Metų pradžioje trumpai pristatėme visai netoli Kupiškio šiais metais būsiančias net dvi mažąsias Lietuvos kultūros sostines. Apie Kavarską (Anykščių r.) jau pasakojome, dabar atėjo metas plačiau susipažinti su antra kultūros sostine – Panemunėliu, kuris yra 33 kilometrai nuo Kupiškio važiuojant Rokiškio link. O čia visko po du: du Panemunėliai, bažnyčia su dvišakiu bokštu ir dar daug kitokių įdomybių.
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Visko pradžia – geležinkelis
Jeigu kalba pasisuka apie Panemunėlį, tai labai svarbu pasitikslinti, apie kurį kalbama, nes Panemunėliai yra bent du. Senasis Panemunėlis, kuris jau skaičiuoja kelis šimtus metų, nes XVI a. pirmoje pusėje buvo įkurtas Panemunėlio dvaras, ir kitas, kurio istorija prasideda nuo… geležinkelio bėgių. Tai yra nuo 1873 metų, kai įkurta Panemunėlio geležinkelio stotis. Iki dabar taip ir vadinasi ši vietovė – Panemunėlio geležinkelio stotis. Beje, stoties jau kaip ir nebeliko – šiandien stovi pastatas užmūrytais langais ir ant jo kabanti lentelė su minėtais metais.
Geležinkelio stotis šiai vietovei buvo labai svarbi. Dėl jos gyvenvietė ėmė sparčiai plėstis ir pranoko net Panemunėlio bažnytkaimį. Čia iš visos Lietuvos veždavo linus, nes veikė 1937 metais įkurtas linų fabrikas. Panemunėlio geležinkelio stotyje fabrikas iškilo žymaus rokiškėnų kraštiečio dėka – Lietuvos ministro pirmininko Juozo Tūbelio iniciatyva, mat jis buvo kilęs iš Ilgalaukių kaimo, nutolusio 13 kilometrų. Iš ūkininko buvo nupirkta 12 hektarų žemės ir ant Šetekšnos upės kranto prasidėjo linų fabriko statyba.
Per kelis dešimtmečius šis fabrikas savo produkciją gabeno net į tolimiausius kraštus, nuo Odesos iki Vokietijos, Anglijos ar net Japonijos. Tada visiems buvo gerai, žmonės turėjo darbo, plėtėsi gyvenvietė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viskas pamažu ėmė keistis: nutrūko buvę ryšiai su partneriais, keitėsi rinkos, iširo kolūkiai, kurie užsiėmė linų auginimu, o ūkininkai pradėjo auginti mažiau sąnaudų reikalaujančias kultūras. 2006 metais fabrikas uždarytas.
Šiandien atvykus į Panemunėlio kraštą pasitiks tik buvusio linų fabriko pastatai, o linus pamatyti ir apie juos sužinoti galima apsilankius pas paskutinį linų fabriko vadovą Romualdą Kaminską, kuris kiekvieną rudenį visus sukviečia į gražią šventę „Lino mūka“ savo sodyboje.
Vis dėlto Panemunėlio geležinkelio stotis iki šių dienų liko pagrindine arterija, nes čia įsikūrusi seniūnija, yra mokykla-daugiafunkcis centras, ambulatorija.
Lietuvybės lopšys
Pasižvalgę po Panemunėlio geležinkelio stotį, vingiuotu žvyrkeliu keliaujame Panemunėlio bažnytkaimio link. Pirmas įspūdis liūdnokas. Seni apgriuvę pastatai, prie parduotuvėlės keli besibūriuojantys vietiniai žmonės. Tik šalia kaimo puošmenos – Šv. Juozapo globos bažnyčios vykstantys kelio tvarkymo darbai išduoda, kad čia ir šiandien dar yra gyvybės.
Taigi, pirmiausia bažnyčia ir patraukė akį. Ne tik todėl, kad stovi ant kalnelio, kad yra didelė, bet ir dėl savo išskirtinio bokšto, nes jis – dvišakis. Tokio dvišakio bokšto neturi nė viena Lietuvos bažnyčia. O tas dvišakumas dar ir prasmingas, nes simbolizuoja Lietuvos ir Lenkijos uniją. Pats bokšto aukštis taip pat vertas dėmesio. Literatūroje rašoma, kad siekia 52 metrus. Ši šventovė geras pavyzdys, kad jeigu net mažiausiame kaime yra žmonių, kurie sugeba sutelkti vietos bendruomenę, viskas įmanoma. Taip nutiko ir čia. 1872 metais į Panemunėlį atvykus kunigauti kupiškėnui (gimęs Suvainiškio kaime, Kupiškio valsčiuje) Jonui Katelei bažnytkaimis atrodė labai nykiai: kelios davatkėlių trobelės, parduotuvėlė, pradinė mokykla, medinė bažnytėlė, klebonija, karčiama, valsčiaus valdyba, arklių pašto namas. Taigi naujas sielų ganytojas, pastatęs ūkinius pastatus ir kleboniją, ėmėsi naujos bažnyčios statybos. Numatyta bažnyčios statybos kaina 3 500 auksinių rublių apie 4000 gyventojų turinčiam Panemunėliui buvo milžiniška suma. Naujos bažnyčios statyba rūpinosi visi ir kas kiek galėdamas prisidėjo – kaimo vyrai su savo arkliais ir vežimais kasė ir vežė molį plytoms, laukuose rinko ir vežė akmenis pamatams, o kalkakmenius – kalkėms gaminti. Į netolimą Tindžiulių kaimą iš rudens priveždavo molio, kad per žiemą gerai įšaltų ir plytos būtų raudonos ir tvirtos, o pavasarį atšilus molį kojomis minkydavo, presuodavo plytas, jas džiovindavo ir degdavo. Taip pat čia degdavo, smulkindavo kalkakmenius ir gamindavo kalkes. Skiediniui minkydavo kalkes, jas maišydavo su kiaušinių baltymais ir arkliamėšliu, kad skiedinys būtų tvirtesnis. Taigi ūkininkės irgi turėjo užduotį – atnešti sutaupiusios po penkiasdešimt kiaušinių, taip pat liepta ūkininkams pririnkti arkliamėšlio. Gaila, bet nauja bažnyčia kunigas nebegalėjo pasidžiaugti. Sunkiai susirgęs 1908 metais mirė. Jis palaidotas šventoriuje. Kunigas J. Katelė šio bažnytkaimio gyventojus įkvėpė ne tik naujos bažnyčios statybai, bet ir spaudos draudimo metais puoselėjo lietuvybę – mokė parapijiečius skaityti ir rašyti lietuviškai. Vadovėlių nebuvo, todėl juos perrašinėjo ir pats kunigas, ir jo pagalbininkai. Visa parapija virto viena nepaliaujamai veikiančia mokykla; mokantys mokė nemokančius, mokytojai – mokinius, tėvai – vaikus, vaikai – tėvus, seneliai – vaikaičius, broliai ir seserys – vieni kitus.
Vaikštant po bažnyčios šventorių akis užkliūva ir už visai šalia įkurto skulptūrų parkelio, kiekviena skulptūra primena šiam kraštui svarbius momentus. Viena skelbia, kad čia kadaise lankėsi Lietuvai nusipelnę žmonės Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Jonas Mačiulis-Maironis, Mykolas Romeris, Antanas Smetona, Jonas Šliūpas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Vienažindis ir kiti.
Kita skulptūra skirta atminti, kad 1893 metais Naujikų palivarke vyko pirmas slaptas vaidinimas. Žinoma, yra ir skulptūra kunigui Jonui Katelei su užrašu, kad „Lietuviškas spausdintas žodis kvepia“.
Štai tokia šių metų Lietuvos mažosios kultūros sostinės – Panemunėlio praeities istorija. O kokia bus šio krašto ateitis – niekas nežino.
