2023/02/03

 

GYVENIMO LOBIAI – GOBELENŲ MARGUMYNAI, PENKIOLIKA VARDŲ IR DVI GIMIMO DATOS

Savirija Kaziūnaitė prie tekstilininko F. Jakubausko gobeleno.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Dailininkė tekstilininkė, dailės pedagogė Savirija Kaziūnaitė, gimusi Tuitų kaime, Kupiškio rajone, gerai žinoma menininkė ne tik Panevėžyje, kur šiandien gyvena, bet ir Lietuvoje. Jos kūryba eksponuota respublikinėse parodose ir užsienyje. Darbų yra ne tik draugų, giminių namuose, įstaigų interjeruose, bet ir iškeliavusių į Jungtines Amerikos Valstijas, Suomiją ir kitur.
Dailininkės nuomone, patys jaukiausi namai, kuriuose yra tekstilės kūrinių. Austi jai užtenka rėmo, šakutės, su kuria valgome, ir pirštų miklumo. Juk kaip liaudis sako, gera audėja ir tvoroje išaustų.
Su S. Kaziūnaite apie kūrybą ir gyvenimą pasikalbėjome jos jubiliejinio gimtadienio išvakarėse.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kuriate gobelenus ir kitokius tekstilės darbus, piešiate ant šilko. Kur šios kūrybos, amato pradžia? Ar prisimenate savo pirmą išaustą gobeleną? Ar ilgai užtrunka kūrybinis procesas? Ką dabar audžiate?

Mano mama buvo baigusi audimo kursus. Per žiemą namuose būdavo pastatytos staklės ir ji ausdavo. Anuomet kaimuose visos moterys mokėdavo austi. Man buvo smalsu, ką ten mama daro. Kartą, pamenu, jai išėjus į tvartą pabandžiau tuos siūlus ir aš panarplioti. Žinoma, pripainiojau gerokai, bet mama nebarė. Tebeturiu mamos austą skarą, su kuria eidavau į Salamiesčio mokyklą.

Klaidos kartojasi. 1800×25. 2012 m.

Tekstile susidomėjau, kai apsigyvenau Panevėžyje ir pradėjau mokytojauti Panevėžio dailės mokykloje. Tekstilininkė buvo bendradarbė Vera Olšauskienė. Tuometiniame linų kombinate šviesaus atminimo dailininkė tekstilininkė Laimutė Gudaitienė, atvažiavusi iš Vilniaus, buvo subūrusi apie dešimt tekstilininkių. Geras, linksmas buvo kolektyvas. Rengdavome parodas. Gaila, bet jaunimas neperėmė mūsų tekstilės tradicijų. Šiandien Panevėžyje tekstilės nebeliko.

… jie kartu.

Kai po beveik dvejų metų nuo uždarymo duris vėl atvėrė Panevėžio dailės galerija, ten surengtai parodai pateikiau tris savo gobelenus 1,15×1,40 m. Maždaug tokio dydžio gobeleną išaudžiu per metus.

Turiu studiją. Žiemą joje nedirbu, nes tamsu. Tuo laikotarpiu mažesnius darbelius darau namuose.

Šiuo metu audžiu du gobelenus. Audimo rėmas apmestas iš abiejų pusių. Esu nusprendusi, kad tai bus paskutiniai mano darbai. Nebeausiu. Kaip sakiau, nebėra tekstilininkų. Jei parodoje bus eksponuojamas tik vienas mano gobelenas tarp kitokių dailės darbų, jis iškris iš konteksto. Taigi nebeliko to kūrybos varikliuko. Pradedu dabar tinginiauti.

Austi ėmiau nusižiūrėjusi į profesionales tekstilininkes iš tuometinio linų kombinato. Pasidariau paprasčiausią rėmą ir pradėjau austi. Apie 20 cm išaudžiau lyg ir gerai, o po to audinys pradėjo siaurėti. Tuomet dar nežinojau, kur įtempti, kaip metmenis prispausti ir t. t. Tą darbelį tuoj pat nukišau kuo toliau nuo kitų akių. Gėda buvo kam nors parodyti. Tik ilgai praktikuodamasi įgijau audimo įgūdžių. Prieš ausdama gobeleną visuomet pirmiausia akvarele nusipiešiu su visomis spalvomis jo piešinį ir pasidedu jį apačioje, kad žinočiau, kokia seka austi. Kai didelis gobelenas, tai tenka daug vatmano lapų susegti ir piešti tokio pat dydžio piešinį.

Piešimas ant šilko irgi tekstilės dalis. Esu pripiešusi ir kitiems pridovanojusi šilko šalikėlių. Yra įvairiausių kitokių tekstilės technologijų. Antai ir kaproną teko virinti, ir visokius karolius, šlepetes iš vilnos velti. Kai dirbau dailės mokykloje, nuolat vykdavo įvairūs kūrybiniai eksperimentai. Kad veliant vilną rankos nekentėtų nuo ūkiško muilo ir karšto vandens, sugalvojau, kad galima guminę kriaušę apdėti vilna, įdėti į celofaninį maišelį, apsukti jį siūlais ir išbadžius skylutes išskalbti skalbimo mašinoje su muilo putomis. Išeidavo tokiu būdu suvelti įdomios formos veltinio indelį.

Gaila, bet matau, kad dabar žmonėms nieko nebereikia. Vakar peržiūrėjau savo darbus. Išsirinkau, kurį norėčiau draugei padovanoti. Bet kur jį pakabinti? Gobeleną pritaikyti interjerui nelengva. Turi būti parinkta vieta, kur jis kuo ilgiau būtų išsaugotas nuo išblukimo. Man išties jaukūs namai, kuriuose pilna tekstilės darbų. Gobelenai visuose mano kambariuose, kabo ir virtuvėje.

Draugės dukra parašė paklausimą dėl mano gobelenų į Vilnių, sako, gal muziejus juos priimtų. Aš nenoriu, kad jie muziejuje būtų. Noriu, kad draugų ar giminių namuose kabėtų. Draugams siūlau už dyką savo gobelenus išnuomoti, kad jie kurį laiką pas juos pakabėtų.
Teko lankytis vieno muziejaus eksponatų saugykloje. Mačiau ten laikomus susuktus, cheminėmis priemonėmis apdorotus gobelenus. Išėjome skaudančiomis galvomis.

Jūsų gobelenų galima pamatyti kai kurių įstaigų interjeruose. Ar šiuo metu sulaukiate panašių užsakymų?

Keičiasi mados. Keičiasi ir tekstilės technologijos. Gobelenai dabar nebemadingi. Panevėžyje nugriovė buvusį profilaktoriumą. Ten pražuvo ir mano gobelenas. Sovietiniais metais buvau gavusi patį didžiausią užsakymą – išausti 16 kv. m gobeleną vienai įstaigai. Padariau daug jo eskizų, kol užsakovas išsirinko jam patinkamą. Dirbti iš karto negalėjau. Reikėjo tą gobeleno eskizą, gražiai įrėmintą ir pavaizduotą būsimo interjero su visomis detalėmis fone, pateikti kartą per mėnesį susirenkančiai Kaune meno tarybai.

Galerijoje XX – personalinė Savirijos Kaziūnaitės paroda 2007 metais.
Sauliaus Saladūno nuotrauka

Kai ji sumanymą palaimino, galėjau pradėti austi. Bet kaip austi, kad tuo metu gauti spalvotų siūlų buvo neįmanoma. Taigi teko juos dažyti. Kambario sienos buvo dažais nutaškytos. Baigus darbą iškart jo atiduoti užsakovui irgi nebuvo galima. Vėl reikėjo laukti, kol atvykusi ta pati komisija įvertins darbą. Šiandien ir spalvotų siūlų yra, ir tokių biurokratinių kliūčių nebeliko, tik niekam tokių darbų nebereikia. Tas didžiausias mano gobelenas dar tebėra buvusioje profesinėje mokykloje, kuri šiuo metu jau kitaip vadinasi.

Kvadratas 80×80 2015 m.

Kokie ryškiausi prisiminimai likę iš vaikystės, iš gimtųjų Tuitų? Ar ten dar apsilankote?

Liūdna. Tuituose telikęs tik buvęs Laimos ir Vytauto Usevičių vienkiemis. Pamenu, kad jie turėjo tris dukras. Po tėvų mirties kažkas iš jų prižiūri tą vienkiemį. Mano gimtasis vienkiemis parduotas. Prieš dvejus metus, kai pro šalį važiavau, dar stovėjo aplūžęs, apleistas. Nė pėdsako neliko iš sodyboje buvusių dviejų sodų – obelų ir kriaušių.

Tuitų kaimo lyg ir nebėra. Pamenu dar Latvėnų, Žurauskų sodybas. Pradingęs ir metalinis kaimo kryžius. Sako, kad nukėlė į kitą kaimą.
Akyse dar stovi miškas ir pamiškėje besiganančios avys ir karvės. Užsimerkusi viską matau. Ir takelį per mišką, kuriuo eidavome į Salamiesčio mokyklą. Sūnėno paprašiau, kad pavėžėtų tolyn, Buožių kaimo link. Nebeatpažinau tos vietos. Viskas pasikeitę, svetima.
Retokai atvažiuoju net kapinių Salamiestyje aplankyti. Neturiu ir nevairuoju automobilio. Susisiekimas autobusu labai prastas. Salamiestyje visiškai nieko iš artimųjų nebeturiu. Kitur Kupiškio krašte dar yra keletas giminaičių. Mano mama buvo amžinatilsį Gaudento Šilinio žmonos pusseserė. Aš esu jų dukros sūnaus Gaudenio krikšto mama. Esu ne kartą buvusi jų sodyboje Slavinčiškio kaime.

Iš mokyklinių metų prisimenu amžinatilsį mokyklos direktorę Aldoną Bakanaitę-Janilionienę. Buvau penktokė, tada ji tik pradėjo mokytojauti. Klasėje mokėsi ir atsilikusių vyresnių berniokų. Jie erzindavo jauną mokytoją. Ji net apsiverkdavo. Sakydavo, jei būsite geri, tai atvirukų parodys. Mergaitėms tai buvo įdomu, bet berniokams nė motais. Pradinę baigiau mediniame mokyklos pastate, o nuo 5 iki 8 klasės mokiausi dvare. Vidurinę mokyklą baigiau Vabalninke, nes Salamiestyje buvo dėstoma anglų kalba, kurios Kupiškyje nebuvo, o Vabalninke buvo.
Mano mama Julė Vanagaitė-Kaziūnienė buvo kilusi iš Kupiškio, o tėtis Alfonsas iš Tuitų. Dirbo kolūkyje veterinaru. Šeimoje augo keturi vaikai. Taigi turiu brolį Joną, kuris baigęs Panevėžio muzikos mokyklą dirbo Pasvalyje. Gyvena Mažeikiuose. Vadovavo dūdų orkestrui. Sesuo Irena Kaziūnaitė-Žviliuvienė yra grafikė, knygų iliustratorė. Gyvena Vilniuje. Šiuo metu jau aktyviai kūryboje nebesireiškia. Kita sesuo Janina kurį laiką gyveno tėvų namuose Tuituose. Ištekėjusi apsigyveno prie Panevėžio Šilagaliuose.

Kaip klostėsi Jūsų gyvenimas baigus vidurinę mokyklą? Ar dailės studijas iš karto pasirinkote?

Baigusi vidurinę mokyklą nežinojau, kur noriu stoti. Šiek tiek pagalvojusi nutariau, kad gal galėčiau būti mokytoja. Nesirinkau arčiau buvusios Panevėžio pedagoginės mokyklos. Pasirinkau tokią mokyklą Klaipėdoje, nes norėjau pažinti Lietuvą, pasižiūrėti, kaip žmonės toliau nuo mano gimtinės gyvena. Klaipėdos kraštas pasirodė visiškai kitoks nei Aukštaitija.

Mamą pasikviečiau, kad jūrą pamatytų. Atvažiavusi pas mane traukiniu ji nesuprato, kaip šneka mano buto šeimininkė. Jos kalba pasirodė panaši į latvių kalbą.

Baigusi mokslus likti Klaipėdoje nepanorau dėl to, kad ten žiemą šlapia, vėjai. Gavau paskyrimą į Pasvalį. Tik atvykusi sužinojau, kad pradinių klasių mokytojos vietos negausiu, reikės dirbti pionierių vadove. Tikras likimo pokštas. Mokykloje nebuvau pionierė. Nepatiko raudonas kaklaraištis. O čia – vadovė. Neturėjau kur dingti. Mokyklos direktorius Juozas Dulskis labai gražiai paprašė ir sutikau. Kaklaraištį pionierišką užsirišdavau tik tuomet, kai direktorius pasakydavo, kad mokykloje bus svečių. Netrukus gavau ir piešimo pamokų. Tas pamokas galėjo vesti dailės gabumų turintys kitų dalykų pedagogai. Dailės mokytojai nebuvo rengiami. Taigi mokėjau piešti ir dirbau tą darbą. Mokytojaudama įstojau neakivaizdiniu būdu studijuoti dailės pedagogikos į tuometinį Vilniaus dailės institutą. Kai vyko stojamieji egzaminai, mano sesuo ten studijavo grafiką ketvirtame kurse ir buvo išvažiavusi į vasaros praktiką. Tai per stojamuosius galėjau bendrabutyje nakvoti jos lovoje. Džiaugiausi įveikusi didžiulį konkursą į tą specialybę. Baigę studijas mes buvome pirmi Lietuvoje profesionaliai parengti dailės mokytojai.

Institute mokiausi su viena mergina iš Panevėžio. Ji sužinojusi, kad mokytojauju Pasvalyje, pasiūlė atvažiuoti į Panevėžį, kur bus galima gauti darbą Panevėžio dailės mokykloje. Taip ir padariau. Nesigailiu šio sprendimo. Darbas dailės mokykloje kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo darbo vidurinėje mokykloje. Čia vyravo daug laisvesnė atmosfera, nebuvo griežtų rėmų, savotiško muštro mokinių atžvilgiu. Net mokyklinio skambučio buvome atsisakę. Dirbti su vaikais ir kurti man patiko.

Kas Jums davė tokį išskirtinį vardą?

Mano vardas – tai atskira istorija. Esu priskaičiavusi penkiolika šio vardo formų, kuriomis į mane kreipiasi žmonės, – Saverija, Ksavera, Savūnė, Seva, Savytė, Savunytė, Severina, Saulė…

Tėvai mane pakrikštijo Saverija. Kai mokiausi pirmoje klasėje, mokytoja pareiškė, kad Saverija vardo nėra, o tik Ksavera. Tai aš ant mokyklinių sąsiuvinių pradėjau tokį savo vardą rašyti. Kai mokiausi Vabalninke, buvau vadinama Saveriute pagal Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ personažą. Savunyte mane vadindavo krikšto tėvas. Dailės institute draugė mane ėmė vadinti Saule. Kurso draugai tik teikiant diplomus sužinojo, kad esu Savirija. Kai mane kviesdavo ateiti prie telefono, paklausdavau, ką prašė pakviesti. Kokia būdavo pavartota vardo forma, pagal tai iš anksto žinodavau, kas man skambina.

Savirija atsirado, kai tuometiniame Kupiškio pasų išdavimo skyriuje dirbusi moteris neteisingai perskaitė gimimo liudijime įrašytą Saverijos vardą. Ten „e“ raidė buvo plonytė ir panaši į „i“. Bandžiau su ja ginčytis, bet ji manęs neklausė ir laikėsi savo nuomonės. Dabar manau, kad gal buvo nurodymai iš aukštesnės valdžios surusinti vardus, nes pažįstu ir Alfridą, kuris turėjo būti Alfredu.

Man yra nutikę ir kitų įdomių dalykų, ne tik su vardu. Kovo 30 diena nėra mano tikroji gimimo data. Aš gimiau paskutinėmis vasario dienomis. Tėtis tris kartus arkliu jojo pas Antašavos apylinkės darbuotoją, kad šis išduotų mano gimimo liudijimą. Du kartus jis neturėjo liudijimo blankų. Trečią kartą mane oficialiai įregistruoti pavyko. Tik buvo gimimo liudijime įrašyta ne tikroji gimimo diena, o dokumento atsiėmimo data. Tad esu pajauninta visu mėnesiu.

Akvarelė. 2011. Šenilo technika 200×190 cm.

Jūsų ir Jūsų sesers darbų paroda Kupiškyje buvo surengta 2004 metais. Per tiek laiko Jūsų kūrybos kraitis gerokai padidėjo. Ar neplanuojate savo kraštiečiams vėl parodyti savo darbų?

Jei kas atsivežtų ir parvežtų darbus, tai tokią ekspoziciją visai realu būtų surengti.

Apie Saviriją Kaziūnaitę

Tekstilininkė Savirija Kaziūnaitė gimė 1947 m. kovo 30 d. Tuitų kaime. 1975 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Nuo 1973 m. dirbo Panevėžio dailės mokykloje. Nuo 1975 m. dalyvauja respublikinėse, Baltijos šalių parodose, surengė keliolika personalinių parodų (2004 m. Kupiškio viešojoje bibliotekoje). Savo kūryboje naudoja japonų šibori, šenilo, vilnos vėlimo ir autorinę techniką.
Nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Bendradarbiaudama su architektais išaudė gobelenus visuomeniniams ir privatiems interjerams.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video