Nomeda SIMĖNIENĖ
Pusšimtis metų prabėgo nuo Romo Kalantos aukos, kai 19 metų jaunuolis, apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro.
Tai įvyko 1972 metų gegužės 14 dieną. Įvykio detalės greitai skriejo iš lūpų į lūpas.
Į Romo žūties vietą žmonės ėmė nešti gėles, milicininkai pradėjo vaikyti žmones iš miesto sodo.
Sovietų valdžia, pradžioje iš siaubo kone ištikta šoko ir pabūgusi dar didesnių neramumų, paankstino R. Kalantos laidotuves.
Tai tik dar labiau įaudrino žmones ir gegužės 18–19 dienomis prasiveržė spontaniškos, giliai savyje slėpusios nepakantumą ir pyktį sovietinei santvarkai eitynės Laisvės alėja, skanduojant R. Kalantos ištartą prieš mirtį šūkį – „Laisvę Lietuvai!“ Žinoma, visa tai milicijos, kariškių ir KGB pareigūnų buvo nuslopinta, ši anuomet stulbinanti ir sunkiai suvokiama žinia greitai apskriejo ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį.
Man tuomet buvo 15 metų, gyvenau Panevėžyje. Kas vyksta Kaune, sužinojau iš man artimų žmonių. Pusbroliai Arvydas ir Osvaldas gyveno Vilijampolėje, visiškai netoli nuo Kalantų.
Arvydas asmeniškai pažinojo Romą, kaip pats sako, „kartu pas mergas vaikščiodavo“. Jų nedidukė kaimyninių namų ir gatvelių bendraamžių kompanija politika neužsiiminėjo.
Buvo kaip ir daugelis to metų jaunuolių – mėgo paauginti ilgesnius plaukus, paspardyti futbolo kamuolį. Todėl Romo poelgis, kiek pamenu pusbrolio reakciją, buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Kad apie jo ketinimus nežinojo ir net nenuspėjo draugai, tikriausiai lėmė jo uždaras būdas.
Po R. Kalantos laidotuvių, kuriose kartu su kitais draugais budėjo ir Arvydas, buvo kviečiami į KGB, bandant surasti nors kokią giją su antitarybine veikla. Neradus jokios pogrindinės organizacijos, persekiojimas baigėsi. Romas Kalanta sovietinių oficiozų paskelbtas psichiniu ligoniu. Kad Romo užrašų knygelėje buvo rasta jo paties ranka parašyta frazė „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“, sužinojome jau tik nepriklausomos Lietuvos laikais, kai buvo išslaptinti KGB archyvai.
Man visas žinias telefonu perduodavo Osvaldas, jaunesnysis Arvydo brolis. Karštai aptarinėdavome įvykius, spėliodavome perspektyvas.
Mano norus ir pasiryžimą važiuoti į Kauną aplankyti giminių labai greitai sustabdė tėvai. Nenuostabu, tuomet politikuoti drįsdavo tik virtuvėse, bijojo tiek dėl savo, tiek dėl vaikų ateities. O susitikę su pusbroliu, pirmiausia paslapčia pasidarėme emblemų su užrašais „Poor Lithuanian“ (vargšas lietuvis), „Kiss me I am Lithuanian“ (pabučiuok mane, aš lietuvis). Pusbrolis turėjo zomšos gabalėlių, rašėme flomasteriais, kurie tuo metu irgi buvo deficitas. Užsisiuvome ant „Miltons“ firmos (tokius buvo įmanoma įpirkti) džinsų.
Sykį mama paklausė, ką reiškia tie užrašai. Išdidžiai išverčiau. Tuoj pat padavusi žirkles liepė nuardyti ir sukarpyti. Supratusi, kad dar galiu išsigelbėti, perkirpau į taisyklingas keturias dalis ir išmečiau į šiukšliadėžę. Mamai išėjus į darbą, mikliai išsitraukiau ir, tvarkingai susiklijavusi, paslėpiau. Užsisiūdavau emblemą kur nors pas draugę, grįždama namo, nuardydavau.
Kol mokėmės vidurinėje mokykloje, turėjome tokią tradiciją. Kasmet, gegužės 14 dieną, artimiausi klasės draugai pindavome pienių vainikus ir leisdavome juos Nevėžio upe. Tik mes žinojome intenciją, kieno garbei ir atminimui tai darome.
Toks prisiminimas ir paliudijimas iš tų lemtingų 1972 metų įvykių. Romo Kalantos auka, suplanuota tyliai ir paslaptingai, nebuvo beprasmė.
Suliepsnojęs gyvasis fakelas įkvėpė didelį Laisvės laužą.
Apie Romą Kalantą
Romas Kalanta gimė 1953 metų vasario 22 d. Alytuje. Nuo 1963 metų su tėvais gyveno Kaune, Vilijampolėje.
Buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara, domėjosi hipių judėjimu.
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš tarybinį režimą, apsipylė benzinu ir susidegino.
Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“ Arčiau buvusieji dar bandė gesinti liepsnojantį jaunuolį, bet atskubėjusi greitoji medicinos pagalba į ligoninę jį nuvežė jau be sąmonės.
Po keturiolikos valandų, gegužės 15 d. 4 val. ryto, vaikinas mirė.
Gegužės 18 d. rengtas laidotuves KGB privertė dviem valandomis paankstinti, kad žmonės nespėtų susirinkti.
Tada link R. Kalantos namų Panerių gatvėje traukusi jaunimo minia plūstelėjo į Laisvės alėją. KGB ataskaitų duomenimis, per abi dienas į gatves išėjo per 3 tūkst. demonstrantų. Jiems malšinti sutelkta per 7 tūkst. draugovininkų, milicininkų, kareivių.
2002 m. gegužės 14 d., dalyvaujant Lietuvos Prezidentui Valdui Adamkui, atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“.
