Kelionės į tolimus, dar nematytus kraštus visuomet palieka neišdildomų įspūdžių. Ekskursijos, naujų patiekalų degustavimas, vietinių atlikėjų koncertai ir kitos pramogos padeda atsipalaiduoti, nors trumpam pamiršti kasdienybės rūpesčius ir globalias problemas.
Kitas kelionių ypatumas taip pat labai įdomus – tai neformalios pažintys su žmonėmis. Iš jų gali suvokti, kad mes, žmonės, esame ir labai panašūs, ir labai skirtingi, kad visiems svarbu jaustis saugiems.
Viename turizmo komplekse susipažinome su ten dirbančiu kirgizu Ilimbeku. Tik per trisdešimt perkopęs vyras papasakojo, kad ne vieneri metai atvažiuoja į Turkiją padirbėti sezono metu. Gimtinėje jaunai šeimai sunkoka pragyventi. Neseniai žmona pagimdė sūnų. Turkai jį priima išskėstomis rankomis, nes vyras moka penkias kalbas: kirgizų, turkų, rusų, anglų ir arabų.
Tikras išbandymas Ilimbeko šeimai buvo karantinas dėl COVID-19 ligos pandemijos. Tuo metu užsidarė visi viešbučiai, nutrūko turistų srautai. Liga neaplenkė ir jo bei žmonos. Pasveikęs gimtajame mieste jis pradėjo dirbti taksistu. Tas sprendimas pasirodė pats išmintingiausias, nes bijodami apsikrėsti gyventojai nebesinaudojo viešuoju transportu. Prireikus visi keliaudavo taksi. Pasibaigus karantinui dirbti taksistu nebeapsimokėjo. Tad labai nudžiugo, kai gavo pakvietimą iš Turkijos vėl ten įsidarbinti.
Vyras sakė, kad yra buvęs Lietuvoje. Šiuo metu svajoja apie darbą Kanadoje, nes šilti kraštai jam jau baigia pabosti. Jis pakvietė apsilankyti Kirgizijoje, gyrė savo gražią šalį, sakė, kad tik ten paragautume autentiškų jos patiekalų – šorpos (bulvienės su aviena ir pomidorais), bešbarmako (virtos avienos su skryliais), gošano (mielinių paplotėlių su mėsa) ir kt.
Pašnekovas pabrėžė, kad kirgizai labai vaišingi žmonės. Jis tėvų šeimoje užaugo tik su broliu, bet jų giminė plati. Mama turi savo kaimą ir tėvas turi savo kaimą. Per šventes visi mėgsta susirinkti, pabendrauti, pasivaišinti tradiciniais patiekalais.
Tą dieną viename interneto portale buvau skaičiusi apie incidentą Kirgizijos ir Uzbekijos pasienyje, kur žuvo du žmonės. Apie tai paklaustas Ilimbekas sakė, kad jam draugai papasakojo, jog ten įvyko susidūrimas su kontrabandininkais. Kontrabanda yra problema.
Kalbėdamiesi neaplenkėme ir Ukrainos temos. Vyras į didelius komentarus nesileido. Pasakė tik, kad yra už taiką, kad nori, jog karas greičiau baigtųsi.
Karą viešint Viduržemio jūros pakrantėje priminė matyta viena situacija, kai keli jauni turistai iš Lietuvos nesutiko su viešbučio darbuotoju kalbėti rusiškai dėl Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, nors tą kalbą ir mokėjo. Gal tai ir gali būti viena iš protesto formų. Antra vertus, dalis ukrainiečių irgi kalba rusiškai. Gal nereikėtų demonstruojant tokį požiūrį pasitarnauti tiems, kurie skalambija apie kitose šalyse skriaudžiamus rusus. Be to, visuomet naudinga mokėti daug kalbų, tarp jų ir savo priešo.
Tęsdama lingvistinę temą su malonumu prisimenu pažintį su Janio ir Zandos šeima iš Latvijos, iš Siguldos. Jie, palikę patogų gyvenimą Jungtinėje Karalystėje, sugrįžo į gimtinę ir nutarė įsikurti ne Rygoje, bet mažame mieste. Zanda ta vieta labai džiaugėsi – ten gražu, ramu, patogu. Vaikams čia pat mokykla, visokie būreliai.
Važiuodami džipais po Turkijos kalnus su jais sugalvojome savotiškai pažaisti – kalbėti tik latviškai ir lietuviškai. Čia man reikėjo prisiminti, kas dar liko atmintyje po kažkada universitete laikyto latvių kalbos egzamino.
Į galvą atėjo žodis vilcanė (vilkė). Jis taip gražiai skamba! Taigi pradėjome kalbėti ir gana neblogai mums sekėsi. Skanu – garšu (prisiminus žodį gardu, visiškai suprantama), valgyti – ėsti (gal grubu, bet suprantama), juolab kad Zanda surado to grubumo atitikmenį latvių kalboje – ryti, kuris tą patį reiškia ir lietuviškai. Taip kalbėdami padarėme išvadą, kad tikrai esame braliukai.
Rudenį, kai auksu pasipuošia medžiai, būtinai žadu nuvažiuoti į Siguldą. Tuo metu, sakoma, ten gražiausia. Gal Siguldos gatvėse vėl sutiksiu tuos mielus bendrakeleivius.