Rozalimas (Rozalinas) – kaimas Šimonių seniūnijoje, Viešintų parapijoje, prie Kupiškio–Anykščių plento. Nuo Kupiškio iki šio kaimo yra 12 kilometrų į pietus, 5,5 kilometro į pietvakarius nuo Šimonių. Gretimos vietovės: Juodlaukys, Linkiškiai, Migonys, Pajuodbalys, Jurgiškis. 2011 metais kaime buvo du gyventojai.
Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien čia savo gyvenamąją vietą taip pat yra deklaravę du žmonės.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Persipynę gyvenimai
Į Rozalimą važiavome pliaupiant vasariškai liūčiai. Minutėlę ji aprimdavo, bet netrukus ir vėl dangus prakiurdavo. Visa laimė, kad ieškant šio kaimo nereikėjo murkdytis kaimo keliukais. Rozalimas yra prie pat kelio iš Kupiškio į Viešintas, Anykščius. Privažiavus posūkį į Migonis, tereikia šiek tiek pavažiuoti Viešintų kryptimi ir atsidursime vienintelėje šio kaimo sodyboje.
Dabar čia gyvena Algirdas ir Saulutė Sokai. Algirdas patikslino, kad kurį laiką gyveno Kupiškyje, o čia kuriasi iš naujo. Vėl sugrįžo į namus, kuriuose pats užaugo, kuriuose augo ir jo vaikai. Prie namo visokių statybos ir remonto darbų dar likę nemažai.
„Rozalimo kaime yra tik vienintelė mūsų sodyba. Kitos artimiausios sodybos priskirtos kitiems kaimams, yra negyvenamos arba atvažiuoja ten žmonės vasaroti.
Seniau čia gyveno Gurinavičiai. Iš jų sodyba įsigyta. Su tėvais į Rozalimą persikėliau apie 1982 ar 1983 metus iš Viešintų. Viešintos buvo mano mamos Aldonos Janinos Sokienės gimtinė. Tėvai išsiskyrė. Tėvas Antanas Sokas gyveno Kupiškyje. Mama dirbo Nociūnų fermoje melžėja. Po mamos mirties stengiamės šios vietos neapleisti, ją pagražinti. Pasistatėme naują garažą, pasodinome naujų augalų“, – kalbėjo Algirdas.
Vyras turėjo grįžti prie neatidėliotinų darbų sodyboje. Tad toliau kalbėjomės su jo žmona Saulute. Moteris, kaip supratau, yra kilusi iš miesto. Kupiškio krašte jos mamos Stanislavos gimtinė. Ji kilusi iš Radžiūnų. Gyvena Panevėžyje. Gimtinę paliko būdama labai jauna. Jos tėvai Petras ir Magdalena Petrauskai turėjo daug vaikų. Saulutė atvažiuodavo pas senelius, kai jie gyveno Šapalų kaime prie fermos. Pamena, kad tame kaime geriausia bobutės draugė buvo Agota Masiulienė.
„Rozalime, šioje sodyboje, anksčiau gyvenome. Mes viename trobos gale, o vyro mama – kitame. Čia mūsų vaikų Gedimino ir Karolio gimtinė. Abu sūnūs baigė Šimonių mokykloje 10 klasių. Vėliau mokslus tęsė Kupiškio gimnazijoje. Tuo metu ir mes persikraustėme į Kupiškį.
Gera čia po darbų pailsėti. Aplinkiniuose miškeliuose apstu uogų ir grybų. Šimonių giria netoliese. Vyras mėgsta žvejoti. Iki Jurgiškio ežero tik pusantro kilometro.
Sūnūs irgi pritaria, kad sodybą reikia išsaugoti. Mėgsta jie čia atvažiuoti. Ne tik šašlykų išsikepti, bet ir padeda prie darbų.
Gediminas gyvena Kupiškyje, yra karys savanoris, turi gabumų dailei, daro tatuiruotes, o Karolis tapo statybos inžinieriumi, įsikūręs Kaune. Beje, jis yra nebe pirmos kartos statybininkas. Mat jo senelis Antanas, kaip ir jo broliai Leonas ir Petras, buvo statybininkai, mūrininkai.“
„Tėvas irgi statybininkas. Taigi pertvarkant, remontuojant sodybą ši šeimos vyrų profesija labai praverčia“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad ir jai tenka prisidėti prie sodybos atnaujinimo. Suplanavę daug darbų, bet juos stabdo vos ne kasdien brangstančios statybinės medžiagos.
Saulutė dirba Noriūnuose bendruomeniniuose vaikų globos namuose socialinės darbuotojos padėjėja. Pasak jos, gyvenant kaime be automobilio būtų sunku išsiversti. Vairuotojo pažymėjimą įgijo prieš penkerius metus, jau būdama brandaus amžiaus, ir nesigaili. Mat kitaip tikriausiai nebūtų radusi darbo.
Rozalime Sokai sodina daržus, turi šiltnamį, bet jokio ūkio, kaip jaunystėje, nebelaiko. Tik du šunis ir kates. Saulutė sakė, kad išėjusi į pensiją gal ir įsitaisys vištų ar kalakutų pulkelį. Šiuo metu tam nėra laiko.
Paklausus, ar miško žvėrys nuostolių nepridaro, moteris teigė, kad su stirnomis vis kopūstais darže dalijasi.
Kuria muziejų
Prapliupus lietui ir sutrukdžius darbus į mūsų pokalbį vėl įsijungė ir Algirdas. Buvo įdomu sužinoti, kas metalo dirbiniais gražina sodybą.
„Su žmona pasitarėme, kad reikia nusipirkti suvirinimo aparatą. Šis įrankis man praverčia ir ūkyje, ir kuriant meno dirbinius. Sugalvojau ir iš metalo suvirinau laumžirgį, vorą, gervę, driežą ant namo sienos. Gal vėliau dar kokių nors kūrybinių minčių kils. Bandysiu ir jas realizuoti“, – kalbėjo pašnekovas.
Saulutė pridūrė, kad gervė yra budrumo simbolis. Ne šiaip sau jos metalinis siluetas su akmenuku kojos linkyje stovi gėlyne prie namo tarsi sargybinis. Yra toks pasakojimas, kad gervė, norėdama visą laiką būti budri, įsideda akmenuką į sulenktą koją. Kai užsnūsta, koja atsipalaiduoja ir krisdamas iš jos akmuo ją pabudina.
Sokai parodė ir klėtyje kuriamą muziejuką. Kol kas visokiausi senoviniai rakandai ar šeimai brangios relikvijos dar gražiai nesudėliotos. Jų kraitis vis papildomas. Giminės, kurie žino apie šį šeimos sumanymą, ką nors atveža, perduoda.
Pasak Algirdo, visi čia kaupiami daiktai turi savo istoriją. Antai jo mama buvo siuvėja. Taigi būsimame muziejuke vietos atsiras ir jos siuvamajai mašinai. Teta padovanojo seną medinį grėblį, kuris jau kabo ant sienos. Saulutės močiutę primins čia vietą sau radęs jos verpimo ratelis. Ekspoziciją paįvairins ir sūnaus Gedimino paveikslai. Vienam šoniniam klėties langeliui Algirdas pats padarė ornamentą. Tą langelį puošia ir baltos užuolaidėlės. Matyt, Saulutės sumanytos. Nebepaklausiau.
„Norime sukaupti giminės relikvijas ir per tuos daiktus išsaugoti jų atminimą, visų kartų bendrystę“, – apie savo sumanymo prasmę kalbėjo Algirdas.
Iš archyvų
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Rozalimo kaimas greičiausiai atsirado XIX a. pr.
1844 metais Rozalimo palivarke minimi gyvenę bajorai broliai Jonas Ignas ir Kiprijonas Kopalinskiai (Kepelinskiai). Aplinkiniai gyventojai Kepelinskių Rozalimo palivarką vadino tiesiog Kepalų dvaru.
Vėliau Jono ūkyje įsikūrė Antanina Makarskienė, Jonas Baleiša, Juozas Gurinavičius, Paškevičiai (pasidalijo maždaug po 7 ha), Ignoto ūkyje įsikūrė Baltramiejus Jokubka (18,20 ha), Povilo Jokubkos įpėdinis (7,25 ha), Gurinavičius (3,64 ha) su Makarskiene (0,003 ha), Kiprijono ūkyje įsikūrė Petras Pukenis (19,41 ha) ir Antanas Vaišvila (9,70 ha).
1915 metais čia ėjo apkasų linijos, mūšių metu palivarkas ir visų 8 ūkininkų trobesiai sudegė. 1919–1929 metais Rozalimas priklausė Šimonių valsčiaus Migonių, o vėliau – Nociūnų seniūnijai (apylinkei). 1923 metais buvo 6 ūkiai ir 31 gyventojas. 1928 metais ūkininkai po karo dar nebuvo atsistatę trobesių, todėl pasiprašė, kad juos išskirstytų į vienkiemius.
1929 metų liepos 19 dieną sudegė stambiausių ūkininkų Juozo Gurinavičiaus ir Petro Pukenio sodybos (nuostolis – 35 000 litų). 1929 metais matininkas Benediktas Čerkauskas Rozalimą išskirstė į vienkiemius.
Kaimas išskirstytas šiems savininkams: Jonui Balaišai (7,20 ha), Juozui Gurinavičiui (12,31 ha), Liudvikai Jurkevičienei su Paulina Jokubkaite (7,88 ha), Baltramiejui Jokubkai (24,89 ha), Antaninai Makarskienei (6,44 ha), Emilijai Paškevičienei ir Elenos Paškevičienės įpėdiniams (5,94 ha), Petrui Pukeniui ir Michalinai Pukenienei (18,40 ha), Antanui Vaišvilai (9,01 ha). Bendrai nuosavybei paliktas žvyrynas.
Atskirais sklypais padalytas ir Gojaus miškas (9,58 ha).
XX a. pamažu vietoj Rozalino prigijo Rozalimo pavadinimas.
1942 metais kaime buvo Romualdo Jurkevičiaus, Baltraus Jokubkos, Stasės Makarskaitės, Juozo Gurinavičiaus su Juozu Gurinavičiumi, Jono Paškevičiaus, Stepo Audicko, Petro Pukenio namų ūkiai. Iš viso 31 gyventojas. 1959 metais kaime buvo Jono Paškevičiaus, Stepo Audicko, Petro Pukenio, Elenos Makarskaitės, Barboros Jokubkienės, Juozo Gurinavičiaus namų ūkiai. Iš viso 15 gyventojų.
1936 metais užrašyti šie vietovardžiai: Dambava, Kūlys, Nasiškės, Pievelė, Pajuodbalė, Prie tiltelio, Spulna, Telėtnikas, Viksviniokas (pievos), Vanskoje (pieva tarp miško), Gilala (upeliuko duobė), Gojus (miškelis), Kepuriškis, Pasiekėliai, Už šilelio, Wygon, Wytok (dirvos), Liauberiškis, Liūnas (balos), Pasiekai (retas miškas), Ruczaj (upelis), Šilelis (ganykla), Zvierinak (kalniukas). Minimi ir krūmai Pasiekai.
