Artėjant vasarai, kai daugelis atostogausime, prisimenu seniau nei prieš penkerius metus vienam iš Lietuvos dienraščių rašytą straipsnį apie kaitą ir šilčiausio metų laiko liūdesį. Šiandien, atsivertęs tuos spaudos puslapius, matau, kad tada aukštinau vasarą kaip galimybę apsvarstyti savo gyvenimą, pasirinkimus ir, atėjus rudeniui, pakeisti savo įpročius, darbą, santykius ir net gyvenamąją vietą. Anuomet svarsčiau, ką žmogus gali pakeisti ir ko ne, tačiau liko neapmąstyta, ką bet koks pokytis reiškia kaip toks, savaime.
Pokyčiai bene visada vyksta pirmiau ko nors atsisakant ir tik po to priimant naujoves. Kas gi yra nusigręžimas nuo vieno ar kito asmens, grupės, bendruomenės? Filosofas Gintautas Mažeikis vienoje iš „Santaros-Šviesos“ diskusijų Kaune prieš šešerius metus teigė, kad tuomet, kai nutariame ką nors palikti, išsižadėti ir kitaip atsitraukti, tai yra mūsų niekšybės raiška. Palikdami atskirtyje žmogų ir dalį visuomenės ar netgi ją visą, tampame niekšais. Žinoma, mūsų laikais, kai pasaulis toks margas, įvairus ir jame labai lengva atsidurti kitoje aplinkoje, išsaugome iliuziją, kad vienu ar kitu savo amžiaus tarpsniu pradedame gyvenimą tarsi iš naujo. Šių teiginių kontekstai yra susiję ir su šeimos institucija, ir su emigracija, ir su daugeliu kitų mums svarbių poelgių, pasirinkimų bei reiškinių.
Gegužės pradžioje vėl atsiverčiau Šventąjį Raštą ir Katalikų bažnyčios katekizmą ir aptikau nemažai teiginių, kad viena iš didžiųjų dominuojančios Vakarų religijos dorybių yra pastovumas, nes šis, jei ir reiškia nykimą, tai tik lėtą, natūralų ir mažiausiai kenksmingą.
Beveik visi mūsų sumanymais sukeliami pokyčiai tikėjimo atžvilgiu reiškia pirmiausia praradimus. Šiandienėje visuomenėje ir kultūroje itin aukštiname naujumą, revoliucingas permainas, kurias labiausiai siejame su progresu, pažangiomis idėjomis ir technologijų raida. Senamadiška katalikybė tvirtina priešingai: visi mūsų išradimai iš žmonijos atima šiek tiek dvasios, tradicijos ir senosios tvarkos, kurią kunigija ir jos vadovai stipriai sieja su tiesa, gėriu ir grožiu.
Šiandien sunku patikėti, bet dar prieš šimtą metų mūsų protėviai per gyvenimą patirdavo tiek pokyčių, kiek dabar mes išgyvename per penkerius metus ar dešimtmetį. Akivaizdu, kad anuomet kaitos būta daug lėtesnės, todėl mažiau sekinančios ir alinančios patį žmogų. Neatsitiktiniai yra šiandienos kai kurių žmonių pasirinkimai įsikurti vienkiemyje ir ramiai leisti ten dienas, palikus kone visą civilizacijos šurmulį ir triukšmą kažkur toli. Taip aiškėja, kad, vaikydamiesi naujovių ir pokyčių, patys to nesuprasdami, iš tiesų trokštame pastovumo, kuris sujungia į vieną visumą mūsų religinį tikėjimą ir padeda išvengti dvasinės fragmentacijos, kurią dabar tiesiog bruka šiuolaikinis pasaulis.
Privilegijuoti mūsų laikais yra tie žmonės, kurie įsikūrę ne Vilniuje, o Kupiškyje ar šalia jo, nes būtent mažame miestelyje ar kaime dar įmanoma pabėgti nuo perdėtos tikrovės – didesnių nei dideli prekybos centrų, pramogų salių ir kitokių iš esmės tuščių dalykų, kurių vienintelis žavesys tėra blizgesys, patraukiantis mūsų akis, tačiau neišvengiamai atimantis ramybę ir autentiškumą.
Ši vasara, kai gyvensime netoli vykstant karui, gali tapti proga kiek pristabdyti savąjį laiką ir patirti bent vieną dieną, valandą ar minutę, apie kurią vokiečių literatūros klasikas Johannas Wolfgangas Goethe dramoje „Faustas“ rašė: „Sustok, akimirka žavinga!“ Ištarus šį sakinį, randasi galimybė lėčiau išgyventi kiekvienai žmogiškajai būtybei būdingą nykimą ir pagauti tą momento grožį, kuris ir suteikia mūsų gyvenimams amžinybės statusą.