„SVARBIAUSIA – NE APDOVANOJIMAI, BET MENO KŪRIMO PROCESAS“

Į Kupiškio meno mokyklą, kurią drąsiai galėtų vadinti savo antraisiais namais, teorinių disciplinų ir dainavimo mokytoja Nidija Sankauskienė skuba jau daugiau nei 30 metų.
Kasdienis darbas su vaikais, jų ruošimas konkursams, dainų šventėms, įvairiems muzikiniams projektams – viena darbo dalis. Kita jo dalis skirta mylimiems kolektyvams – „Versmei“ ir „Duo“, kurie Kupiškio vardą garsina ne tik Lietuvoje.

Jubiliejinio gimtadienio proga su N. Sankauskiene pasikalbėjome apie jos pasirinkimą – muziką ir mielą širdžiai veiklą.

Jurga BANIONIENĖ

Jūsų pedagoginio darbo stažas išties didelis – net trisdešimt dveji metai. Sakykite, ar dar jį tebemėgstate?

Labai. Nesakysiu, kad viskas būna lengva, bet aš savęs kitur neįsivaizduoju. Džiaugiuosi savo pasirinkimu ir dėkoju Dievui, kad tokį man davė. Iš tikrųjų viskas gyvenime priklauso ne nuo mūsų, o nuo aplink esančių žmonių. Tai turi įtakos mąstymui, priimamiems sprendimams.

Kaip nutarėte pasukti šiuo keliu?

Turėjau dvi gyvenimo meiles – prancūzų kalbą ir muziką. Prancūzų kalba išliko labai mylima, man patinka ši šalis, kultūra, kartais dar bandau pasimokyti prancūzų kalbos, bet lemtis buvo muzika.
Neturėjau minties, kad būsiu muzikos mokytoja, mokysiu vaikus, nors muziką mėgau nuo pat mažens, dalyvaudavau „Dainų dainelės“ konkursuose.

Į muzikos mokyklą Pasvalyje, kur gimiau ir augau, nuėjau, rodos, iš draugų sužinojusi, kad ten galima mokytis. Mama sakė, kad pati parašiau pareiškimą, savo ranka, tėveliai tik pasirašė. Aišku, kaip vaikui kartais norėdavosi daugiau palakstyti su draugais, nueiti į kiną, nes tai buvo vienintelė pramoga nedideliame miestelyje. Atrodydavo – aš einu į muzikos mokyklą, o visi žaidžia kieme, bet susiklostė kaip susiklostė – gerai. Išvažiavau mokytis muzikos į Panevėžį, į tuometinę Jono Švedo pedagoginę muzikos mokyklą, dabar tai Vytauto Mikalausko menų gimnazija. Ten mokiausi chorinio dirigavimo, vėliau studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetuose. Po studijų atvykau dirbti į Kupiškį.

Kupiškio meno mokykla – pirmoji ir vienintelė Jūsų darbovietė. Prisiminkite, kaip čia pradėjote dirbti.

Čia turbūt likimas. Kai baigiau mokslus Panevėžyje, 1986 metais, buvo privalomi paskyrimai. Mes su drauge sugalvojome, kad važiuosime dviese. Buvo daug vietų aplink, į namus, į Pasvalį, aišku, nenorėjau. Radome, kur būtų dvi darbo vietos – Kupiškyje. Nuvykome į Švietimo skyrių, mums pasiūlė važiuoti į Adomynę, Alizavą dirbti meno vadovėmis. Būtume sutikę, bet atvykome vėlokai, kai nuėjome į autobusų stotį, jokio autobuso nebebuvo. Pamatėme, kad stovi autobusas į Biržus. Ten irgi buvo paskyrimas. Nuvažiavome. Mane priėmė dirbti į vidurinę mokyklą. Tik nepasirinkau to darbo, nes jau buvau įstojusi tęsti studijų stacionare.

Kai baiginėjau mokslus Klaipėdoje, vaikystės draugė, kuri jau dirbo Kupiškyje, pradėjo mane kalbinti atvažiuoti, nes reikėjo solfedžio mokytojos, pasiūlė pagyventi savo namuose. Pagalvojau – visai gerai ir taip atvažiavau į Kupiškį.

Sakoma, kad kas septynerius metus keisti darbą sveika. Jūs daug metų darbuojatės vienoje vietoje. Ar tai labiau privalumas nei trūkumas?

Kartais pagalvoju, kad būtų įdomu pakeisti sritį. Sako, kad žmogus net savo talentų kartais nežino, bet vėl pagalvoji – įgyta patirtis. Palyginu, kokią turėjau, kai pradėjau dirbti ir dabar kokią turiu. Skirtumas didžiulis. Gink Dieve, nesakau, kad viską moku ir sugebu, toli gražu ne. Neužtektų trijų gyvenimų viskam išmokti, nes muzika be galo platus dalykas. Bet atrodo, tobulėji, domiesi. Sunkus klausimas, yra ir savų pliusų, ir savų minusų.

Ar sunku išmokyti vaikus muzikos? Išmokyti ją pamėgti?

Kuo toliau, tuo labiau pastebiu – jeigu vaikas mėgsta muziką, labai nesunku su juo dirbti. Gal kuris turi mažiau talento, gebėjimų, bet svarbu, kad jis muziką mėgtų ir jos norėtų. Visada tą matau, ir tarp kolegų – atsidavimas muzikai, darbui yra didžiausias privalumas. Kas muzikos nevertina, tiems sunkiau sekasi šioje veiklos srityje. Jie galvoja apie kitką.

Visi pastebime, jei kas mums labai patinka, tuo domimės, daug žinome, ir mums tai yra įdomu. Natūraliai ieškome informacijos, o vaikai – lygiai taip pat. Vienas ateina, pasakoja, ką sužinojęs, o kitas, matai, sėdi ir galvoja apie tai, kad greičiau ta pamoka baigtųsi.

Vaikai anksčiau ir dabar. Jie labai pasikeitę?

Aišku, vaikai yra kitokie, bet nepasakyčiau, kad blogesni. Kai pradėjau dirbti, jie turėdavo mažiau užsiėmimų, bet vaikai visada lieka vaikais. Man su jais labai įdomu dirbti. Jie turi savo žavesio, o svarbiausia – neleidžia mums pasenti, priverčia būti pasitempusius, domėtis šiuolaikinėmis technologijomis. Nebijome pasakyti, kad ne viską mokame, išmanome, bet su jais smagu.

Kaip pasiseka užmegzti ryšį su jais? Turite savų paslapčių? Kokia mokytoja esate?

Aš galvoju, kad esu griežtoka, bet turbūt mano charakteris toks. Visada noriu rezultato, man gaila, jei vaikai, praleisdami Meno mokykloje daug laiko, jo nepasiektų. Turbūt vieno recepto neturiu. Visi vaikai skirtingi, bet kiekvieną stengiuosi pamėginti sudominti. Pastebėjau, kad ir jiems rezultatas labai svarbu. Jei vaikas pajunta, kad kažkas išeina, pavyksta, tada iš karto viskas yra gerai.

Šalia šio darbo yra ir kitas. Vadovaujate Kupiškio kultūros centro moterų ansambliui „Versmė“, gyvuojančiam nuo 2000 metų. Ar dirbti su suaugusiais sudėtingiau nei su vaikais? Kuo Jums brangus šis kolektyvas?

„Versmė“ – fantastiškas kolektyvas, labai draugiškas, geras, pozityvus. Daugybę gražiausių epitetų galėčiau išvardyti. Sąstatas šiek tiek keitėsi, bet yra moterų, kurios dainuoja jau labai daug metų, praktiškai nuo pat jo gyvavimo pradžios.

„Versmės“ narės turi didžiulį atsakomybės jausmą, visada galime pasitikėti vienos kitomis. Labai džiaugiuosi jį turėdama. Darbas su suaugusiais skiriasi, bet nepasakyčiau, kad labai daug. Man nėra sunku dirbti nei su vaikais, nei su suaugusiais. Niuansų yra, su vaikais kartais sunkiau susišnekėti, jie užsidaro, kažko nepasako, bet iš esmės – panašu.

Ansamblis „Versmė“ ne kartą įvertintas, gavęs daugybę apdovanojimų. Koks Jums pats brangiausias?

Turbūt, „Aukso paukštės“ apdovanojimas, taip pat „Sidabrinių balsų“. Bet iš esmės, visi yra brangūs, visur ruošiamės su emocija, noru. Smagu, kai įvertina. Dabar ruošiamės vienam konkursui. Turime porą dainų, „brūžiname“ jas ilgai ir nuobodžiai, yra vietų, kurios nesiseka, bet mes mokomės. Galvoju sau: paimčiau kokią paprastą dainą, vienas du ir padainuojame. Bet moterys sako, kad joms būtų nebeįdomu, norime kitokio skambėjimo, kitokios muzikos, kitaip tariant – kad kūrinys būtų meniškai vertingas. Kaip dailininkas, piešdamas piešinį, ne apie apdovanojimą galvoja, mes – lygiai taip pat. Mums tiesiog įdomu pats procesas ir rezultatas – ką gavome iš to kūrinio, tas skambėjimas, harmonija, kitokie sąskambiai. Žinoma, kai pradėjau dirbti su „Versme“, kūriniai buvo ne tokie, bet dabar jau galime prieiti prie sudėtingesnių. Ne apdovanojimai esmė, o meno kūrimo procesas. Man neįdomu daryti paprastai. Labai džiaugiuosi, kad ir mano moterims pasidarė nebeįdomu, nes jos labai ūgtelėjo, pasiekė gerą lygį. Penkiolika metų vadovavau vaikų chorui, važiuodavome į Dainų šventes. Labai sudėtinga būdavo pasiruošti, kokie repertuarai, bet kaip įdomu būdavo dalyvauti pačioje šventėje!

Su kolege Sandra Guginiene dainuojate duetu kameriniame ansamblyje „Duo“. Kaip nusprendėte jį suburti?

Sandrutė – mano buvusi mokinė, ją esu ruošusi „Dainų dainelei“. Visada norėjome kartu padainuoti. 2005 metais mus Vilija (Morkūnaitė – aut. past.) pakvietė pasirodyti kalėdiniame koncerte didžiojoje kultūros centro salėje. Taip ir pradėjome. Turime vienodą požiūrį į darbą, tokį pat požiūrį į profesionalumą ir atsakomybę. Mėgstame krapštyti po vieną natą, jei kažkas neišeina, nesvarbu, kiek tai laiko kainuotų ar jėgų. Žiūrime visiškai viena kryptimi. Į Sandrą žiūriu kaip į lygiavertę partnerę, ji turi nuostabų balsą, man yra iš jos ko mokytis. Iš tiesų mokomės viena iš kitos. Jei nori, kad būtų geras kolektyvas, duetas, tai jis turi būti kaip vienas kumštis, kaip vienas organizmas. Jei vienam sunkiau, kitas padeda ir atvirkščiai. Tai ir yra kolektyvo pilnatvė.

Judvi esate pelniusios ne vieną svarų apdovanojimą. Kokį išskirtumėte?

Taip pat „Aukso paukštę“. „Sidabrinius balsus“, nes tai – prestižiškiausas konkursas Lietuvoje. Kiekvienas išėjimas į sceną verčia pasitempti, susikaupti. Aš į juos niekada per daug nesiveržiau, nes bijau, nesijaučiu scenoje gerai, tačiau stengiuosi tai daryti dėl to, kad pati vaikus ruošiu konkursams. Jei pati to nebandyčiau, nežinau, kaip galėčiau vaikams viską perteikti, juos padrąsinti.

Ar Jūsų šeimoje buvo daugiau su muzika susijusių žmonių?

Mano mama visą gyvenimą dainavo įvairiuose ansambliuose, turi puikų balsą. Dabar jau nebedainuoja, bet muzikos klauso, labai ją mėgsta.
Pamenu, namuose susėsdavome – aš prie pianino, ir abi dainuodavome duetu. Ji pirmu balsu, aš – antru. Tėtis, jo jau nebeturiu, irgi puikiai dainavo.

Kiek žinau, ir močiutė, mamos mama, turėjo labai gražų balsą, anksti likusi našlaitė, labai sunkiai gyveno, bet ją pakvietė į chorą, kur dainuodavo ūkininkaitės, į tokius samdinių nekviesdavo. Dėdė iš klausos grojo akordeonu. Iš tėtės pusės turėjau daug dainingų tetų ir dėdžių, pasiklausydavau jų, vėliau, kai jau dirbau, visada taip gražiai, darniai dainuodavo.
Muzikantų, kurie tiesiogiai dirbtų šį darbą nebuvo, bet tas muzikalumas, manau, atėjo iš šeimos.

Taip jau susiklostė, kad tradicija tęsiasi. Jūsų dukra Beatričė irgi pasuko tuo pačiu muzikos keliu. Ar džiugu dėl to?

Ji baigė muzikos mokytojos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete, o gretutinės studijos buvo dainavimo specialybė. Birželį baigs chorinio dirigavimo magistro studijas. Jau dirba Kauno Juozo Naujalio menų gimnazijoje, taip pat privačioje mokykloje dėsto muziką.

Bandžiau atkalbėti, galvojau, kad bus sunku, bet ji labai norėjo mokytis muzikos. Muzikos mokykloje mokėsi dvylika metų. Kai studijuoti pasirinko tą sritį, palaikiau dukrą. Kiek matau, jai patinka. Apie kitokį darbą dabar, manau, negalvoja. Džiaugiuosi, kad šeimoje turiu su kuo diskutuoti, dalintis patirtimi, naujovių, jaunatviškų idėjų iš ko pasisemti. Taigi mūsų tandemas – labai geras.

Kokią muziką pati mėgstate?

Klausausi nedaug, bet labai mėgstu gyvus koncertus. Labiau patinka klasika, bet negaliu sakyti, kad nemėgstu populiariosios muzikos, bet renkuosi kokybišką. Turiu mylimų dainininkų. Man labai patinka grupė „Il divo“, „The swingle singers“, labai mėgstu Larą Fabian, visada patiko Celin Dion.

Kokių pomėgių turite, kaip pailsite?

Esu kelionių mėgėja. Kiek leidžia laikas ir galimybės, labai mėgstu keliauti. Džiaugiuosi, kad mano vyras labai palaiko mane. Pasiimame kartu į kelionę Mamą ir aplankome tas Lietuvos vietas, kur dar nebuvome. Užsukame į dvarus ir į kitas gražias vietas.

Kasmet stengiamės susitaupyti pinigėlių ir išvažiuoti į kelionę už Lietuvos ribų. Visiems metams pasikrauname įspūdžių.
Taip pat mėgstu skaityti knygas, labiausiai patinka detektyvai. Mano šeima tai žino. Taigi Mokytojo dienos ar Rugsėjo 1-osios proga vyras dovanoja detektyvines knygas. Patinka skaitant atsipalaiduoti, pagyventi kitų gyvenimus.

Kokia dovana didžiausia Jums būtų šio gimtadienio proga?

Mano pats didžiausias noras ir palinkėjimas visiems – kad pasaulyje būtų taika. Kad visi būtume sveiki, kad visi virusai aplenktų, galėtume visi bendrauti.