Keisto sunkumo šis pavasaris. Kai drovu džiaugtis, o nerimą norisi numarinti, ieškant viltingų ženklų. Ir aptikti simbolius ten, kur nelabai tikėjaisi rasti. Taip atsitiko vieną savaitgalį, paeiliui pažiūrėjus du dokumentinius filmus „Mėlyna kaip apelsinas Žemė“ ir „Kernagis“. Jiedu tarsi sustojo greta: liudydami tą pačią laisvės troškulio kainą. Per pirmą – apie karą Ukrainoje – salėje vyravo visiška tyla. Niekas nežibino akių mobiliųjų ekranais, nė vienas neatsinešė į salę ir spragėsių. Kelios šeimos atėjo su paaugliais vaikais ir tylomis skirstėsi po kino. Išėjome kartu, pakeliui, vėl tylėdami. Tiek prislėgė karo sąlygomis gyvenančios mamos su vaikais kasdienybė, jų pačių nufilmuota. O iki ašarų sugraudino vienas paskutinių kadrų: jaunutė katė prausia ūgtelėjusį kačiuką… Tikriausiai gimusį rūsyje, slepiantis jame, pavojaus sirenoms gaudžiant.
Sakoma, kad katės turi septynis gyvenimus. Net du septynetai susiglaudė ir Antrojo pasaulinio karo statistikoje. Šitiek metų reikėjo, kad įsitvirtintų naujas diktatorius iš tos pačios tautos, nepagydomai apnuodytos melu.
Veikiausiai būsiu ne laiku prasitarusi, kai, pandemijai užklupus, ne vieną savosios kartos bičiulį raminau panašiais žodžiais: „Esame gerokai išlepintųjų karta, nepatyrusi nei karo, nei pokario baisybių, to, ką teko ištverti mūsų seneliams ir tėvams.“ Pati buvau paauglė, kai vyko žiaurusis Vietnamo karas. Ir iki šiol prisimenu tą išgyventą palaimos būseną: mes tokie laimingi, kad nekrenta ant mūsų žudantis napalmo lietus ir kad toji baisybė vyksta kažkur labai labai toli.
Prisimenu iki dabar ir kaimyno, kuris ateidavo vakarais palošti kortomis su tėčiu, pokalbius: „Žinai, Juozai, kodėl iš tos Oriolo peklos išnešiau sveiką kailį? Ogi dėl to, kad buvau vyresnis už ruskelius ir jau nutuokiau, iš kur tas jų drąsumas. Ogi prieš kiekvieną ataką politrukas praeidavo su kibiru spirito ir metaliniu puodeliu. Maktelėjus tokį kaušą jūra iki kelių, ir visi kaip drugių spiečiai – ugnin. O aš, būdavo, gurkšteliu lašelį ir, lyg springdamas, kad užsikosėju, ir kosėt nenustoju, kol „drąsos stiprintojas“ numoja ranka.“
Atsiveja ir išskirtinio balso Marko Berneso atliekama Eduardo Kolmanovskio daina „Ar nori rusai karo?“ Jai žodžius parašęs Jevgenijus Jevtušenka šito prašo paklausti sūnų netekusių motinų, našlėmis tapusių jaunamarčių ir po baltais beržais amžinai atgulusių jaunučių kareivių.
Ir šiandien dar giliau suvoki, kodėl poeto kūryba buvo su pilietinės drąsos užtaisu, tautišku skaudesiu ir viltimi. Poetas didžiavosi esąs ukrainietis (motina dovanojo ne tik gyvybę, bet ir savo mergautinę pavardę). Ir vėliau sukurtų eilėraščių pavadinimai tarsi kodai: „Tankai žygiuoja Prahoje“ (1968), „Afganų skruzdėlė“ (1983), įspėjantys apie agresorių nebaustinumą. Poetas mirė vos prieš penkerius metus, toli nuo Rusijos, bet jau spėjęs sužinoti, kad rusiškoji hidra vėl kėsinasi į Ukrainą.
Šiandien karo įtampos laiku ne tik politikai, karo ekspertai, bet ir veidotyros specialistai narsto baisingojo karo sukėlėjo asmenybę. Ir randa tą patį žemaūgį vyruką su Napoleono kompleksu, su vienos emocijos veidu ir klastingu žvilgsniu, panašiu į šmirinėjančio keturkojo su ilga žvynuota uodega. Mažas žmogelis su neišmatuojamo dydžio ambicijomis. Netgi jo slapyvardžiai, suteikti studijuojant saugumo mokykloje, apgailėtini: Okurok (Nuorūka) ir Bliednaja mol (Blyškioji kandis).
Esu iš arti mačiusi panašias besieles akis anuometinio blaivybės sąjūdžio laikais. Vieną sekmadienį pedagogės ir politinio kalinio šeima pakvietė į blaivininkų popietę jų bute. Suvažiavusieji kalbėjo apie gelbėjimosi iš alkoholio patirtį. Atvirai iki ašarų skaudesio pasakojosi apie savo pragertą laiką, skriaudas artimiesiems ir kaip pasisekė iš to liūno ištrūkti. O paskui visi drauge skanavo suvežtinius gardėsius ir kvapnią šeimininkės arbatą. Ir dainavo negirdėtas, pasirodo, tremtinių dainas. Tik prieš mane sėdėjęs vyriškis tarsi iškrito iš sambūrio bendros nuotaikos: tylus, be jokių emocijų, bet išbuvęs iki galo.
O pirmadienio ryte redaktorius tiesiai šviesiai paklausė: „Buvai vakar pas Šilinus?“ „Buvau“, – atsakiau. „Tai kitąkart eidama į panašius susirinkimus, atsiklausk manęs. Ką tik skambino iš partijos komiteto.“ Dar bandžiau aiškintis, kad ten nieko draustino nevyko, bet supratau, kad dialogas baigėsi neprasidėjęs.
Sudirgusi grįžau į savo kabinetą ir per savo regimosios atminties filtrą perleidau sambūrio žmonių veidus: kuris ar kuri iš buvusiųjų galėjo paskųsti? Taigi šitas, nekalbusis, tas, kurį kelionės į užsienį nuotraukoje parodžiusi kurso draugė perspėjo: „Saugokis, iš tavo miesto šis saugumo stukačiukas.“ Bet vis vien nesuvokiau, apie kokį pavojų socializmui jis galėjo raportuoti partkomui?
Tik gerokai vėliau sulaukiau atsakymo į savo dvejones. Kai per Kazio Sajos spektaklį „Žemaičių piemuo“ vyskupą Motiejų Valančių vaidinęs aktorius Povilas Stankus sodriu balsu sududeno sakinį – šaukinį: „Girtas vergas laisvės netrokšta“.
Amžiais girdoma, baisingu melu penima rusų tauta taip ir nesuprato savosios vergijos tragizmo. O jų dabartinis diktatorius pasišovęs gyventi ilgai ir valdyti iki paskutinio mirksnio. Todėl ir stiprina sveikatą visokiausiais būdais. Vienas televizijos kanalas transliavo, kaip jam paruošiama kraujo vonia. Taip taip, ne pieno, ne medaus, ne vaistažolių, o iš elnių jaunų pantų kraujo. Gyvūnui, užspeistam į specialų narvą, ragai nurėžiami be skausmą malšinančių vaistų.
Kai iš Ukrainos pasipylė pulkai karo pabėgėlių, graudumas slėgė širdį matant, kaip vaikai į nežinomą kelionę pasiėmė ir savo augintinius. Taip ir gimė antraštė, kad mažas Putinas neturėjo jokio gyvūnėlio. Nes meilės gyvūnijai pamokos prasideda vaikystėje, kai mažas skatinamas mylėti dar mažesnius už save. Užaugęs skurdžioje „komunalkėje“ su lakstančiomis žiurkėmis, būsimasis prezidentas savo pirmajai mokytojai gyrėsi, kaip jis atradęs būdą šiems padarams nugalabyti: tereikia užspeisti į kampą.
O šiandien jis pats, XXI amžiaus budelis, jau spaudžiamas į kampą, nesitikėjęs, kad baisingiausi žiaurumai sutelks žmones gintis ir apsiginti. Namus. Vaikus. Tėvynę.
Gal todėl paveikiausiu simboliu antros dienos filme „Kernagis“ skambėjo jo atliekamas „Baltas paukštis“: tarp Lietuvos, tarp dangaus aukšto gieda paukštis virš mūsų. Ir giedos. Jei maestro būtų gyvas, tikrai įterptų tris žodžius: ir virš Ukrainos.
