TOKIA BUVO DIEVO DUOTYBĖ – ATVIRAI APIE TĖVYSTĘ

Tėvo dienos išvakarėse pasikalbėjome su Algirdu Gasiūnu, kupiškėnams gerai pažįstamu žmogumi, ne apie medelių sodinimą ar želdynų priežiūrą, bet apie tėvystę, jos priedermes ir naujus išbandymus.
Algirdas buvo atviras: „Kai vaikai mane sveikina su Tėvo diena, mintyse jų atsiprašinėju, kad nebuvau geras tėvas.“

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Taigi koks esate tėvas? Negi išties toks blogas?

Tikrai neatitikau to amerikietiško įvaizdžio, kai tėvas kasdien vaikams skiria labai daug dėmesio, kartu leidžia laisvalaikį, žaidžia futbolą ir panašiai. Mano pirmoji tėvystės patirtis jaunystėje buvo toli nuo to įvaizdžio. Blogas tėvas buvau ta prasme, kad savo vaikams skyriau mažai dėmesio. Buvo didžiųjų politinių ir ekonominių permainų laikai (Atgimimas, socialistinę santvarką keitė kapitalistinė). Nelengva buvo kurti šeimos gyvenimą. Teko ir be darbo kurį laiką pabūti. Pragyventi labiau iš savo ūkio, o ne iš valdiško darbo. Dvi karvės mano šeimą tuo metu labiausiai maitino. Tad kasdienybė buvo įsukusi į rūpinimąsi duonos kąsniu, buitimi. Vaikams buvau gana griežtas, net diržiuką, jei neklausydavo, parodydavau. Nebuvo kada įtikinėti, prašyti, pavyzdžiui, kai reikia skubėti šieną sutvarkyti, o vaikai nenori padėti, ožiuojasi. Šiais laikais auginant vaikus net pagalvoti apie diržiuką baisu.

Gal ir keista, bet tokiomis sąlygomis vaikai išaugo gerais žmonėmis. Nė vienas išmaldos neprašo. Baigė aukštuosius mokslus, įgijo specialybes. Patys užsidirba.

O kokia tėvystė brandaus amžiaus sulaukus?

Taip susiklostė, kad teko ir skyrybas patirti, iš naujo kurti gyvenimą. Vėl buvau ir tebesu darbuose prapuolęs. Bet charakteris su amžiumi ramesnis pasidarė. Jei jaunystėje vaikams labai griežtas, reikalaujantis buvau, tai jauniausiai atžalai esu kur kas nuolaidesnis. Šiais laikais apie diržiuką, kaip sakiau, net pagalvoti baisu. Daug kas pasikeitė. Jei vaikas prisideda kviečiamas prie darbų, gerai. Jei nenori, tai jo varu nebevarau. Kitoks ir darbo pobūdis, gyvenimo būdas. Dabar savo sode kuičiuosi su malonumu, neskubriai. Jokio ūkio nelaikome. Tai ir įtampos, lėkimo mažiau. Visai kitokia savijauta, kai dirbi savo malonumui.

Kas vaikystėje buvo vyriškumo, tėvystės pavyzdys?

Vienareikšmiškai – senelis Stanislovas iš tėvo pusės. Jis buvo labai nagingas vyras. Mokėjo viską dirbti. Pats, dirbdamas kartu su samdytais meistrais, pasistatė vienkiemyje visus trobesius. Buvo kariavęs. Pirmojo pasaulinio karo metais jam teko pabėgti iš vokiečių nelaisvės. Apie tai esu iš jo girdėjęs ne vieną pasakojimą.

Su savo tėvu ilgai beveik neturėjau jokio ryšio. Kai buvau metukų, netekau mamos ir sesutės. Taip tragiškai mamai susiklostė gimdymas. Tapęs našliu tėvas ir atidavė mane seneliams auginti. Jie man atstojo tėtį ir mamą. Pas juos augau iki septynerių metų. Tėvas kartą per metus, vasarą, atvažiuodavo aplankyti. Man sakydavo, kad tą žmogų turiu vadinti tėveliu. Tai ir vadinau jį taip, jei prašė vadinti, ir tiek.

Tėvas gyveno savo gyvenimą. Su mama susituokė, kai sovietiniais metais buvo išmestas iš kunigų seminarijos. Po mamos mirties vėl buvo sugrįžęs tęsti mokslų, bet davatkos, sužinojusios, kad klierikas turi vaiką, turėjo žmoną, apskundė jį vyskupui. Žinoma, tėvas nebuvo jokių bažnyčios kanonų pažeidęs. Našliui buvo galima siekti kunigystės. Bet jį vėl palietė seminaristų skaičiaus mažinimo vajus. Ar turėjo reikšmės tas davatkų skundas, ar neturėjo, nežinia. Bet jis pakliuvo tarp tų, kuriuos iš seminarijos išbraukė.

Kai atėjo metas man eiti į pirmą klasę, tėvas prisiminė savo pareigas ir pasiėmė mane gyventi pas save į Kauną. Tuo metu jau buvo sukūręs kitą šeimą. Tada truputį susipažinau su savo tėvu. Jis auklėjo mane neretai ir diržu. Tiesa, nebuvau labai paklusnus vaikas. Pas tėvą augau iki pilnametystės. Bet pas senelius lėkdavau per visas mokinių atostogas ir praleisdavau visą vasarą.
Pirmais metais Kaune buvau labai nelaimingas. Vaikai tyčiojosi iš mano aukštaitiškos, rokiškėniškos, tarmės. Po metų išmokau labai gerai kalbėti literatūrine lietuvių kalba. Dėl to sulaukdavau per atostogas kaime tenykščių draugų pašaipų, kad tapau miesčioniuku.

Ko išmokė senelis? Ar pavyko savo vaikams iš tos patirties kažką perduoti?

Dirbti ir dar kartą dirbti. Darbas yra gyvenimo prasmė ir malonumas. Senelis darbu gėrėdavosi. Būdavo, suaria lauką, atsistoja galulaukėje, apžvelgia visą arimą ir sako: „Kaip gražu.“ Niekaip nesuprasdavau mažas būdamas, kas ten gražaus. Arimas kaip arimas. Kai pradėdavo dygti pasėliai, senelis vėl žiūrėdamas į juos sakydavo, kad gražu. Rudenį grožėdavosi nupjautais javais, sustatytais į gubas. Tik užaugęs pradėjau suprasti, kad gražus yra kiekvienas darbas, kurį tu su meile, atsidavimu, taip, kaip reikia, padarai.

Manau, kad darbštumą vis dėlto pavyko išugdyti ir savo vaikams. Vyresnieji Stasys ir Nerijus labai atkakliai siekė mokslų, dirbdami baigė magistrantūrą. Stasys pasuko mokslininko keliu. Nerijus tapo statybų inžinieriumi. Nuo jų neatsiliko ir dukra Dovilė. Tiesa, ji dabar gyvena Vokietijoje ir dirba ne pagal įgytą specialybę. Svarbu, kad rado mėgstamą užsiėmimą. Tame pačiame Vokietijos mieste gyvena ir mano sesuo.

Jaunylė dukra Emilija dar mokinė. Jai viskas prieš akis.

Ar nejaučiate nuoskaudos, kad neturėjote glaudaus ryšio su savo tėvu?

Ne. Senelių man užteko. Senelis visiškai tėvą atstojo. Tikrasis tėvas man buvo tarsi koks priedas. Kokia gali būti nuoskauda?

Žinau, kad dėl panašių vaikystės traumų žmonės eina ir pas psichologus. Manau, dėkoti reikia gyvenimui, ką iš jo gavai. Nebuvau nuo mažens lepinamas. Toks buvo mano likimas. Tokia Dievo duotybė.

Suprantu ir tėvą, kurio gyvenimas irgi nelepino. Po mamos mirties reikėjo jį iš naujo lipdyti.

Beje, aš esu pavadintas Algirdu, tuo pačiu vardu kaip ir tėvas. Sakydavo, kad mamai tas vardas patiko. Aš savo pirmagimį sūnų pavadinau Stanislovu senelio garbei. Taip buvau iš anksto nusprendęs, jei gims sūnus.

Kaip manote, ar tėvo vaikams apskritai reikia. Juk daug šiais laikais yra šeimų, kur mamos vienos ar su senelių pagalba augina vaikus ir, atrodo, be ypatingų sunkumų. Koks tas tėvo vaidmuo?

Aš esu senoviškai auklėtas. Vyrai paprasčiausiai turėjo aprūpinti šeimą stogu virš galvos, ūkiu, o žmonos privalėjo jiems, kiek gali, padėti ir daugiausia rūpintis vaikais, namų buitimi. Ne veltui Petro Rimšos skulptūra „Motinos mokykla“ vaizduoja prie verpimo ratelio vaiką skaityti mokančią mamą. Manau, kad vaiko ryšys su mama visgi yra glaudesnis nei su tėvu. Tėvo priedermė užtikrinti šeimos saugumą, ramų užnugarį, kad šeima turėtų iš ko gyventi, prasimaitinti, ant kojų vaikus pastatyti. Suprantu, kad mano požiūris į tėvo pareigas labai archajiškas. Toks tų pareigų supratimas buvo kaime.

Dabar vyro sąvoka, jo vaidmuo šeimoje visiškai keičiasi. Ekonominis aspektas vis mažiau aktualus. Vyrai tampa moteriškesni. Šiuolaikiniame pasaulyje jiems gana sunku surasti savo tapatybę. Man keistoki svarstymai, kad vyrai irgi turėtų eiti motinystės atostogų. Suprantu, kad auginant vaiką, ypač pirmais mėnesiais, motinai reikia daugiau pagalbos, bet tėvas visiškai neatstos motinos kūdikiui. Jo nepamaitins krūtimi.

Skeptiškai vertinu ir kalbas, kad reikėtų į privalomą karo tarnybą šaukti moteris. Jos gali tarnauti ir dabar, jei nori. Kam versti visas taip daryti. Mano įsitikinimu, vaizdžiai sakant, kariauti labiau sutverti vyrai nei moterys.

Gana dirbtinai bandoma sulyginti abiejų lyčių teises. Bet moteris ir vyras iš prigimties skirtingi. Geriau ieškoti harmoningos lyčių santykių pusiausvyros.

Kokia įprastai Jums būna Tėvo diena?

Visada sulaukiu sveikinimų. Pastaruoju metu su vyresniaisiais vaikais rečiau gyvai susitinkame, bet jie tą dieną paskambina man. Smagus jų dėmesys. Pats šią dieną būtinai nuvažiuoju į Žiobiškį. Šio miestelio kapinėse ilsisi daug mano artimųjų, tarp kurių ir senelis Stanislovas.

Prie jo kapo stovėdamas prisimenu nerūpestingas vaikystės dienas. Pradėjau rašyti savo šeimos istoriją. Ten esu įpynęs ne vieną senelio pasakojimą apie abu pasaulinius karus. Pamąstau ir apie tai, kad mes esame savo tėvų ir prosenelių darbų tęsėjai, kad tuos darbus toliau tęsia ir tęs mano vaikai ir anūkai. Prasminga žinoti savo šaknis, iš kur atėjome į pasaulį. Tikiu, kad takelis prie senelių ir prosenelių kapo neužžels ir tada, kai manęs nebebus. Vaikai žino, kur jie palaidoti. Padėjo pertvarkyti kapavietę.