Prabėgus trylikai metų nuo pirmosios gamtos fotografo Dariaus Babelio darbų parodos Kupiškio etnografijos muziejuje, vėl turime galimybę toje pačioje parodų salėje pamatyti šio fotografo užfiksuotas įdomiausias gamtos akimirkas.
Iki gegužės pradžios čia veiks balandžio 12 dieną atidaryta personalinė jo fotografijų paroda „Akimirkos, kada sustoja laikas…“ Tokiu pavadinimu yra prieš kelerius metus išleistas ir šio autoriaus fotoalbumas.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Fotografavimas su nuotykiais
Į tapybos darbus panašiose trisdešimt aštuoniose D. Babelio fotografijose išskirtinai atsispindi Lietuvos gamtos įvairovė – šįkart dėmesys skirtas žvėrims ir paukščiams. Ankstesnėje parodoje buvo eksponuojamos ir augalų, drugelių, smulkių vabzdžių fotografijos.
Pasak Dariaus, jis specialiai į užsienį fotografuoti gamtos nevažiuoja. Nebent kur svetur šiaip išvykęs pasibūti kai ką įamžina. Jo fotografijų kolekcijoje itin daug užfiksuota gyvūnijos ir iš Kupiškio krašto unikalių gamtos kampelių, pavyzdžiui, iš Kepurinės telmologinio (pelkių) draustinio.
Per parodos atidarymą buvo demonstruojama ir palapinė.
Darius sakė, kad retai ja naudojasi fotografuodamas gamtą.
Jam labiausiai patinka aktyvus sėlinimo metodas. Fotografas ne kartą yra tempęs 30 kilogramų kuprinę su visa įranga per pelkę.
„Gyvūnų fotografavimas kaskart yra savotiškas išbandymas. Kuo gyvūnas retesnis, tuo sunkiau jį fotografuoti.
Kai dažniau gyvūną susitinki, tuo daugiau šansų, kad jis tau papozuos.
Gyvūnai mėgsta pelkes, šabakštynus, tankmę, kur gali ramiai vesti vaikus, kur yra gausu maitintis reikalingų plotų.
Reikia daug skaityti, domėtis gyvūnų biologija, elgsena, kad žinotum, kur juos gali sutikti, pamatyti, ypač retesnius.
Kartais įdomių akimirkų iš gyvūnų gyvenimo pasiseka užfiksuoti ir važiuojant keliu.
Antai neseniai buvau kiškių vestuvėse. Važiuodamas pro langą pamačiau šešis kiškius laukuose. Sustojau ir pabandžiau prisėlinti. Kiškiai mane priėmė į svečius. Taip per purvą dvi valandas prašliaužiojau paskui juos ir padariau per du tūkstančius kadrų.
Būta ir ekstremalių situacijų, kai nuo žvėries reikėjo sprukti. Pats baisiausias buvo susitikimas su bebru. Pamačiau laukuose tą žvėrelį ir pabandžiau arčiau prie jo prišliaužti.
Priartėjus bebras pradėjo uodega į žemę pliaukšėti. Pasijuto užspeistas į kampą ir šoko į mano pusę. Aš atsitraukdamas paslydau. Bandžiau visaip suktis, iškėlęs rankas, kad išsaugočiau fotoaparatą.
Laimei, bebras likus gal trims metrams iki manęs sustojo, pakaukšėjo dantimis ir atsitraukė.
Dėl šio įvykio buvau ir pats kaltas. Gyvūnas, kai neturi kur trauktis, gali pulti. Bebro stichija vanduo, o to vandens aplink nebuvo, tai bebras ir pagąsdino mane“, – pasakojo apie darbo subtilybes fotografas.
Apie laiką ir unikalius kadrus
Darius patvirtino, kad gamtos fotografavimas išties yra akimirkos, kada sustoja laikas, kada nejauti nei šalčio (kartą buvo net prie žemės prišalęs), nei skausmo, nei nutirpusių kojų. Tik atsitraukęs po kelių valandų nuo fotoobjektyvo pamato, kad sušlapęs ar sušalęs. Pasaloje laukiant gero foto kadro jam tenka praleisti net aštuonias ar dešimt valandų.
Pasak Dariaus, jis yra dėkingas žmonai Renatai, už kantrybę, supratingumą. Jei nebūtų namiškių palaikymo, būtų labai sunku užsiimti gamtos fotografija.
„Miške jaučiuosi geriau nei mieste“, – tvirtino parodos autorius.
Paklaustas, kiek trunka fotosesija, Darius sakė, kad trukmė įvairi būna. Tam reikia geros šviesos. Palankiausia fotografuoti, kai pasirodo pirmi saulės spinduliai prieš aušrą ir vakaras. Žvėrys labiausiai aktyvūs pasidaro temstant, naktį.
Dariui visi gyvūnai įdomūs, bet pelėdoms jaučia didesnę simpatiją. Jis džiaugėsi, kad 2018 metais Panevėžio rajone jam pasisekė nufotografuoti labai retą Lietuvoje viešnią raibąją pelėdą, kurios atvaizdas eksponuojamas ir šioje parodoje. Raiboji pelėda tik šiemet vėl pasirodė Lietuvoje, Anykščių rajone. Jos pamatyti plūdo gal visa Lietuva.
Iš unikalesnių šios parodos fotografijų Darius paminėjo ir užfiksuotą vapsvaėdį, kuris doroja iš žemės išsikastą vapsvų lizdą. Anot jo, tokią akimirką įamžinti gali neužtekti ir kelių gyvenimų. Taip pat laimės dalykas buvo iš arti nufotografuoti, kaip kiškis lapę vejasi.
Darius džiaugėsi, kad jam pasisekė įamžinti ir labai retą gyvūną – stirniną albinosą.
Pasiteiravus, kaip suderina medžioklę ir fotografavimą, parodos autorius sakė, kad pastaruoju metu nebemedžioja. Anksčiau irgi į medžioklę išsiruošdavo labiau pabūti gamtoje, o ne sumedžioti žvėries. Tokių medžiotojų yra ne vienas.
Taigi tikrai verta pasižvalgyti po šią parodą ir pamatyti mūsų šalies miškų tankumynų ir pelkių gyvūniją. Juolab kad tai tikro kupiškėno, užaugusio miesto pakraštyje, prie kelio, vedančio į Kupiškio piliakalnį, Lėvens link. Ten Dariaus išbraidžioti vaikystės takai, ten susipažinta su gamtos pasauliu vejantis drugelius ir laumžirgius ir ta pažintis tęsiasi iki šiol, jau įžengus į brandos amžių.
