Apie dainuojančius ir klausančius, apie mus.
Virginija JUŠKIENĖ
Mintys apie dainos jėgą ir prasmę atėjo ne šiaip sau. Kupiškio neįgaliųjų draugijos vokalinis ansamblis „Prie Kupos“ paminėjo savo veiklos 15-ąją sukaktį. Šia proga surengė jubiliejinį koncertą, pasikvietė draugų, savų, kupiškėnų, „Jaros“ kolektyvą, ir kaimynus iš Biržų rajono, Papilio vokalinį ansamblį „Sentimentai“.
Koncertas vyko gražią gegužės 7-osios popietę Kupiškio kultūros centre. Įprastai savaitgaliu tylų ir tuščią miesto centrą trumpam atgaivino žmonių būreliai, pasipuošusios moterys, neskubėdamos, pasikalbėdamos ėjo namo. Ką sutikusios, šypsojosi, sakė einančios iš koncerto. Po dainų žmonės dažniausiai šypsosi, nors tarsi nieko ypatingo neįvyko, tik pabuvo kartu klausymo bendrystėje ar pusbalsiu dainos žodžiams pritardami. Slėpiningi tokie pajautimai.
„Kas jums yra daina, kuo ji patraukia, kad vis nenutolstate, nepabyrate, tiek nemažai metų, jau penkiolika?“ – paklausiau pulkelio ansamblio „Prie Kupos“ dainininkių.
„Nėra tokios jėgos, kuri mus išblaškytų. Ansamblio vadovė sutelkia, kalbina, skambina, net per pandemiją, karantiną repetuodavome. Bendrauti, būti kartu, nebūti vienam namuose su savo mintimis yra svarbu“, – teigė Vincentė Baltušienė.
„Ką jau aš, nesakykit, svarbiausia, kad mus globoja Neįgaliųjų draugija, kviečia repetuoti, skatina ir džiaugiasi mumis. Daina ne visur lengvai būna, dainai reikia švelnumo, priėmimo. Jeigu žmonės jai abejingi ir šalti, ten neįmanoma dainuoti, per sunku“, – kalbėjo ilgametė ir vienintelė vokalinio ansamblio vadovė Gendrutė Kliaugienė.
Ingrida Stančikienė, kolektyvo naujokė, jos dainavimo stažas gal tik vieneri metai, pridūrė: „Tai kad smagu. Man vieno ansamblio neužtenka, dar dainuoju „Versmės“ ansamblyje, „Šaltinio“ kapeloje. Nuo vaikystės taip, nuo „Dainų dainelės“ konkurso.“
„Ir aš taip pat, nuo mažų dienų. Pertrauka buvo tik vaikus auginant, o taip visą laiką, anksčiau „Bočių“ chore dainavau“, – pasakojo Laima Vieščiūnienė.
Kolektyvo senbuvė Birutė Jankauskienė jau 11 metų kartu su draugijos ansambliu, bet dar negana, dainuoja ir kapeloje „Iki ryto“. Ji čia veteranė, dar ir Danutė Bukinienė, dainuojanti 7 metus, o kitos moterys jau atėjusios vėliau.
Taigi ansamblis „Prie Kupos“ yra nuolat kintantis daugelio žmonių kūrinys. „Aš viena be jūsų juk negročiau, nieko nebūtų“, – šypsojosi vadovė Gendrutė.
Ir par pasakojo, kad buvimas ansamblio nariu nėra lengvas ir paprastas. Kasmet atnaujinamas ansamblio repertuaras, mokomasi naujų dainų, nors klausytojai koncertuose neretai pareikalauja plojimais ir senųjų, pačių melodingiausių, romansų, taigi negalima ir jų užmiršti, reikia vis pasikartoti. Ne tik džiaugmas, bet ir vargas – tos dainos.
„Atmintį, balsą reikia lavinti. Smegenims mankštos duoti. Sako, kad nuolat reikia daryti ką nors nauja, o teksto mokymasis kaip tik labai gerai veikia. Namuose pačios sau repetuojame, dainuojame, nes taip geriau tekstas įsimenamas“, – apie dainavimo naudą ir galią kalbėjo ansamblio dalyvės.
Dar pamaniau, kad reikia tokio mažmožio, kaip geras balsas ir klausa. O išmokus, parepetavus, jau galima ir į žmones eiti, ant scenos lipti.
Bet dar reikia vieno svarbaus dalyko – sveikatos. Dainuotų ansamblyje daugiau Kupiškio balsingų moterų ir vyrų, bet ateina toks laikas, kai kūnas pasako – stabtelk.
Ilgametė ansamblio dalyvė ir eilių kūrėja Vida Palionienė jubiliejiniame bendraminčių koncerte nedalyvavo, bet parašė kelis posmus, kad perskaitytų, kad žinotų ją esant drauge:
„15 metų Kupa dainas neša / Į Lėvenį plukdo akordus širdžių, / Jūs esat laimingos, išdidžios ir gražios, / Daina jus sujungia – tad esat sykiu.“
Bet ir nebūnant kartu, galima dainuoti, sau. Ir net jeigu nėra klausytojų, žmogus nebus vienas, jis bus su daina. Ir paliūdės, ir prisimins, ir gal nusišypsos… dainai.
