Šiemet pirmą kartą paskelbtas Lietuvos savivaldybių aplinkosaugos reitingas šiek tiek nustebino. Geriausius rodiklius Aplinkos ministerijos inicijuotame reitinge (savivaldybės vertintos pagal devynis kriterijus, vertinančius aplinkosaugos tikslus apimančias sritis) pasiekė ne gamtos apsupti rajonai, o trinkelizuotas Vilnius.
Mūsų žaliasis Kupiškis, pagal vertintus rodiklius, rodos, ne toks ir žalias – šalies kontekste esame viduriuke, 30 vietoje iš 60.
Prasčiausiai mums sekasi klimato kaitos valdymo ir aplinkosauginio sąmoningumo srityse (į pastarojo kriterijaus grupę įtraukti rodikliai vertino, ar savivaldybės atlieka apklausas apie gyventojų pasitenkinimą aplinkos kokybe, ar vykdo bendruomenės įtraukimo iniciatyvas, kokią dalį finansavimo skiria gyventojų aplinkosauginiam švietimui).
Ne paguoda ir tai, kad ne tik pas mus, bet ir visoje šalyje pastebima, kad „vis dar reikia įdėti reikšmingą dalį pastangų, kad kokybiškos ir efektyvios aplinkosaugos iniciatyvos, bendruomenių įtraukimas, būtų geriau integruotos su savivaldybių socialine ir ekonomine plėtra“.
Kasdienės mūsų veiklos įtaką aplinkai sumažinti galime ir patys, pradėję nuo mažyčių dalykų. Pavyzdžiui, mažiau iššvaistomo maisto (dar nuo karantino laikų net maistinėms kandims pabodę prisipirkti kruopų, makaronų kalnai), mažiau vienkartinių pakuočių (kartais net pats nustembi, kaip tarsi iš nieko prisipildo šiukšlių dėžė, ir susimąstai, jei iš vieno būsto tiek atliekų iškeliauja, tai koks kiekis jų turėtų būti iš viso daugiabučio namo), mažiau tuštybių mugės, tokios kaip niolikta pora batų, keliolikta suknelė, kiniški niekučiai. Nebent jie keliautų iš rankų į rankas – juk vis populiarėjančios daiktų dalijimosi platformos, dėvėtų drabužių parduotuvės – palanku ne tik piniginei, bet ir aplinkai.
Tvarumo idėja gyva ir el. paštuose – dažną laišką gauname su prierašu „nespausdinkite šio laiško, jei tai nebūtina“.
Tą patį galima būtų pasakyti ir apie padėkų raštų kultūrą. Nespausdinkite ir nerėminkite kiekvienos padėkos, jei tai nebūtina. Jeigu dar galima suprasti įstaigos, institucijos taip parodomą dėmesį, kaip įvertinimo ženklą, paprastam žmogui, tai visiškai nesuvokiamas dalykas – vienos įstaigos padėkos raštas kitai įstaigai. Pasidalijimas šlamštu, į kurį neaišku, nei kaip reaguoti, nei kur jį dėti. Ypač pikta, kai prašoma paremti, o vėliau už paramą įteikiamas įrėmintas padėkos raštas. Kartais dar netgi per pasiuntinius, kurjerius, kurių paslaugos taip pat kainuoja. Paramai skirti resursai iššvaistomi visiškai bereikšmiams dalykams.
Tačiau džiugina ir vilties teikia tai, kad turime ir žavių, tvarių bendruomeniškumo iniciatyvų, kurios, tikėtina, laikui bėgant kels aplinkosauginio sąmoningumo kartelę į viršų: populiarėja pėsčiųjų žygiai, smagių idėjų pažeria neformalūs dviratininkų būreliai, aktyvaus gyvenimo būdo propaguotojai, pavyzdžiui, maudynių eketėse entuziastai ir pan.
Ir nors mėgstame sakyti, kad nuo manęs vieno niekas nepriklauso, ne kartą įsitikinome, kad viskas pasaulyje veikia drugelio efekto principu – drugelio sparnų suplasnojimas viename pasaulio krašte gali sukelti tornadą kitame. Mažas vieno kintamojo pokytis daro ryškų poveikį visai sistemai.
