Ramūs rytiniai ar vakariniai pasivaikščiojimai Šepetos durpyno pakraščiais, stebint čia vis užklystančius briedžius, gervių pulkus. Artimas ryšys su paukščiais – į kriaušę prie namų atskrendantys sparnuočiai atidarius langą drąsiai nutupia ant delno. Tai žavūs šepetiškės Banguolės Žalnieriūnaitės ritualai.
Ji – tikras gamtos žmogus. Iki šiol dažnai sulaukia klausimų, kodėl nesirinko gamtininkės kelio.
„Bet gamta mane domina iš kultūrinės pusės, kaip tai aprašė lietuvių tradicija“, – pabrėžia Banguolė.
Ji gilinasi į semiotiką, o šepetiškės magistro darbas bus susijęs su padavimais apie pelkes.
B. Žalnieriūnaitė dirba ir labai įdomioje srityje – ji yra žiniasklaidos stebėsenos analitikė.
Jurga BANIONIENĖ
Arčiau gamtos
Banguolė yra tikra kupiškėnė, iš šio krašto – jos seneliai, tėtis. Giliau domėjosi ir savo giminės medžiu.
„Nuo senelio giminės šakos buvome nuėję iki XVII a. pab.–XVIII a., ten buvo matyti archyvų duomenys, kurie rodė, kad proproseneliai irgi gyveno prie Kupiškio, tad mes prie vietos prisirišę žmonės. Aš taip pat“, – pabrėžė B. Žalnieriūnaitė.
Artimą santykį su gimtine išlaikiusi Banguolė namo, į Šepetą, stengiasi iš sostinės, kur studijuoja, grįžti kuo dažniau. Kaip ir vyresni sesė ir brolis. Pandemijos metu Šepetoje pasilikdavo ir ilgesniam laikui, nes čia ramiau. Ji užsiminė, kad norėtų įsikurti jaukioje sodyboje arčiau Šimonių girios. Ir tai tikrai nebūtų netikėtumas, mat Banguolė jaučia tvirtą ryšį su gamta.
„Šiais laikais žmonės vis labiau nori sugrįžti į gamtą. Turbūt, jei būtų vykdomos apklausos, daugelis atsakytų, kad norėtų užsidirbti pinigų, o tada važiuotų į kokią nors ramią vietą. Ši tendencija tik dar labiau ryškės. Vilnius yra labai žalias, bet visa čia kitaip, daugiau garsų, veiksmo“, – kalbėjo pašnekovė.
Į papelkę – pasivaikščioti
Paklausta, kas jai yra Šepeta, B. Žalnieriūnaitė prisiminė mačiusi žemėlapį, kuriame Šepeta dar nebuvo įvardyta kaip kaimas, o tiesiog pelkė. „Kai galvoju apie Šepetą, man ji ir asocijuojasi su pelke. Pastaroji daug kam atrodo negatyviai, bet ne man. Nors šalia yra durpynas, nebetikra pelkė, bet oras gimtinėje gaivesnis, man čia lengviau kvėpuoti“, – tikino šepetiškė.
Prie Mikierių atodangos.
Banguolei aktyviau durpyne yra tekę lankytis, kai 2018 metais Italijoje, Venecijos architektūros bienalėje, rengtas pelkių paviljonas. Vienas jo akcentų buvo iš Šepetos atgabenti natūralios pelkės fragmentai.
„Durpyne buvo organizuota talka, kai reikėjo iškasti šiek tiek pelkės, pasinaudojau gera proga ir čia dalyvavau. Bet ir šiaip mėgstu vasarą, ir ne tik, rytais, vakarais pasivaikščioti durpyno pakraščiais. Visko ten gali pamatyti, net briedžių, labai tikiuosi išvysti vilką, vis pasirodo liudijimų, kad jų ten mato, man dar neteko. Čia daug įdomių paukščių, rudenį didžiuliai pulkai gervių, kurios ruošiasi migracijai. Labai stebinantis ir unikalus vaizdas – pasižiūri į durpyno pusę ir jos ten trimituoja, išsigandusios, mane pamačiusios pakyla į dangų. Į patį durpyną eiti negalima, bet aplinkui yra įvairiausių miškelių, ten ir mėgstu vaikščioti“, – kalbėjo B. Žalnieriūnaitė.
Į kriaušę prie namų atskrendantys paukščiai drąsiai nutupia merginai ant delno.
Būtent paukščiai merginą ir domina labiausiai. Ji papasakojo iš mamos, dirbančios veterinare, girdėtą istoriją, kad jos tėtis, Banguolės senelis, irgi labai mėgo paukščius, juos lesindavo.
„Senelis mokėdavo švilpauti, įdėjęs lesalo pašvilpdavo ir tuomet pas jį atskrisdavo zylės. Mano mamai išliko tas ryšys su paukščiais, ji irgi labai mėgsta juos lesinti, žiemą prižiūri, kad jiems maisto nepritrūktų. Ir mane tai įtraukė. Deja, senelio triuko išmokti nepavyko, nes švilpauti nemoku, bet pradėjau stebėti paukščius. Šepetoje, prie mano kambario lango, auga kriaušė, visi paukščiai, kurie ją aplanko, prie manęs jau pripratę, atskrenda, nutupia į ranką. Tokia smagi patirtis gamtą prisitraukti arčiau savęs“, – džiaugėsi pašnekovė.
Gamta – per kultūrą
Iki dešimtos klasės Banguolė mokėsi Šepetos pagrindinėje mokykloje. Šį laiką pamena labai šiltai, visada buvo aktyvi, turėjo daug užklasinės veiklos – dalyvavo jaunųjų miškininkų, dramos būrelio veikloje, piešinių konkursuose. Ji baigė ir Kupiškio meno mokyklos dailės skyrių.
„Pamenu, tėtis grįždavo per pietų pertrauką, kai man pamokos būdavo pasibaigusios, nuveždavo į Dailės mokyklą, tada po darbo pasiimdavo. Užsiėmimai užsitęsdavo iki šeštos valandos, kartais po to skubėdavau ir į šokių pamokas, tad visa diena būdavo gana aktyvi, namo grįždavau tik vakare“, – mokyklinius metus prisiminė B. Žalnieriūnaitė.
Mokslams Šepetos mokykloje, vėliau Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje tai netrukdė, Banguolei viską pavykdavo suderinti. Ir nors daugelis galvojo, kad rinkdamasi profesiją ji suks į gamtos sritį, pasirinkimas buvo kitoks.
„Labai mėgstu su žmonėmis kalbėti apie gamtą, apie pelkes, paukščius, man labai patinka gėlės. Daug kam vis kyla klausimas, kodėl nestojau į gamtos mokslus, bet gamta mane domina iš kultūrinės pusės, kaip tai aprašė lietuvių tradicija.“
Vakarais Vilniuje dažnai nueinu į biblioteką, susirandu 1938 metais išleistą botanikos žodyną, kuriame surašyta gėlių etimologija. Mane tai, kaip jos visos gavo pavadinimus, tiesiog hipnotizuoja. Pavyzdžiui, mimozų pavadinimas kilo iš graikų kalbos žodžio „mimos“, reiškiančio pamėgdžiotoją, kadangi palietus vieną lapelį, pradeda judėti visi kiti, jas naudoja seismonastijai tyrinėti. Apie neužmirštuoles nuo viduramžių pasakojama legenda, kad riteris metė savo damai puokštę skęsdamas ir šaukdamas „neužmiršk manęs“. Todėl gėlės ir gavo tokį pavadinimą. Paukščiai taip pat dažnai pasirodo pasakose, pavasarį minimos įvairios šventės, pavadintos paukščių vardais“, – kalbėjo Banguolė.
Tautosaka, įvairiomis pasakomis, legendomis daug besidominti šepetiškė sakė, jog per tai gilintis į gamtą yra gerokai įdomiau. Magija duoda papildomo žavesio.
Semiotika kaip detektyvinis žaidimas
Banguolė antrus metus Vilniaus universitete studijuoja semiotiką. Šias magistrantūros studijas rinkosi neatsitiktinai. Kūrybos komunikacijos bakalauro studijas baigusi mergina jau turėjo progą prie šio mokslo prisiliesti. „Studijuojant bakalaurą, teko gilintis į žiniasklaidos, televizijos ir režisūros, scenos kalbos pagrindus. Visko buvo po truputį, gavusi diplomą jaučiausi išmokusi daug ko, bet nieko gana giliai, o semiotika buvo vienas iš mano pasirenkamų dalykų, buvau apsisprendusi, kad tęsiu studijas ir būtent ji buvo vienas įdomiausių mokslų, į kurį ir nusprendžiau nerti“, – prisiminė mergina.
Pasak B. Žalnieriūnaitės, paprastai tariant semiotika – tai mokslas apie reikšmę. Yra kelios semiotikos mokyklos – amerikietiškoje koncentruojamasi į ženklus ir jų sistemas. „Lietuvoje mes visi mokomės Algirdo Juliaus Greimo semiotiką, kuri yra apie reikšmę, bet ženklas jau nėra svarbiausias ir pagrindinis dėmuo moksle. Semiotika dažniausiai nagrinėja literatūrą ir ieško daugiau prasmių. Kalbant apie prancūziškąją A. J. Greimo semiotikos mokyklą, labai svarbu paminėti, kad Greimas vaikystę leido Kupiškyje, tad ir jis, matyt, prisidėjo prie traukos semiotikai. Smagus sutapimas, kad radau kurso draugę, kilusią iš Kupiškio“, – kalbėjo B. Žalnieriūnaitė.
Banguolė su mama per diplomų teikimo šventę.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Magistrantūros studijų pradžia, anot pašnekovės, buvo sudėtinga, nes komunikacija – socialinis mokslas, o semiotika – lingvistinis, tačiau persilaužti pavyko. „Vis dėlto manau, kad visi mano kurso draugai pritartų, kad semiotika – toks mokslas, kuris niekam nėra lengvas, gana klampus, daug sudėtingų terminų, yra atskiras žodynas, bet mokytis labai įdomu. Nes ieškoti prasmės skirtinguose meno kūriniuose ar kur kitur yra kaip detektyvinis žaidimas. Medžioti reikšmes, jas aprašinėti galima labai kūrybingai, tai pakeičia visą mąstymą, tas reikšmes pradedi dekonstruoti tiesiog kasdieniame gyvenime. Džiaugiuosi savo studijų pasirinkimu, iš tikrųjų buvo nemažai momentų, kai galvojau, kad nieko semiotikoje nesuprantu, bet kaip sako viena mūsų dėstytoja, jei galvotume, kad viską suprantame, tada tai reikštų, kad nesuprantame“, – šypsojosi studentė.
Analitinis darbas įtraukia
Šiuo metu B. Žalnieriūnaitė ne tik studijuoja, bet ir dirba. Ji yra žiniasklaidos stebėsenos analitikė. Dirba daugiau nei metus. Pradėjo nuo savanorystės organizacijoje „Media4change“.
„Visus šiuos metus stebėjau pažeidžiamų grupių vaizdavimą žiniasklaidoje, ar dažnai jiems suteikiamas balsas, ar apie juos kalbama negatyviai ar pozityviai. Buvo susitikimų su žiniasklaidos priemonėmis, pristatydavome jiems stebėsenos rezultatus. Pamatę negatyvias tendencijas visada stengiamės reaguoti, pateikti žurnalistams rekomendacijas. Darbas šiek tiek susijęs su mano studijomis, turiu aptikti, kas yra pranešime, tai gana semiotiška, bet semiotikoje analizuojame literatūrą ir sudėtingesnius tekstus. Džiaugiuosi, kad gavau tokį darbą, kuriame matau prasmę, galiu stebėti tendencijas, pateikti išvadas ir diskutuoti su žurnalistais, nes jų darbai daro įtaką visuomenės nuostatoms.
Mes rinkdamiesi grupes remiamės visuomenės nuostatų tyrimais ir matome labai daug paralelių – romai yra nuolatos labiausiai neigiamai vertinami visuomenės ir žiniasklaidoje taip pat negatyviausiai vaizduojama grupė. Panašiai yra ir su kitomis, bet šiais metais tendencijos šiek tiek keitėsi, blogėjo migrantų ir pabėgėlių įvaizdis“, – kalbėjo žiniasklaidos stebėsenos analitikė.
Taip pat ji prisideda ir prie vieno tarptautinio projekto EOOH (European Observatory of Online Hate). „Tai Europos neapykantos kalbos observatorija. Kartu su kolega per vasarą surinkome po tris tūkstančius žodžių, kad neapykantos kalba būtų fiksuojama. Dabar, stebint Ukrainos ir Rusijos situaciją, papildėme sąrašą žodžiais, kurie nukreipti prieš ukrainiečius ir pasirodo socialinėse medijose. Tai išplėtė mano darbinę veiklą nuo žiniasklaidos iki socialinių medijų, kanalų „Facebook“, „Twitter“ ir pan. Labai šia patirtimi džiaugiuosi, ypač dabar, kai norisi būti kažkuo naudingai stabdant dezinformacijos, propagandos plitimą. Diskutavome su kitų kalbų žodynų sudarytojais, kokius žodžius įterpti, ką jie mato, kokia dezinformacija plinta komentaruose, kokiais žodžiais ją atpažinti, pamatyti“, – pasakojo B. Žalnieriūnaitė.
Vėliau ji norėtų dirbti kultūros srityje. Laiko pamąstyti ir apsispręsti dar yra, bet abi praktikas atlikusi muziejinėse įstaigose mato save ten. „Norėčiau ir likti prie muziejų, galerijų. Studijos netrukus baigsis, o kur toliau, kyla daug diskusijų su pačia savimi. Jei darbą galima dirbti nuotoliniu būdu, nematau prasmės sėdėti mieste ilgą laiką, man tai erdvė, į kurią atvažiuoji trumpesniam laikotarpiui, aplankai parodas, apsiperki ir grįžti į ramumą, kur lengviau susikaupti“, – sakė Banguolė.
Ką atskleis padavimai?
O šiandien ji vis daugiau dėmesio sutelkia į savo magistro darbą, kuriame planuoja analizuoti padavimus. Ne apie ką kita, o apie pelkes. Šepetoje Banguolei ateina daugiau įkvėpimo, todėl stengsis pavasarį dažniau būti gimtinėje.
„Bus įdomu, nes semiotiškai padavimai nebuvo nuosekliai analizuoti, tai perspektyvi sritis. Mano surinktuose padavimuose šiek tiek daugiau jų yra apie Šepetos pelkę, yra skirtingų jų versijų, ne tik apie ten nuskendusią bažnyčią. Daugiausia padavimų apie pelkes – kad jos atsirado nukritus debesims, kurių vardai buvo neįminti ir pan., man įdomios tokios transformacijos.
Dažnai sakoma, kad pelkė neapdainuota liaudies dainose, apie tyrulius retai kalbama tautosakoje. Ir gamtos mokslininkai stebisi, kodėl pelkė, tokia turtinga vieta, kur pilna bioįvairovės, tautosakoje dažnai neminima. Bet padavimų apie jas yra nemažai. Dar nežinau, ką atrasiu, bet tikiuosi geriau paaiškinti, ką senovės lietuviams reiškė pelkė, kokią vietą ši erdvė užėmė jų pasaulėžiūroje. Čia matau gylį, noriu paaiškinti pati sau, kuo ji mane traukia. Dažniausiai pelkės folklore vertinamos negatyviai, laikomos velnio buveine, bet aš manau, kad jose turi būti ir kažkas šviesiau“, – tvirtino B. Žalnieriūnaitė.
