Kiekvieną antradienio ir ketvirtadienio rytą Kupiškio r. švietimo pagalbos tarnybos duris praveria mieste ir rajone apsistojusios ukrainietės. Padedamos lietuvių kalbos mokytojų Liudos Kopūstienės, Zitos Navackienės ir Irėnos Dugnienės čia jos mokosi lietuvių kalbos.
Sakoma, kad mokytis kalbos – išdrįsti bendrauti ir kalbėti. Ukrainietėms, atrodo, tai jau visai neblogai sekasi.
Jurga BANIONIENĖ
Daugiau nei mėnesį vykstantys užsiėmimai, akivaizdu, nenuėjo veltui. Nors kalbintos ukrainietės moterys tikino, kad lietuvių kalba labai sunki, jos po truputį bando vartoti žodžius. Ir ne tik – jau kalba sakiniais.
Ukrainietė Zoja sakė, kad jai sunkiausia gerai ištarti žodžių galūnes, bet greitai išbėrė kelis sakinius apie save. Jau moka lietuviškai prisistatyti, pasakyti apie savo šeimą, kur dabar gyvena, iš kur atvyko.
Viktorija į šias pamokas ateina nuo tada, kai tik jos prasidėjo. „Labai sunki kalba, sudėtinga kažką pasakyti, bet įmanoma, manau, pasimokius bent metus, jau kalbėčiau lietuviškai. Labai puikios mokytojos, viską gerai išaiškina, padeda“, – džiaugėsi ukrainietė.
Pasikalbėti prieš susirenkant mokinėms susėdome su visomis trimis šiuo metu mokykloje nebedirbančiomis lietuvių kalbos mokytojomis Liuda, Zita ir Irėna. Energingos, idėjų išties nestokojančios mokytojos, paklaustos, kaip ryžosi savanoriškai mokyti ukrainietes lietuvių kalbos, sutartinai tvirtino, jog gavusios pasiūlymą, nutarė pabandyti.
Plačiau skaitykite gegužės 7 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF (4 Eur/mėn.)
