pasižiūrėti savo akimis, kažkaip kitaip, nestandartiškai, susieti dalykus, rasti atitikmenis, nevartoti standartinių negyvų klišių. Iš karto jaučiu, kad tai paveiku. Atrandu save literatūroje, randu ką tinkamo perskaityti, džiaugsmas, kad turiu su kuo apie knygas pasikalbėti, tai juk labai reta pokalbių tema, išimtinė. Randu ir progų, ir karšto troškulio, tiesiog aistros, domėtis kalbos reikalais, įvairiomis vietovėmis, įsižiūrėti į tolumas ar upės vingį, perprasti reiškinius, atrasti prasminius taškus. Paskui pritaikau ir prisitaikau, jais alsuoju kasdienybėje. Randu ką veikti pasieniuose ir paribio žemėse. Iš karto atkuntu, kai susitinka kelios kalbos, tikybos, kai įvairūs ir labai skirtingi išgyvenimai, plačios vertinimo skalės, kai daugybė kontekstų ar įdomių fragmentų.
Tavo kraitėje jau trys poezijos knygelės, kelios sudarytos knygos, publikacijos įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Planavome ir mudu dar šį birželį sudėti į vieną kraitę tai, ką per dešimtmetį prirašei „Kupiškėnų mintyse“. Deja, gyvenimas pakoregavo planus, bet mūsų sumanymo neatšaukime. Bet akyse jau kaži kas paslaptingai žybsi. Spėju, žadi artimiausiu metu kuo nors nudžiuginti, apie ką, nežinau.
Ačiū, esi įžvalgi. Taip, visi nuopelnai ir dorybės jau įrašytos enciklopedijose, o apie nuodėmes gali pati perskaityti internete.
Intensyviai keliauju, dairausi, lankau visokius miestelius, pastebiu, tad tikrai atsiras ir rašinys „Kupiškėnų mintyse“. Norisi atskleisti tai, prie ko truputį prisiliesta, ko skanauta. Išleidęs trečią poezijos knygą sau pasakiau, kad viskas. Susikaupė vėl nemenkas pluoštas eilėraščių, artėja profesinės veiklos jubiliejus, artinasi dar vienas įvykis iš kūrybinės veiklos barų. Tad tikiu, kad rasis, turėtų atsirasti nauja poezijos knyga. Anykštėnai ragina išleisti, į vieną krūvą sutelkti įvairius proginius rašinius, mąstymus, esė. Žinau, kad juose yra nevienadienių įspūdžių, lyg amžinumu dvelkteli. Reikėtų, būtų prasminga. Suradau, susirankiojau senų Zarasų nuotraukų. Išleidžiu po vieną, kaip atviruką. Išsiunčiu bičiuliams atvirlaiškio pavidalu, užrašau adresą, dar vieną kitą žodį.
Liko dar 12 tokių fotografijų. Norėčiau išleisti albumą: nuotrauka su trumpu komentaru, impresija, poetine eilute, tik tam miestui būdinga patirtimi, išgyvenimais.
Tavo draugų būrys platus ir įvairus. Kurios asmenybės daro Tau didžiausią įtaką, kurias labiausiai gerbi ir į kurias jų norėtum būti arba esi panašus?
Man labai svarbi literatūrologė Viktorija Daujotytė, jos knygos, ramus, tikslus ir taiklus kalbėjimas, platūs įsižiūrėjimo, analizės laukai, gebėjimas interpretuoti, susieti, išvesti, privesti prie tam tikro mąstymo, suvokimo.
Esu perskaitęs turbūt visas jos knygas, dabar galiu grįžti, prisiminti, nes pasibraukiau, pasižymėjau svarbesnes vietas.
Taip pat žavi pranciškono Juliaus Sasnausko asmenybė. Jis buvo ir mano dėstytojas. Vienodai puikiai kalba, vienodai puikiai rašo. Genialus žmogus. Patinka jo buvimo būdas, veikimas. Niekaip nepasakysi, kad jis statiškas propagandistas, Bažnyčios funkcionierius, apsiginklavęs religiniais šūkiais, deklaracijomis, užkietėjęs dogmų sergėtojas. Jis laisvas, dinamiškas. Ir teigia, ir neigia kartu, drąsiai kalba, nebijo klysti, abejoja, susirūpina, mąsto, sielojasi. Mėgsta paerzinti, kartais įpina kokią nors dviprasmybę, nesiteisina, nesiaiškina, nevengia pasišaipyti iš standartų, kartais juos stipriai pajudina. Tad juo tikrai žaviuosi, atsimenu, pasiremiu.
Jei sutinki, užduosiu keletą klausimų iš vadinamojo Prusto klausimyno. Keistenybė, kurią kartais sau leidi?
Leidžiu tai sau visada. Kokią nors staigmeną, netikėtumą. Štai, pasakojau savo draugams, kad būtinai važiuosiu į Rygą, sakiau, ką ten aplankysiu, ką esu numatęs nusipirkti. Po savaitės jie visi gavo mano atvirlaiškį iš Helsinkio. Tai nuostaba, kaip čia taip nutiko. Sakau, kad netyčia pakelėje tas miestas pasitaikė, tai ir užsukau. Tad ir suprask, proteli brangiausias, kaip čia buvo iš tikrųjų. Man taip būdinga iš prigimties. Vienu metu skirtinguose taškuose. O susekti, kas ir kur, praktiškai neįmanoma.
Kada sakai neteisybę?
Čia jau elgiuosi kaip ir daugelis piliečių. Kai uodega dega, kai reikia pirmiausia gelbėti savo kailį. Arba kai tiesiog tingiu įrodinėti akivaizdžią tiesą. Pandemijos metu lankydamasis Vilniuje skambinau bičiulei, pakviečiau susitikti. Ji perspėjo, kad dabar maras, tikrai sunki padėtis, niekas nedirba, gal net nekvėpuoja, sostinėje nevažinėja automobiliai, nebent greitoji pagalba. Aišku, pritariau, o pats ramiausiai vaikščiojau senamiesčio gatvelėmis, paskui pavažiavau keletą stotelių troleibusu, kioske nusipirkau kavos ir atvirukų, pasėdėjau ant Trijų kryžių kalno, žiūrėjau į besileidžiančius lėktuvus. Taigi, Vilniuje atseit tikrai nebuvau. Bičiulė rami, nes jos paklausiau.
Dėl ko labiausiai apgailestauji?
Jutau, žinojau, supratau, kad reikia paskambinti, nuvažiuoti, aplankyti, tiesiog pabūti kartu, trumpai pasikalbėti, kad kitų progų tikrai nebus. Kur tau. Niurzgėjau, tripinėjau, pasinėriau į kitus rūpesčius ir…
Kada ir kur buvai pats laimingiausias?
Nė klausti nereikia. Savaime aišku, kad vaikystėje. Niekas neslėgė, nerūpėjo, dienos ilgos ir lengvos, visur taip platu ir didinga, šventės tokios įspūdingos, žmonės geri, tokia aukšta žolė. Tokia šilta tik suarta žemė, labai gardžios pirmos naujojo derliaus bulvės, kurių net skusti nereikia, lengvai luobas pats nukrenta patrynus pirštais, tokie skaidrūs ir tobuli, nors šalti, ankstyvojo rytmečio rasos lašai pievoje prie Juodos upės. Pėdinu basas, tempiu vandenį karvei pagirdyti ir galvoju, koks tatai didelis uždavinys – savo gyvulį tinkamai prižiūrėti. Arba pačioje birželio pabaigoje žiūrėdavau į siūruojančius javus. Vėjas kedena augmenis, susidaro bangos, raibuliuoja oras, spengia tyla, rodos, kad pačioje jūroje esi, taip sodriai žalia, o mėlsta, melsvėja ta žalioji mėlynė.
Jei galėtum savyje ką nors viena pakeisti, kas tai būtų?
Padarau, o tik paskui pagalvoju. Jau rimtai pagalvojus paaiškėja, kad gal reikėjo ramiau, taktiškiau, kitaip, gal net visai nieko nereikėjo daryti. Jau padaryta, šaukštais po pietų nebemojuojama, taip sakydavo dailininkė Stasė Medytė. Norėčiau išmokti pirmiau pagalvoti, o tik paskui veikti.
Kokį talentą norėtum įgyti?
Norėčiau greičiau perprasti žmones, pasirinkimus, ryšius, veikimo užmačias, suprasti įvykius, kas prieš tai, kas po to, dar ir dar toliau. Nereikėtų sugaišti tiek daug laiko ieškant rakto, įsiveliant į visokias žmogiškas, žemiškas kebeknes.
Didžiausia Tavo vertybė?
Jei suprantu, pajuntu, galiu valandų valandas klausytis ir nenuobodžiauti, šį tą nežymiai pasakyti, kalbėtis ir bandyti susikalbėti.
Kas, Tavo manymu, yra didžiausia žmogiškoji nelaimė?
Visi mes labai skirtingi. Gražu, kad taip įvairu. Bet iš to įvairiausio skirtingumo ir nesusipratimai, nuoskaudos, kerštas, karai ir kt. Man atrodo, kad didžiausia žmogiškoji nelaimė – bandyti kitą paversti savimi, kitam primesti savo įsivaizdavimus, nenoras kalbėti(s), o kalbant dar ir klausyti, įsiklausyti, stengtis suprasti.
Kokius draugų bruožus labiausiai vertini?
Vertinu ir branginu, kai su savaisiais bendraujant nereikia jokių formulių, klišių, ilgų ir nuobodžių įvadų. Kai gali greitai susitarti, dar greičiau veikti. Turiu tokių draugų, kur aš galiu būti savimi, betarpiškas, besąlygiškai priimamas toks, koks esu. Ir aš būdamas tokioje draugijoje stengiuosi taip būti, kad ir man nestigtų oro, ir kiti galėtų lengvai, ramiai alsuoti.
Kas Tavo herojai?
Ak, tai juk A. de Sent-Egziuperi „Mažasis princas.“ Esu su juo susidraugavęs. Patinka nustebti, klausinėti apie lyg ir savaime suprantamus dalykus, abejoti, lengvai sukurti planus, paskui juos taisyti, keisti arba visai atsisakyti. Susižavėti, artėti, įdėti savo pastangų, dairytis aplinkui, žiūrinėti, bandyti rasti tai, kas nematoma akimis, bet pajuntama širdimi.
Ko labiausiai nemėgsti?
Erzina nuolatinis savo reikšmės iškėlimas, kažkoks tobulumas. Arba karštligiškas laikymasis vien savo ambicijų, kažkur pranyksta proto argumentai, lieka paviršius, skysti, o ir lėkšti jausmų apvalkalai. Nemėgstu puikybės.
Jei po mirties galėtum grįžti į gyvenimą kitu asmeniu arba daiktu, kas tai būtų?
Kaip gerai, kad nereikės čionai sugrįžti, vėl mokytis, repetuoti. Buvau jau sykį, užteks. Norėtųsi ko naujesnio, kitoniško. O ta Marijos žemė arba toji ašarų pakalnė jau šiek tiek išžvalgyta, kad kas ir liktų nepaliesta, nieko tokio. Kitiems bus darbo atrasti. O šiaip, gal patiktų būti akmeniu kur prie didelio kelio. Gulėčiau prie Varšuvos–Peterburgo trakto ir galėčiau lengvai matyti, kas vyksta tarp žmonių, kaip mainosi santvarkos, pinigai, drabužiai, kaip keičiasi kariuomenės ir religijos.
Tavo devizas?
Gyventi šia diena. Jei numatytas dar ir kitas rytojus, tai nekelk vėjo, sulauksi ir nelaukdamas. Neužsikrauk papildomų naštų, vaikeli.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo
APIE…
Justas Jasėnas. Kunigas teologas, visuomenininkas, literatas poetas, publicistas.
Gimė Katinų kaime, Panevėžio rajone, 1982 m. birželio 16 d.
2001 m. baigė Panevėžio Vytauto Žemkalnio humanitarinę gimnaziją.
Miežiškių (Panevėžio r.) klebono Kosto Balsio paskatintas, J. Jasėnas pasirinko kunigystę, 2001–2007 m. studijavo Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje.
2007 m. liepos 14 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje vyskupas Jonas Kauneckas įšventino J. Jasėną kunigu.
2007–2008 m. jis buvo Anykščių šv. Mato bažnyčios vikaras, dalyvavo Anykščių kultūrinės bendruomenės gyvenime.
2008–2011 m. J. Jasėnas tarnavo Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos vikaru.
2011–2012 m. J. Jasėnas buvo Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijos vikaras.
2012–2017 m. Alizavos (Kupiškio r.) šv. Jono Krikštytojo parapijos administratorius, kartu administravo ir Palėvenėlės (Kupiškio r.) Švč. Mergelės Marijos parapiją. 2012–2014 m. jis buvo ir Salamiesčio (Kupiškio r.) šv. Antano Paduviečio parapijos administratorius.
2014–2017 m. J. Jasėnas Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijos vikaras, nuo 2017 m. liepos iki lapkričio – ir Alizavos šv. Jono Krikštytojo, Palėvenėlės Švč. Mergelės Marijos parapijų vikaras.
Nuo 2012 metų iki šiol – rajono laikraščio „Kupiškėnų mintys“ bendradarbis.
2012–2014 m. jis studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete pastoracinės teologijos magistrantūroje, parengė ir apsigynė mokslinį darbą „Marijinio pamaldumo vaidmuo naujojoje evangelizacijoje: Švč. Mergelės Marijos Gyvojo rožinio draugija Panevėžio vyskupijoje“, yra teologijos licenciatas.
Nuo 2017 m. lapkričio 6 d. J. Jasėnas yra Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas.
Jis aktyviai dalyvauja visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, yra Lietuvos maironiečių draugijos tarybos narys ir Lietuvos Biblijos draugijos narys, Latvijos lietuvių laikraščio „Lietuvių balsas“ redkolegijos narys. J. Jasėnas yra laikraščių „Lietuvos aidas“, „Žemaičių saulutė“, „XXI amžius“, regioninės spaudos ir interneto portalų neetatinis korespondentas, redaguoja ir recenzuoja knygas.
J. Jasėnas sudarė ir išleido jubiliejinį leidinį „Stasė: kūrybinio pasaulio dvelksmas“ (su dailininke Stase Medyte, 2008 m.) ir albumėlį „Stasė. Kelias su paukštuku“ (su S. Medyte, 2013 m.), yra vienas iš kraštotyros monografijos „Miežiškiai“ (2003 m.) autorių ir rengėjų, Miežiškių parapijos istorijos tyrinėtojas ir skleidėjas. Jis inicijavo ir parėmė Kupiškio krašto poetės Jadvygos Gabriūnaitės (1936–1990) eilėraščių rinkinio „Prisilietimas prie dilgėlės“ (2017 m.) leidybą.
J. Jasėno eilėraščiai spausdinami periodikoje, publikuoti rinkiniuose „Žodžių žydėjimas“ (2001 m.), „Šauksmas tyloje…“ (2002 m.), „Kaip upių tekėjimas“ (2010 m.). Jo publicistikos tekstai sklinda interneto portaluose ir periodikoje.
Jis yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, Anykščių rajono literatų klubo „Marčiupys“ narys (nuo 2007 m.) ir Kupiškio literatų klubo „Lėvens balsai“ narys (nuo 2012 m.).
J. Jasėnas parengė ir išleido savo eilėraščių rinkinius „Užmigdykite mus Ežeruos“ (2010 m.), „Artumų Erčios“ (2012 m.) ir „Surink iš pakraščių“ (2018 m.).
Už poetinę kūrybą, jos publikavimą spaudoje ir dvasinių vertybių puoselėjimą J. Jasėnas apdovanotas Felikso Jakubausko Zarasų literatūrine premija, yra pirmas šios premijos laureatas. Jam skirta devintoji fondo „Baltasis balandis“ įsteigta Karolio Širvinsko atminimo premija (2013 m.). Už publikacijas Utenos almanache „Atokios stotys“ 2011–2020 m. jis apdovanotas atminimo medaliu (2020 m.).
Parengta pagal Pasaulio anykštėnų bendrijos inf.
