Justas Jasėnas
Vėl kitoniškos Velykos. Lyg ir atslūgo pandemija, liovėsi ribojimai ir draudimai, plečiasi erdvės, iš po kaukių išnyra veidai, kokie įdomūs bruožai, bet… Karas visai kaimynystėje, grėsmės, baimės, nauji neramumai. Kas toliau, kaip laikytis ir išsilaikyti? Kasmetinės butaforijos: bobutės, margučiai, dar karklo šakelės su pumpurais. Turėtų kreipti į Velykas, o neveikia, nors tu ką. Zuikių mokykla, lai būna.
Prie koplyčios
Važiuoju iš Nevėžninkų į Upytę, kelias iš abiejų pusių apsodintas beržais. Vėliau jie išnyksta, atsiveria tolumos, visur dirbami laukai, lygumos, tikroji Aukštaitija, tamsius vandenis plukdantis Nevėžis, buvusių kaimų, vienkiemių fragmentai. Iš likusių medžių ar kryžių suprasi, kad būta gyvenimo. Bevažiuodamas ir pamačiau Memenčių koplyčią su įrašu akmenyje – „Roku 1861.“ Pastatyta iš plytų ir lauko riedulių, tinkuota, gerai išsilaikiusi. Po stogu Kristaus nešančio kryžių skulptūra. Nešantysis puikios išvaizdos, o štai kryžius lietaus ir vėjų nuolat liečiamas irsta, dūlėja. Tai ir pagalvojau, jau tiek metų neša, tempia, velka, kankinasi, ar jau toli nunešė? Kur ruošėsi nešti? Į Upytę, visai juk nebe toli, gal į Adutiškį, Šumską, Kapčiamiestį, o gal net į Skuodą? Kas žino. Kažkada nusirašiau, o dabar vėlei prisiminiau poeto Broniaus Riboko posmą: „Kristus neužsuko į Panevėžį,/Jis neatėjo atpirkti/Šito miesto, prisidengusio/Davatkiška šypsena kaip figlapiu.“ Jei su Panevėžiu nepavyko, gal tad pasisekė su Kupiškiu ar bent su Obeliais. Amžinybėje bus galima pasitikslinti. Kryžius – išganymo įrankis, ženklas, kreipiantis į Kristų. Kentėjo, mirė, prisikėlė, o blogis kaip buvo, taip ir liko. O tamsa kaip vešėjo, taip veši. Kartais lyg keliems dešimtmečiams aprimsta, liaujasi, žiūrėk, kokiame kampe vėl įsiplieskia.
Iš dabarties
Jaučiu ir matau, kokios tai mirusios formos. Tas kryžius pakrikštytiesiems turėtų būti artimas.
Laidotuvėse kasdien matau, kaip žmonės vengia, išsisukinėja, teisinasi, bėga, atšoka, kai jų paprašo, kad panešėtų tą ženklą procesijoje į kapines. Bet mielai kryžiaus ženklą gremžia akmeniniuose paminkluose.
Kas tai yra? Tik nuovargis nuo pamokslų, lėkštų pamokymų, politikos, o ir religijos. Seklu, tuščia, nesimato prasmės.
Piliečiai nežino, ką veikti su religine atributika, kaip gyventi tikėjimu kasdienybėje, kaip tuos teorinius išvedžiojimus įkūnyti praktiškai. Žaidimai nesusisiekiančiais indais. Kai miršta tikinti senolė, išeidama į dausas, ji palieka daug maldaknygių, rožančių, škaplierių, paveikslėlių.
Kur dėti? Slapta atnešti į bažnyčią, palikti suole ar kunigo klausykloje. O kur dėti tuos laikinus kryžius? Žinoma, geriausia vieta – Kryžių kalnas netoli Šiaulių. Atsikratyti, apsivalyti, švariau būti.
Bepigu postringauti, kai saugu ir šviesu. Bepigu tuomet maivytis, demonstruoti tikėjimą, eksponuoti maldingumą, pristatyti dorybes, vertybes ir visokią moralę. O jei kas, tai ir suyra, subliukšta akimirksniu…
Tarp vilties ir tarp baimės
Gyvenimas tarp didelės vilties ir didelės baimės. Vis viltis, kad susiklostys gerai, kad bus, o būna kitaip, o būna visaip, nebūtinai pagal mane. Gi priešingoje pusėje – baimė, kad netrukus ištiks kažkas klaikiai sunkaus ir nepakeliamo, o taip nenutinka…
Gatvėje, turguje, kartais prie teatro nebesivaržo, drąsiai prieina ir klausia – o kodėl taip baisu tarp žmonių ir tautų, kodėl neramu, kodėl karas, kur Dievas. Ką tikro atsakyti galėčiau, bene pranašas aš, gūžčiojame pečiais, paskui skirstomės. Ima ir nebesiklosto gyvenimas tarp žmonių. Ima ir dūžta gera kaimynystė tarp valstybių, vis sunkiau ir sunkiau išbūti. Raudok, giedok, melskis, skaityk, ką nori daryk, nei dievų, nei velnių, nei angelų žmonių keliuose nei su žiburiu nebesurasi. Kur jie?
Dievai žmogui nepasiekiamuose olimpuose tuo tarpu veikiausiai ilsisi, velniai Velnių muziejuje Kaune tariasi dėl naujos taktikos, angelams Angelų muziejuje Anykščiuose staiga parūpo rankdarbiai. Žmogus vienas su savo žeme. Žmogus vienas po savo dangumi. Čiurlena upių vanduo po kojomis, kalasi daigai laukuose ir pievose, čirena vieversiai. Nesustodami plaukia ir tolsta debesys. Ar bemato, ar dar girdi, ar džiugina žmogų tai? Aišku tik viena, kad reikia gyventi. Kažkaip nesustoti, kuistis, krapštytis. Kad reikia gyventi, kol gyvenasi dar…
Radau paliudyta knygoje. Tad ir atsiremiu dabar į Česlovo Milošo žodžius, pasakytus esė knygoje „Pavergtas protas“: „O civilizacijos papročiai labai trapūs. Tereikia staigiai pakeisti gyvenimo sąlygas, ir žmonija grįžta prie pirmykščio laukinumo. Kiek daug iliuzijų mąstysenoje garbingų piliečių, kurie žingsniuodami anglų arba amerikiečių miestų gatvėmis laiko save geromis ir dorybingomis būtybėmis. Bet ar jie, uždaryti Osvencime, nepavirstų, taip, kaip kiti gyvuliais? Pavojinga mesti žmogų į per sunkius išbandymus. Taip neišsaugosi pagarbos jam. Lengva pasmerkti moterį, kuri nori atiduoti savo vaiką mirčiai, kad tik pati liktų gyva. Tai baisus poelgis. Tačiau toji, kuri patogiai įsitaisiusi ant kanapos skaitydama pasmerkia aną nelaimingąją savo seserį, turėtų susimąstyti, ar kilus pražūties grėsmei jos baimė nenugalėtų meilės. Galbūt taip, o gal ir ne, kas galėtų iš anksto spėti.“
Tą vakarą
Kai Ukrainoje tai prasidėjo, tai ir atsiminiau… Prieš keletą metų lankiausi, fotografavau, dairiausi. Tradicinė pažintinė kelionė, ir tiek. Buvau tą vakarą to miesto aikštėje. Pilna turistų. Buriavosi pulkais pažįstami išėję iš Operos teatro. Vietiniai čia piešia praeivių šaržus, parduoda. Visokių suvenyrų, skanėstų. Senolės sėdi, šnekučiuojasi, prisimena, aptaria dienos įvykius. Vyrai lošia šachmatais.
Netoliese išvydau ją, kažką pardavinėjo. Pamojau ranka, kad prieitų arčiau, ketinau pažiūrėti. Tautinės juostelės, jos pačios darbo. Daviau suprasti, kad žaviuosi, patinka, kad reikėtų, norėčiau tokios. Ji savo melsvėjančiomis akimis į manąsias žiūrėjo. Nieko nesakė. Sugriebė riešą, dailiai užrišo, nieko nesakė. Kelios dešimtys grivinų, kažkaip kukliai tarstelėjo. Atidaviau visas. Iš Lietuvos tautinę juostelę buvau atsivežęs. Parodžiau, tikrai suprato, kad ji iš mano gimtosios šalies, nieko brangaus, nieko tikresnio daugiau neturiu. Droviai šyptelėjo, žinia, kad patinka ir reiktų. Žiūrėjau savo melsvėjančiomis akimis į josios akis. Nieko nesakiau. Nedrąsiai sugriebiau riešą, stengiausi dailiai užrišti, nieko nepasakiau, tebus dovana. Susikibom už rankų, ėjome ėjome, ilgai ėjome, iki Adomo Mickevičiaus paminklo buvom nuėję. Ji studentė, universitetas visai šalia, studijuoja ukrainiečių kalbą ir literatūrą, jau į pabaigą. Patinka rankdarbiai, mezga, neria, siuvinėja, parduoda čia vietoje, kiek užsidirba. Ji dainavo neprašoma, protarpiais įterpdama Lesės ir Taraso eilių, godžiai klausiausi temstant. Jai graži jos šalis, nes gimtoji, jai graži jos kalba, nes gimtoji, amžinai čia gyvens, neišvyks. Kvietė ir mane čionai dar sykį, dar daugelį sykių atvykti. Ak, Olese, žadėjom žadėjom, susitikti žadėjom, ar susitiksim kada…
Pranešė. Ir tądien po paskaitų ji atbėgo aikštėn, kasdien taip atbėgdavo su rankdarbiais. Kažkam bandė ant riešo dailiai juostelę užrišti, jau rišo, jau nebespėjo užrišti. Tas raštas iš žmonių kraujo. Ak, Olese, žadėjom žadėjom, susitikti žadėjom, nesusitiksime jau… Ką sužinojęs galėjau daryti? Apsivilkau ukrainietiškus marškinius, aplenkiau savo lietuvišką pasą nauju rankų darbo aplankalu su išsiuvinėta Ukrainos vėliava. Parsinešiau iš klausyklos kažkieno vėl paliktą maldaknygę su pluoštu nučiupinėtų paveikslėlių. Pasiėmiau tautinę juostelę, jau sakiau, kad man ją Olesė ant riešo buvo dailiai užrišus, ilgai palaikiau delnuose. Padėjau ant stalo, žiūrėjau žiūrėjau, ir tiek… Sėdėjau tyliai tamsoj. Ar kaip kitaip būti galėjo?
