Gedmantas Juozėnas.
Autorės nuotrauka
Prieš septynerius metus mūsų kalbintas Gedmantas Juozėnas prisipažino, kad norėtų tapti režisieriumi ir įkurti humoro grupę. Muzikinio teatro aktoriaus specialybę įgijusio antašaviečio tuometės vizijos šiek tiek pakito – humorą Gedmantas atidėjo į šalį, tačiau svajonė baigti teatro režisūrą vis dar labai stipri. Nuo kovo vidurio jis darbuojasi režisieriumi Kupiškio kultūros centre ir jau kaupia patirtį, mat artimiausias jo planas – magistrantūros studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Jurga BANIONIENĖ
Gedmantai, kaip nutiko, kad tapai Kupiškio kultūros centro kolektyvo dalimi?
Vilniaus kolegijoje baigiau muzikinio teatro studijas ir grįžau į savo kraštą. Vilniuje sunkiau, ten konkurencija didesnė. Valentinas Masalskis yra rašęs savo straipsnyje, kad jauni žmonės tiesiog išeikvoja talentą kovodami dėl vietos po saule didmiesčiuose. Aš to neatmetu, bet kol kas nematau galimybių kažkur labai bruktis. Teko prieš tai padirbėti baldų fabrike, vėliau pamačiau, kad yra paskelbtas konkursas Kupiškio kultūros centro režisieriaus pareigoms eiti. Dalyvavau ir laimėjau.
Vaidybos egzaminas.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo
Ar manei, kad kada nors grįši dirbti į gimtinę?
Neatmečiau to. Bet buvo visokių minčių, kažkada galvojau, kad nedirbsiu Kupiškyje, gal kitame rajone. Mane gąsdino provincijos žiūrovai, jų visai kiti poreikiai, kitas supratimas. Aukšto lygio meno jiems nereikia. Matome, kad į spektaklius žmonės nesusirenka, turime juos atšaukti, bet atvažiuoja koks nors populiarios muzikos atlikėjas – pilna salė ateina. Visgi supratau, kad kitaip nebus, nuo kažko pradėti reikia. Taip ir atsiradau čia.
Tave piktina, erzina ar kitokias emocijas kelia tai, kad provincijos ir didmiesčio žiūrovas yra kitoks?
Taip, bet mes to neišvengsime. Didmiesčių publika daugiau mato, yra labiau išsilavinusi, o provincijos žiūrovams truputį trūksta to supratimo, reikia tai kiek galima labiau ugdyti.
Kaip pats planuoji prie to prisidėti? Kokį produktą žadi pateikti kupiškėnams?
Kol kas neturiu kažkokio konkretaus metodo, bet mano prioritetas – profesionalumas ir meninis lygis, kokybė. Visur. Man net labai sunku vertinti mėgėjišką kolektyvą – aš žiūriu į jo narius kaip į žmones, kurie turėtų dirbti kaip profesionalai, nors suprantu, jog taip nėra. Reikia formuoti požiūrį, kad ateini ne šiaip praleisti laiko, bet dirbti, pasiekti rezultatą, kad tas meninis lygis būtų kuo aukštesnis.
Vaidybos egzaminas.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo
Dirbi dar neseniai, bet gal jau yra numatyti renginiai, kuriuos teks režisuoti, pirmasis tavo debiutas?
Taip, tai Joninės ir derliaus šventė. Stiprūs renginiai, kurių labiausiai bijojau, nes yra masiniai ir lauke. Labiau norėčiau pradėti scenoje, bet, tam tikra prasme, buvau įmestas į šaltą vandenį. Stengsiuosi išplaukti, minčių ir idėją turiu.
Ar kupiškėnai galės tave išvysti scenoje kaip renginių vedėją?
Gali būti, kad scenoje pamatysite mane balandžio 29 dieną, per Motinos ir šokio dienai skirtą renginį. Visgi esu tokios nuomonės, kad per daug į sceną nereikia lįsti, kad greitai nenusibosčiau.
Kaip tave, jauną specialistą, priėmė kolektyvas? Dalį jo jau pažinojai, nes Kupiškio kultūros centre nesi naujokas?
Dirbu viename kabinete su režisiere Vilija Morkūnaite, kuri man ir kolegė, ir mokytoja, ir draugė. Tas santykis daugialypis. Kalbant apie kolektyvą, esu stebėtojas, visokių žmonių čia yra. Daug jų žinau iš anksčiau. Kupiškio kultūros centre atsidūriau dar tada, kai devintoje klasėje Vilija mane pakvietė vaidinti kurmį į „Čipolino“ spektaklį. Ji atėjo į gimnaziją ir man tiesiog pasiūlė vaidmenį. Vėliau pradėjau groti pas Saulių Laucių armonika. Kai ėmiau muzikuoti trimitu, atėjau į pučiamųjų instrumentų orkestrą. Taip ir įsisukau į kultūros sferą.
Bet kiti tave pamena ir kaip humoristinį personažą – kaimo moterėlę Genutę?
Taip, buvo tokie laikai. Per „Aleksiuko bandoniją“ vieną kartą buvau Genutė, kitą kartą – Robertėlis. Labai buvau į tai linkęs, net svajojau įkurti savo humoro grupę, bet viskas pasikeitė. To nebepraktikuoju, tik jei kokią edukaciją reikia pravesti ar vestuvėse. Studijos pakeitė požiūrį.
Iš pradžių aš stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, į režisūrą, pas Oskarą Koršunovą, bet nepavyko. Tada pasirinkau muzikinį teatrą. Mano specialybė – muzikinio teatro aktorius. Išėjo taip, kad darbą gavau pagal savo svajonę, tik išsilavinimo dar ne. Vis dėlto dabar turiu tinkamą terpę pasiruošti stojamiesiems egzaminams, nes reikia parodyti per metus įgytą patirtį, planuoju stoti į teatro režisūros magistrantūros studijas Muzikos ir teatro akademijoje.
Kokią patirtį tau suteikė muzikinio teatro studijos?
Įgijau daug patirties, nes labai stengiausi į viską gilintis. Studijos visiškai pakeitė mano požiūrį į meną, išryškėjo viskas, ko iki tol nemačiau – pradėjau matyti visas klaidas vaidinant, grojant ir pan. Atsirado profesionalus požiūris.
Bet mintys apie režisūrą vis tiek kirba…
Tikrai taip, niekada to nepamečiau. Aš manau, kad šioje srityje potencialiausiai galėčiau išnaudoti save. Esu valdingo charakterio, gerai jaučiuosi ir būdamas atlikėjas, bet man reikia kūrybinės laisvės. Noriu daryti, ne tai, ką liepia, bet ko pats noriu. Mano tikslas – duoti žmonėms, ką galiu.
Naujasis Kupiškio kultūros cento režisierius. Nuotraukoje – projekto „Minčių koliažas“ metu.
Ar jau nuo mokyklos laikų norėjai tapti režisieriumi?
Tiesą sakant, iki aštuntos klasės norėjau būti ūkininkas. Bet kai prasidėjo tie humoristiniai personažai, viskas apsivertė. Taigi tapau tuo, kuo tapau – muzikinio teatro aktoriumi. Užsienyje mūsų specialybės atstovai vadinami „triple threat“ („triguba grėsme“) – mes galime vaidinti, dainuoti, šokti, o unikalus dalykas, kad gebame visa tai sujungti tarpusavyje. Kita vertus, mokame viską, bet ne tiek profesionaliai kaip aktoriai, šokėjai ar dainininkai. Be to, svarbu tai, kur labiausiai koncentruojamasi, aš – į teatrą. Muzikinis teatras yra labai plati sąvoka, apimanti ne tik miuziklą. Deja, Lietuva vis dar neskiria miuziklo nuo operos, nes jiems atrodo, kad dainavimas yra svarbiausias. Muzikiniuose teatruose atlikėjai dažniausiai būna vaidinantys dainininkai, o turėtų būti, mano manymu, dainuojantys aktoriai. Mums ir studijų metu buvo brukama, kad dainavimas svarbiausia. Daug žmonių tą nuostatą priėmė palankiai. Ši specialybė priugdė labai daug dainininkų. Bet yra pasilikusių ir prie teatro. Aišku, muzika man nėra svetima, puikiai išmanau muzikos teoriją, groju keliais instrumentais, galiu aranžuoti, bet tai yra kaip teatro papildymas.
Grįžkime prie dabartinės tavo veiklos. Gal yra planų kurti savo teatro studiją?
Šį norą išreiškiau jau konkurso metu, bet visa esmė – žmogiškieji ištekliai. Netgi Vilijos vadovaujama jaunimo teatro studija stokoja narių. Kooperuojamės šiuo klausimu, net yra minčių, kad perimsiu šį kolektyvą. Tiesą sakant, dirbti su vaikais nenorėčiau, su jais reikia žaisti, sunku sudominti. Tai trapios būtybės, su kuriomis tikrai sudėtinga. Geriausia man – paaugliai. Jauni žmonės yra lanksčiausi, nėra nusistatę, kad kažko nedarys, galima ir griežtesnį žodį pasakyti. Su jais galima tikrai daug padaryti. Žinoma, būtų įdomu turėti ir suaugusiųjų teatro kolektyvą, bet vėlgi problema – žmonės. Mano požiūris griežtas, būna vadovų, kurie priima visus norinčius, aš taip nenorėčiau. Man labai svarbu, kad žmogus ateitų ne šiaip praleisti laiką, bet dirbti, mokytis ir kažką padaryti, kad nebūtų gėda scenoje pasirodyti.
Jei pavyks, to labai linkiu, baigti išsvajotas režisūros studijas. Kas tada?
Atsakymo į šį klausimą kol kas nežinau. Aišku, mano svajonė būtų dirbti valstybiniame teatre. Kuriame konkrečiai, nesu užsibrėžęs, nes visuose valstybiniuose teatruose yra pakankamai profesionali terpė kūrybai. Bet tam reikia gauti meno kūrėjo statusą. Kaip viskas ateityje susiklostys, negali žinoti.
Iš kur tavo polinkis menams? Gal giminėje yra daugiau tuo užsiimančių žmonių?
Menininkų giminėje nebuvo. Tėvas su seneliu grojo armonikomis, krikštotėvas vaidindavo mėgėjiškame kolektyve, bet profesionaliai užsiimančių menu nėra. Gal tai buvo mokyklos įtaka. Man tai sekėsi, būdavo įdomu ir užkabino.
Teatras tavo gyvenime.
Teatras pirmiausia yra vieta, kur žiūrovas ateina kažko gauti, pasimokyti, suprasti, o aktorius – kažką perteikti, pasakyti, parodyti šių dienų aktualijas.
Bet esmė ta, kad šiuolaikinis žiūrovas nori atsipalaiduoti.
Teatre taip neišeina – tu turi galvoti, dirbti ir emociškai veiksme dalyvauti.
Aišku, yra režisierių, pavyzdžiui O. Koršunovas, kuris puikiai suderina ir meną, ir pramogą.
Koks teatras tau pačiam patinka?
Rimo Tumino ir O. Koršunovo. Gal dėl to, kad tam tikra prasme esu R. Tumino anūkas – mane mokė kurso vadovas, jo mokinys Jokūbas Bareikis. Tik nebijau ir drastiškesnių sprendimų, kas būdinga O. Koršunovo teatrui.
Kokiu credo vadovaujiesi gyvenime, darbe?
Gyvenimo moto neturiu, bet visada ir visur siekiu profesionalumo. Esu kritiškas, bet kartu ir savikritiškas, gerbiu žmones, kurie turi šias savybes.
