Visai neseniai „Kupiškėnų mintyse“ perskaičiau nuoširdų, įdomų straipsnį „Skapiškis – ukrainietiškas motyvas ir optimizmą skleidžiančios langinės“, skirtą miestelio istorijai, jo žmonėms. Norėčiau į šį ciklą įsijungti su pasakojimu apie netekusią regėjimo tremtinę Eleną Vogulytę-Stuokienę, šįmet paminėjusią 3 aštuntukus: gimusi kovo 8 d. perkopė 88 metų slenkstį.
E. Stuokienė gyvena šalia Skapiškio bažnyčios ir džiaugiasi kieno nors atvesta dalyvauti šv. Mišiose. Nepaisant akių tamsos Dievas Elenutę apdovanojo išmintimi, nuoširdumu, gera širdimi ir darbštumu – tvarkosi abiem rankom „apgrėbodama“, apčiupinėdama. Aišku, dešimties metų tremtis paliko savo įspaudą.
Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės albumo
Iš gimtinės į nežinią
Penkiolikametės mergaitės su motina kelionė į nežinią, į Sibirą, kančių, pažeminimo, skausmo, netekčių kelionė įsirėžė ir liko visam gyvenimui atmintyje ir širdyje. Sibirui Elenutė atidavė dešimt metų – gražiausius jaunystės metus. Ir nieko nekaltina, niekam nesirengia kerštauti – yra Dievas, kuris tik vienas žino, kodėl vyksta taip ir ne kitaip, kodėl Aukščiausias siunčia mums įvairiausius išbandymus.
Kiekvieno tremtinio ar nuteistojo kelionė į Sibirą – skaudi gyvenimo atkarpa. Sava ir nepakartojama istorija, papildanti lietuvių tautos istoriją.
Alizavos parapijos Girbučių kaime (tuometinė Biržų apskritis) gyveno Voguliai. Šeimos galva Stanislovas Vogulys su žmona Ona Bukauskaite-Voguliene išaugino 4 vaikus. Jauniausia – Elenutė, kurios prisiminimai ir bus papasakoti šiame straipsnyje.
Į Sibirą iš Girbučių kaimo išvežė tik vieną Oną Vogulienę su dukra Elena. Išvežė iš trečio karto – 1949 m. balandžio 10 d. per Verbų sekmadienį.
Vežė per Abejutų kaimą, iš kurio paėmė Napalį ir Zosę Glemžas ir jų tris mažus vaikus.
Vežimai per Alizavą pasiekė Kupreliškį. Čia salėje sutalpinę ir daugiau atvežtųjų, juos pralaikė 4 dienas. Elenutė Stuokienė prisimena atvežtųjų gretas papildžiusias Elzbietą Kabitavičienę su trimis dukromis Brone, Birute ir Genute. Iš Kupreliškio išvežė ir Galvanauskų šeimą su vaikais.
E. Stuokienė prisiminė ir iš Salamiesčio atvežtas tris moteris. Viena jų Užubalienė, jos vyras jau buvo žuvęs, labai išgyveno palikusi nedidelį sūnelį, tad „kelionėje“ buvo nuo visų atsiskyrusi.
Iš Kupreliškio pastote nuvežė į siauruką (geležinkelį) Biržuose, ir tremiamieji traukiniu pasiekė Joniškėlį, vėliau – Šiaulius. Iš Joniškio krašto į Sibirą ištremti du broliai Vladas ir Stasys Šimaičiai su jauniausia seserimi Stefute.
Atvežti į Šiaulius beveik dvi savaites laukė tolimesnės kelionės, čia sutiko ir Velykas. Juos laikė tol, kol privežė žmonių, kad užpildytų 17 vagonų sąstatą.
„Kelionė“ į Sibirą
Gyvuliniuose žmonių prikimštuose vagonuose tremiamieji miegojo naruose-gultuose, o apačioje laikė maišus su savo daiktais. Gulėjo susispaudę kaip silkės – galvos prie sienos, o kojos susisiekdavo su kito žmogaus kojomis. Šviesa sklido tik pro vieną langą (į stoties pusę), kiti langai buvo užkalti. Vagono viduryje buvo durys, o kitoje pusėje skylė grindyse gamtiniams reikalams – tualetui.
Netoli durų, ant plikų grindų, gulėjo trys studentai. Kadangi jaunuoliams nebuvo likę vietos įsitaisyti ant narų, tai jie gulėjo prie durų. Jiems buvo nurodyta išdalyti maistą. Vežamiesiems du kartus per savaitę duodavo tirštos geltonų smulkių kruopų sriubos (ją vadino „pšeno“) kibirą ir vieną kepaliuką šlapios forminės duonos trims žmonėms. Studentai atnešdavo duodamą maisto normą ir turėjo maistą išskirstyti „keleiviams“. Ne vienas tremiamasis barė juos, reikalaudamas įpilti daugiau. Visiems pilstant, dažnai patiems dalytojams pabaigoje nieko nebelikdavo.
Ona Vogulienė pradžioje maisto neėmė, turėjo savo, bet pastebėjusi, kad tie jauni pakelyje paimti studentai neturi ko valgyti, pradėjo imti davinį ir, kai jaunuoliai viską išdalydavo, atiduodavo jiems, kad šie nebadautų.
Elenutė prisimena ir tokį atvejį: viena moteris, turėdama pakankamai savo maisto, vis stengėsi gauti daugiau dalijamos duonos, kėlė skandalą ir buvo labai pikta, jeigu gaudavo nors kiek mažiau. Deja, moteriškė (manau, kad Elenutė sąmoningai nutyli gobšuolės pavardę) neprisikaupė duonos, ilgiau pastovėjusi šlapia duona supelijo ir turėjo ją išmesti.
Elenutė girdėjo, kaip moterys kalbėjo, kad kituose vagonuose su mažais vaikais vežamos moterys, vystyklus džiovindavo savimi, pasidėjusios po šonu. Taip džiovino ne tik vežant į Sibirą, bet ir pačiame Sibire.
Į Sibirą link Angaros upės vežė pro Uralo kalnus, miestą Taigą, Tomską, Usoliją. Neprivažiavus Irkutsko (liko apie 70 km iki jo), išlaipino ir dvi savaites išlaikė Usolijos belaisvių barakuose, laukė, kol priveš dar daugiau tremtinių. Tarp vežamųjų buvo daug jaunimo.
Usolijoje
Į Usoliją vis vežė tremtinius. Elenutė prisimena, kad į jų baraką įėjo moteris, laikydama rankose žvakę ir su dukra vesdama mirštantį vyrą ir tėvą. Ji paprašė pagloboti mirštantįjį, kol atsineš daiktus, nes juos tris buvo atvežę su mašina. Vyrai išbėgo padėti parsinešti daiktų. Kol sugrįžo, Viešpats ligonį jau buvo pasišaukęs. Žmonės susirūpino pašarvojimu ir laidotuvėmis. Barakai aptverti vielomis, tačiau barako teritorijoje buvo lentinis namelis sudėti įrankiams. Vyrai jį išvalė, suradę lentų sukalė dėžę ir ten pašarvojo mirusįjį.
Nors prižiūrėtojai sakė, kad patys išveš palaidoti, tačiau visiems kilo įtarimų. Mat sargybiniai neleido niekam kartu važiuoti, nors vyrai prašė sakydami: „Paliekam žmonas, vaikus, niekur nebėgsim!“ Elenutė nežino, ar sargybiniai mirusįjį palaidojo, ar, kiek pavežę, kažkur išmetė tą dėžę – karstą.
Kelionė laivu
Iš Usolijos belaisvių barakų tremtinius mašinomis vežė į Angaros upės prieplaukas. Čia jie buvo susodinti į baržas.
Po trijų dienų plukdymo išlaipino į krantą ir 200 kilometrų vežė mašinomis į Lenos upės prieplauką (ten tada nebuvo jokių geležinkelių, o grįžtant atgal į Lietuvą jau buvo nutiestas geležinkelis). Du laivai ir kelios baržos Lenos upe tremtinius plukdė penkias paras.
Laive davė konservų, sakė, kad tai amerikoniški, davė ir forminės duonos, tačiau ir čia ji buvo šlapia, tad greitai sužaliuodavo.
Plaukė pagal srovę Jakutsko link iki Vitimo upės (Vitimas įteka į Leną). Vitimo upe plaukė prieš srovę į Bodajbo miestą (Irkutsko sritis), o už 70 kilometrų buvo aukso kasyklos. Čia išlaipino į krantą ir ten barakuose tremtiniai ėmė laukti „pirklių“.
Plaukiant laivu, mirusius vaikus liepdavo išnešti ant kranto ir palikti žadėdami, kad bus pasirūpinta jų palaidojimu. Tačiau visi matė, kad pakrantėje nieko nebuvo, tad kas gi rūpinsis? Žmonės manė, kad mirę vaikai buvo sumesti į vandenį.
Priekyje plaukė laivas, prie jo su lynu prikabintas plaukė kitas laivas, o šonuose dar baržos. Elenutė prisimena, kad kartą jie vos nepradėjo skęsti. Ir dėl dainų… Baržoje plaukė suimtas iš Biržų Kostas Šernas. Jis turėjo ypatingai gražų balsą ir mėgo dainuoti saulei tekant. Jam laivo gale užtraukus dainą, priėjo vienas, kitas, susirinko labai daug ir visi dainavo. Dainuojančius išgirdę prie jų prisijungė ir kito laivo dainininkai.
Dainų pasiklausyti į laivo galą sugužėjo vežami tremtiniai. O sargybiniai, užsiklausę dainų, nepastebėjo, kad laivo galas, o baržos priekis nuo svorio – žmonių gausos – jau tiek įsmukę į vandenį, kad įsitempęs lynas, rodėsi, nebeatlaikys. Pagaliau vienam pastebėjus padėtį, sargybiniai įjungė sirenas, liepė skubiai eiti prie savo daiktų, kad išlygintų svorį. Žmonės puolė į paniką: „Skęstam!“ Čiupo savo daiktus, bet kaipgi tuos daiktus skęsdamas beišgelbėsi. Gana greitai padėtis susireguliavo, žmonės nusiramino. Bet Kostui Šernui uždraudė plaukiant dainuoti, tad jis galėjo dainuoti tik sustojus ir išlipus į krantą. Ir krante jam pritardavo ir vyrai, ir moterys, o neturėję gražių balsų tyliai braukdavo ašarą.
Bodajbo atvažiavę pirkliai rinkdavosi, kokių reikia darbininkų, tremtiniams reikėdavo sustoti į eilę. Buvo kviečiamos šeimos: jei tikdavo, turėjo stoti į vieną pusę, jei ne – į kitą.
Buvo netgi paskelbta, jei kas nori atgal į kažkokį punktą, gali užsirašyti. Kai kurie manė, kad vis bus arčiau Lietuvos, nes niekas nesitikėjo, kad jie čia ilgam. Elenutė prašė mamos, kad tik ji neužsirašytų, labai buvo pavargusi nuo kelionės. Tačiau važiavimas „atgal“ buvo viena iš apgavysčių, užsirašiusius nuvežė dar toliau dirbti miškuose.
Paskutinieji „perkamieji“, tarp jų ir Elenutė su mama, pateko į tarybinį ūkį „Kalabauščino“. Viršininkas Tarasovas „gyvų prekių“ – tremtinių atvažiavo parsivežti dviem jaučiais pakinkytu vežimu. Elenutė pamena bijojusi lipti į tą vežimą, jaučių dvikinkis buvo baisus: nevadelioti, tramdomi tik lazda, tad manė, kad nežinia, kur jaučiai gali sumąstyti nueiti.
Daugiau kaip po dviejų mėnesių kelionės (išvežti balandžio 10 d.) birželio 16 dieną pasiekė Kalabauščiną – tremtinių kelionės vietą. O jau kitą dieną – birželio 17-ąją buvo nurodyta eiti į lauką sodinti kopūstų. Prasidėjo dešimties metų „tarnystė“ toli nuo savo namų tėviškėje, kuriant „sovietinį rojų“ – komunizmą.
Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
