2023/01/30

 

„VARBA PLOKA, NE AŠ PLAKU, PAGANYK TELYČIŲ, NEPAMĖSK TRINYČIŲ!“

Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinės veiklos koordinatorė Marija Liugienė.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Šiandien – Verbų sekmadienis, šv. Velykų laikotarpio pradžia. Tradicija šią dieną į bažnyčią atsinešti verbos šakelę arba žolynų ryšulėlį Lietuvoje gaji jau ne vieną šimtmetį. Verbos – tai atgimstančios gamtos ir augmenijos simbolis. Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinės veiklos koordinatorė Marija Liugienė priminė, kokia yra tikroji verba ir ko reikia nepamiršti Verbų sekmadienį.

Jurga BANIONIENĖ

Žalios spalvos simbolika

Pasak pašnekovės, tikroji verba kiekviename Lietuvos regione buvo kitokia. Pavyzdžiui, vadinama Vilniaus verba išsirutuliojo nuo neatmenamų laikų, iš Šv. Kazimiero eisenų Vilniuje, kai iš Vatikano buvo parvežta pašventinta šv. Kazimiero vėliava ir ją nešė procesijoje per miestą. Vilniečiai joje ėjo su dirbtinių lelijų šakelėmis rankose.

„Tikroji verba – gluosnio, žilvičio, kadagio šakelės, tai yra pirmi medžiai, kurie sužaliuodavo pavasarį arba amžinai žaliuojantys. Per žiemą žmonės tos žalumos būdavo labai išsiilgę. Žalia spalva simbolizuoja viltį, šviesą, džiaugsmą. Tai buvo gyvybingumo, vaisingumo, atgimimo, amžinosios gyvybės, apsaugos nuo piktybių spalva, tad verboje ji būtinai turėjo dominuoti. Atsimenu, vaikystėje žaisdavome tokį žaidimą – „Gyvo žalio“, pavasarį turėdavome surasti gyvą, žalią lapuką ir jį nuolat su savimi nešiotis. Ta pirma žaluma buvo labai svarbu pirmykščiam žmogui ir Lietuvoje, ir visoje Europoje, pirmi prasprogstantys medžiai būdavo garbinami“, – pasakojo M. Liugienė.

Verbos komponentai

Tradicijų žinovė sakė, kad pirmieji pražysta gluosniai, žilvitis dar vasario pabaigoje išleidžia pūkuotus pumpurėlius. Gluosnis yra ir labai gajus – tik įkišus į žemę jo šakelę, iš jos išauga medis. Gluosnio kamienas labai lygus, glotnus, gal todėl ir medis taip pavadintas.
Verbos puokštės kitas labai svarbus komponentas – kadagys. „Dzūkai jį vadina ėgliu, aš esu dzūkė, tai pas mus tų ėglių pilna. Kai ištekėjau už Radviliškio sūnaus, mano uošvis atvažiavęs labai nustebo, kiek daug pas mus ėglių. Bet jie ne visur auga – mėgsta sausas, lengvas dirvas, saulę. Svarbiausia, kad jie dezinfekuoja, aromatizuoja aplinką, todėl ne tik šventintos verbelės kadagys, bet ir paprastas būdavo smilkinamas, kai plisdavo užkrečiamos ligos, šakeles smilkydavo prie ligonio, prie mirštančio žmogaus. Šventinta verbele apsmilkydavo dedamus perėti kiaušinius, pirmą kartą išgenamus gyvulius. Kadagiai pražysta pavasarį, o uogas sunokina tik kitą rudenį. Tad ant kadagio krūmų gali rasti ir žalių, ir mėlynų uogelių. Iš jų vaistus daro, naudoja ruošiant žvėrieną. Kvapni, graži ir tvirta mediena labai tinka botagams, pypkėms, lazdoms gaminti. Kadagys įsitvirtino daugelyje Lietuvos rajonų, išskyrus Žemaitiją, Suvalkiją – tuos rajonus, kur kadagiai natūraliai neauga. Yra net aprašymas, kaip Suvalkijoje laukdavo ubagėlio, kuris praeidavo per kaimą prieš Verbas ir padalindavo ėglių šakelių žmonėms, jam už tai atlygindavo.

Kupiškyje, kaip ir aplinkiniuose rajonuose, kadagys įsitvirtino kaip verbų verba. Jį žmonės visada sodindavo garbingoje vietoje, kartais net ir vadindavo verba. Yra aprašyta, kad parsiveždavo jo iš anksčiau, žiemą kadagio šakelę po sniegu pakasdavo, buvo manoma, kad tada per Verbų sekmadienį ji bus dar žalesnė“, – kalbėjo M. Liugienė.

Gamindami verbas, joms papuošti žmonės dar dėdavo ir smilgų, džiovintų ir popierinių žiedų. Kupiškėnai, anot pašnekovės, labai mėgo pridėti alksnio šakelę su juodais kankorėžiukais. Verbos pavidalas ir puošyba labai priklausė nuo to, kieno rankose einant į bažnyčią Verbų sekmadienį ji būdavo nešama. Merginų verbos būdavo puošniausios: puošdavo ir smilgomis, juostelėmis, šilkiniais kaspinėliais. Moterų verbos buvo mažiau puoštos, vaikų verbelės buvo mažesnės. Vyrai tiesiog nusilauždavo karklo šakelę, užsikišdavo ją už bato aulo, kad išeinančias po šv. Mišių merginas galėtų jomis paplakti. Kuo labiau kuri patikdavo – tuo labiau tą ir nuplakdavo.

Verba būdavo perrišama siūlu, dažniausiai – raudonu, vilnoniu. „Pasirodo, gyvenime jis buvo reikalingas. Aš atsimenu, kad kai pjaudavome rugius su pjautuvais, „užpjaudavo“ ranką, tiesiog sausgysles imdavo labai skaudėti, tai užrišdavome tą šventintos verbos siūliuką ant rankos, ir skausmas praeidavo“, – aiškino M. Liugienė.

Kuo arčiau Vilniaus, tuo daugiau verbose būdavo popierinių gėlių. Kaimo merginos jas rišdavo iš tampomo popieriaus – įvairiausių spalvų rožes, lelijas, gvazdikėlius. Tomis gėlėmis puošdavo ne tik verbas – ir šventus paveikslus, lempas apkabinėdavo Velykoms.

Įdomus Kaišiadoryse aprašytas paprotys, kad prieš Verbų sekmadienį prie laiptukų, ant altoriaus sukraudavo glėbelį gluosnio malkų, apdėdavo kadagio šakelėmis, suformuodavo kaip ir verbos pavidalą ir kartu su visomis kitomis verbomis kunigas pašventindavo. Paskui tas gluosnio malkas užnešdavo ant aukšto, kur jos laukdavo kitų metų. Prieš Pelenų dieną kunigo gaspadinė švariai išplaudavo krosnį ir tas malkas sudegindavo. Tais pelenais kunigas barstydavo tikinčiųjų galvas Pelenų dieną.

Plakimas verba – apeiginis veiksmas

Neatsiejamas Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. M. Liugienė pasakojo, kad anksčiau žmones plakdavo nešventinta verba.
„Plakdavo tie, kurie anksčiausiai atsikelia, nes plakti reikia dar saulei nepatekėjus, ir būtinai per nuogą kūną. Būdavo, sesė ar brolis paprašo mamą, kad jį pažadintų anksčiau, ir nuplaka kitus miegančius. Tas plakimas, kaip etnografai aiškina, buvo pažadinimas, budinimas žmogaus pavasariui, kad iš to žiemos miego prikeltų, iš sąstingio, kad jis būtų sveikas, gyvas, greitas visus metus. Būdavo ir taip, kad kiti guldavosi su kelnėmis, nes jei nuplakdavo ne per nuogą kūną – tai „netikras“ plakimas. Seniau, dar XX a. pradžioje, ateidavo plakti ir svetimi. O paskui pradėta plakti jau šventinta verba. Parėję iš bažnyčios, tuos, kurie likę namie, nuplakdavo, o prieš tai dar ir ant šventoriaus vieni kitus. O plakdami sakydavo tam tikrus užkalbėjimus, kiekviename regione – vis kitokius. Pas mus, Dzūkijoje, taip sakydavo: „Verba muša, ne aš mušu, už nedėlios ir Velykos“. O kupiškėnai – „Varba ploka, ne aš plaku, paganyk telyčių, nepamėsk trinyčių“. Taip piemenėliams primindavo, kad nepramiegotų. Rokiškyje sakydavo: „Ne aš mušu, verba muša, neužmik beganydamas, nesusirk beapsirydamas“. Įdomiausia, kad tarsi ne žmogus plaka, bet kažkas kitas, ta verba – kaip būtybė, kuri kažko linki. Ji kone sudievinama“, – teigė M. Liugienė.

Verbos galios

Pašventintas bažnyčioje verbas parsinešę namo žmonės dėdavo už šventų paveikslų, už balkio užkišdavo. Balkis nebuvo negarbinga vieta – už jo pinigus slėpdavo, svarbius dokumentus.

„Verba turėdavo būti atgręžta į duris, žmogui įėjus, ji pasitikdavo, jei jis koks pikta linkintis, tai verba tą pirmą lemtingą žvilgsnį sugerdavo ir „atmušdavo“. Ten užkišta verba laukdavo progos pasireikšti. Jeigu ateina griaustiniai, žaibai vasaros laiku, nuo kurių kildavo labai daug gaisrų, nes trobesiai buvo mediniai, su šiaudiniais stogais, tai verba būdavo pirma pagalba. Pamenu, mano bobulė, kai tik ateidavo audra, uždegdavo verbos šakelės kadagį ir eidavo giedodama per visus kambarius specialią giesmę, apsmilkydavo namus, kad žaibas į juos netrenktų. Dar būdavo, kad iš verbos spygliukų kryžiukus išbarstydavo ant palangių, o kitur tiesiog pačią verbą ant palangės, pro kurią matyti ateinantis debesis, padėdavo“, – kalbėjo pašnekovė.

Ir dar įdomių dalykų su verba žmonės darydavo – šventintą žilvitį įbesdavo netoli šulinio, kurį naudodavo laistymui, gyvuliams girdyti. Užaugus medžiui, sakydavo, kad čia bus švariausias vanduo, kitur – kad kai visame pasaulyje pasibaigs vanduo, po šita verba reikia kasti šulinį ir jo atsiras. Jei koks spygliukas nuo verbos nukrisdavo, jį pagarbiai surinkdavo ir sudegindavo.
„Taigi – verbos viskas būdavo sunaudojama labai pagarbiai, su visa atsakomybe, nuo spyglio iki siūliuko“, – pabrėžė M. Liugienė.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Aš-ošei.

    • Aš- ošei, ošen, ošenai; kaip ir tu-tujei,tujen,tujenai.

  • Aš-ošen,ošenai.

Rekomenduojami video