Buvusį Subačiaus gimnazijos mokinį Almantą Kunską tikrai daug kas pamena kaip labai aktyvų. Gimnazistas kelerius metus ėjo mokinių tarybos prezidento pareigas ir atstovavo jų interesams. Almantas nuo mažens linko į meną, dalyvavo įvairiuose dailės konkursuose.
Per paskutinį savo interviu rajono laikraščiui jis atskleidė, kad svajoja studijuoti dailės pedagogiką. Tačiau dabar Almantas – Vilniaus dailės akademijos mados dizaino specialybės studentas. Baigtas trečias kursas, kitais metais savo rankose jis jau laikys išsvajotą dizainerio diplomą.
Jurga BANIONIENĖ
Almantai, per kelerius metus įvyko išties nemažai Tavo gyvenimo pokyčių. Kaip nutiko, kad tapai Vilniaus dailės akademijos studentu?
Puikiai prisimenu, kai sakiau, kad mokysiuosi dailės pedagogikos. Iš tiesų, stojau į šią specialybę ir man pavyko, bet konsultavausi su savo dailės mokytoja Genia Vaičikauskiene, ji man patarė rinktis studijas Vilniaus dailės akademijoje vietoje pedagogikos studijų Kaune, nes jei ypatingai norėčiau turėti pedagogikos diplomą, studijas galėčiau baigti per metus. Kaunas nebuvo ir mano svajonių miestas, Vilnių myliu labiau, jaučiu jam didesnę trauką. Kartais gyvenimas susidėlioja pats, taip ir šį kartą viskas nutiko, sistemingai pasirinkau studijas Vilniaus dailės akademijoje, įstojau į mados dizainą. Dabar baigiu trečią kursą, kitais metais laukia bakalauro studijų darbo gynimas, reikės sukurti nemažą modelių kolekciją.
Kodėl būtent mados dizainas? Kas lėmė apsisprendimą pasirinkti šią specialybę?
Tikriausiai šis apsisprendimas jau seniai buvo nulemtas, dar vaikystėje, „tobulinant“ tėčio marškinius ar mamos sukneles. Visada sakau, kad menas turi būti arti žmogaus, o artimiausia meno forma, galinti kontaktuoti tiesiogiai su žmogumi, yra mada. Mes juk kasdien rengiamės, puošiamės, norime atrodyti gražūs. Tą mados pojūtį tikriausiai turėjau visada, tik reikėjo laukti, kol atėjo tikrasis pašaukimas. Viskas gyvenime vyksta ne šiaip sau.
Treji studijų metai – jau nemažai. Kokia buvo pati pradžia, ar dar pameni?
Kai vyko stojamieji egzaminai, reikėjo pateikti savo darbų aplanką. Niekada nepamiršiu, kai katedros vedėja Renata Maldutienė pasakė, kad mano grafikos darbai labai įdomūs. Tuo metu man, atvykusiam iš provincijos, išgirsti tokius žodžius buvo didžiausias įvertinimas. Po stojamojo egzamino tiesiog skridau per Katedros aikštę. Bet kai sparnai užauga, reikia, kad kažkas juos pakirptų. Sunkiausias dalykas, su kuriuo susidūriau studijų pradžioje, buvo siuvimas. Atėjau beveik nemokėdamas siūti, tik kažkiek teko tai daryti technologijų pamokose, kažkiek mama, močiutė mokė. Bet kai pakalbėjau su kurso draugais, išsiaiškinau, kad kone pusė to nemoka. Čia ir buvo didžiausias išbandymas. Bet išmokome. Pusę metų bandėme siūti, po to prasidėjo karantinas, studijos nuotoliniu būdu.
Galiu drąsiai sakyti, kad labai gerai jaučiausi pradėjęs mokytis Akademijoje, taip pat jaučiuosi ir iki šiol, kiekvieną dieną. Esu savo vietoje. Pamenu, mokykloje mokytojos sakydavo, kad nežinia, kas čia iš manęs bus. Tikriausiai, mokykla buvo ta vieta, kai pats nežinai, ko nori, kas traukia. Aš žinojau. Visada sakydavau, kad stosiu į menus, ir man pavyko. Vidinis šauksmas tikrai buvo. Kai turi tai, kas tau patinka, ką iš tikrųjų myli, atsirandi ten, kur ir turi būti, ir sunku pasakyti, ar tave gali kažkas sustabdyti. Todėl mokslams skiriu ypatingai daug laiko ir mokausi tikrai gerai, gaunu stipendiją.
Ar sunkios mados dizaino studijos?
Turi turėti pašaukimą, nes studijuojant mados dizainą laukia bemiegės naktys, tai nežmoniškai sunkus darbas. Mados objektas, kurį turi įgyvendinti, pradedant nuo eskizo, ilgas procesas, tam mums būna skirta pusė metų. Pavyzdžiui, tai gali būti viso vyriško ar moteriško komplekto drabužių pasiuvimas. Atrodo, visai nedaug, jei kalbėtume tik apie pasiuvimą. Bet kiek tai užima laiko, eskizavimo, dizaino detalių paieškų, proporcijų reguliavimo, kiek ilgai dėliojami techniniai mazgai, siūlės, užsegimai ir pan. Kadangi tai mokymosi procesas, viskam reikia daug laiko. Studijuodamas mados dizainą turi tuo degti, antraip nieko gero nebus.
Vadinasi, praktinio darbo daug. Tenka kurti ir drabužių kolekcijas?
Esu ruošęs grupinę kolekciją su pradedančiomis dizainerėmis Urte Kavaliauskaite, Ieva Muliuolyte ir viena dizainere iš Turkijos Cansel Ünver, kuri pas mus buvo atvykusi pagal „Erasmus“ mainų programą.
Dabar mes jau stipriai dirbame šia kryptimi, visada eskizuojame visas kolekcijas, nes kiti metai – bakalauro studijų darbo įgyvendinimas. Laukia didelis mados dizaino tyrimas, su išsamiais paaiškinimais, kodėl pasirinkai kurti tokius drabužius, kam juos kuri, kokia jų idėja ir pan. Antra dalis – praktinis įgyvendinimas, gaminių siuvimas. Idėją jau turiu, bet tebūnie tai paslaptis.
Kas Tau drabužių kūrimo procese patinka labiausiai?
Kuriant drabužius ypač įdomi ir svarbi jų techninė pusė, įgyvendinimas, kaip viskas vyksta. Būtent čia atsiskleidžia paties dizainerio darbas ir idėja, kaip į gyvenimą ateina tavo kūrinys. Techniniai piešiniai yra tie, kuriuose dizaineris išsprendžia, kaip realiai įgyvendinti gaminį. Ši sfera visada labai žavėjo ir buvo įdomi. Siuvimas irgi patinka, bet tikriausiai dirbdamas samdyčiausi siuvėją, nes tai atima labai daug laiko. Juolab kad dar nesu gerai įgudęs siūti, reikėtų čia gerai padirbėti.
Ar jau gali pasakyti, kas Tau artimiau – kurti drabužius vyrams ar moterims?
Jaučiuosi komfortabiliai kurdamas tiek vyrams, tiek moterims. Vyrams kurti gal kiek lengviau, nes pažįsti savo kūną, lengviau suvoki proporcijas, gali net ir pats pasimatuoti drabužius. Bet dar negalėčiau pasakyti, kad noriu orientuotis tik į vyrišką madą. Man įdomi ir moteriška, ir vaikų, konceptuali mada. Mados laukas iš tiesų labai platus. Kur specializuotis būtų įdomiausia, šiandien dar nežinau. Baigęs bakalauro studijas, iškart planuoju stoti į magistrantūrą. Šios studijos turi rimtą tiriamąją dalį, kur tu gali išsigryninti, ko nori, kas aktualu. Mes dabar truputį blaškomės, vieni linksta į vyrišką madą, kiti į moterišką, treti – į uniseksą (abiejų lyčių asmenų – aut. past.). Tikriausiai dar nesame iki galo atradę save tame kelyje. Aš taip pat dar ieškau, nesijaučiu pakankamai radęs save tam tikroje mados sferoje.
Ką manai apie lietuvišką madą, mados kūrėjų bendruomenę?
Lietuviška mada yra labai ryškiai progresuojanti, auga vis naujos dizainerių kartos, atsiranda mados renginiai, į kuriuos anksčiau mažai kas eidavo ir jų nesuprasdavo, pavyzdžiui, „Mados infekcija“. Ir dabar apie ją sklando visokių nuomonių, bet aš sakau – gerai, kad yra nuomonė, bet kokia. Lietuvos lokali mada auga, mados dizainerių, stilistų irgi daugėja, žmonės net iš užsienio, baigę mados, stiliaus studijas, grįžta dirbti čia, nes tikriausiai mato, kad to reikia.
Ar jaunuoliai, dar tik besimokantys Vilniaus dailės akademijoje, randa savo nišą, ar jiems pavyksta įsilieti į rinkoje jau įsitvirtinusių dizainerių gretas?
Tikrai nebūname atstumti. Viena mano grupės draugė atlieka praktiką pas dizainerę Agnę Kuzmickaitę, aš pats praktikavausi pas mezginių dizainerį Modestą Navicką. Jie mus labai noriai įsileidžia, garsusis dizaineris Juozas Statkevičius taip pat priima studentus. Aišku, būna visko, bet durys tikrai nėra uždaros, jei į jas beldiesi.
Ar yra mados pasaulio asmenybių, kurios Tave žavi?
Žinoma, jų yra daug. Lietuvoje stebiu mados kūrėjus, viena mane žavinčių dizainerių yra Katrina Knizikevičiūtė, prekės ženklo „Bajoras bespoke“ įkūrėja. Iš užsienio dizainerių patinka Alexander McQueen, jo kūryba iki mirties ir ką daro jo mados namai mane žavi nuo siluetų iki spalvų. Seniai stebiu „Schiaparelli“ mados namus, šiandienos kontekste labai populiarus prekės ženklas, kurį įkūrė dizainerė Elsa Schiaparelli, vėliau kūrusi kartu su siurrealizmo meno ikona Salvadoru Dali.
Ar jau pamąstai, kuo užsiimsi baigęs studijas. Svajoji apie savo studiją, mados namus?
Žinoma, apie tai pasvarstau, ypatingai tada, kai vaikštau po Vilnių ir matau įvairias parduotuves. Būtų smagu turėti savo klientų būrį. Bet labiau mąstyčiau ne apie parduotuvę, o apie atvirą erdvę, kur žmonės galėtų ateiti ne tik pirkti, bet ir domėtis mano kuriamu menu, tuo, ką darau. Mes, mados dizaineriai, turime įgalinti tai, kad pas mus žmonės turėtų sąlygas ne tik susikurti savo svajonių drabužį, bet ir pasitarti, pasikalbėti, pasigėrėti darbų eskizais ar pačiais darbais. Ieškau tokios nišos, gryninu šią mintį.
Mokslai mokslais, bet juk turi ir laisvalaikį. Kuo užsiimi, kaip pailsi?
Kai manęs paklausia, ką veikiu, dažniausiai atsakau, kad studijos yra mano gyvenimas ir laisvalaikis, bet kartais randu laiko ir pabėgti. Pastaruoju metu vis kažkur keliauju. Kad ir netoli – aplink Vilnių, yra daug gražių gamtos vietų, mane tai traukia, mėgstu pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu. Buvau išskridęs į Romą. Ši kelionė davė daug supratimo apie madą, kai eini per metro stotelę ir matai ekranuose rodomus madų šou, supranti, kiek tai jiems svarbu. Pas mus to niekada nebuvo ir tikriausiai toli iki to, kol pamatysime kažką panašaus. Bet Lietuva juk nėra mados sostinė, kaip Milanas ar Roma. Liepą skrendu į Paryžių aplankyti mados korifėjų muziejų, meno muziejus. Visa tai labai padeda prasiblaškyti, pabėgti nuo problemų ir išlaisvina kūrybą.
O kelionės ar dar parveda tave į gimtinę, į Lukonis?
Parveda, bet kartais tai būna sunki misija, susiplanuoti laiką labai sudėtinga, esi įspaustas į kampą dėl darbų ir tiesiog negali visko palikti. Kai mamos skambučiai padažnėja, jau žinau, kad reikia grįžti. Tikiuosi, kad savo artimųjų labai neskriaudžiu, stengiuosi aplankyti namus.
Pastebėjau, kad labai džiaugiesi savo dabartiniu gyvenimo etapu. Viskas yra taip, kaip nori?
Kartais iš tiesų atrodo, kad gyvenu savo svajonių pasaulyje. Jaučiuosi įgalintas būti mados dizaineriu, nes lieka metai iki tapimo juo, iki diplomo gavimo. Jau dabar dirbu savo sferoje – su vienu prekės ženklu, turiu filmavimus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, filmuojame trumpametražius filmus, aš esu kostiumų dailininkas. Bandau save atrasti visur madoje, laukiu, kol ateis ta minutė, kai tikrai žinosiu, kad esu čia.
