Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Dar visai neseniai pagrindinė tema buvo pigaus maisto produktų paieškos Lenkijoje, bet prasidėjęs karas Ukrainoje viską nustūmė į šalį. Nors kainos kasdien kyla vis aukštyn, atrodo, prioritetus po truputį perdėliojome į kitas lentynėles.
Jau mėnuo, kai ne vienas prabunda ryte su mintimi – kaip jie ten, Ukrainoje, ar dar laikosi? Ši tragedija parodė, kad dar turime atjautos, supratimo ir gėrio savo širdyse. Tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, kuriam nors viena ašara nenuriedėjo per šį mėnesį matant karo vaizdus ir girdint vieną už kitą vis baisesnius pasakojimus. Karo ir mirties šmėklą pajutome kiekvienas.
Sakoma, kad vienas lauke ne karys. Visiška nesąmonė. Kas dieną stebime, kaip vieno žmogaus valia abiejose fronto pusėse žūva tūkstančiai žmonių, milijonai paverčiami benamiais ir palieka savo šalį. Taip yra pildoma tik vieno žmogaus beprotiška idėja. Dabar prieš jį – milijonai.
Kitas žmogus – taip pat vienas, sugebėjo ne tik aplink save suburti ir pakelti į kovą 40 milijonų ukrainiečių tautą, bet ir pagaliau pažadinti iš miego visą mąstantį pasaulį. Dabar su juo – milijonai.
Blogio ir gėrio kova. Vienas – už mirtį, kitas – už gyvenimą.
Mirtis jau seniai buvo visuomet šalia, tik ją pasaulis ignoravo, slėpė po patogiu gyvenimu, sočiu duonos kąsniu ir kvailu tikėjimu, kad ji neišdrįs paliesti žmonių savo kruvinomis rankomis. Išdrįso. Ne tik paliesti, bet ir toliau tyčiotis iš visko, kas žmogiška, šventa.
Derybos dėl taikos mirties taške. Kitaip ir būti negali, nes save nugalėtoju Putinas pasiskelbęs diplomatijos kalba liko antras, o pralaimėjimas – ne jo stichija. Gal todėl pareiškė, kad derybos bus baigtos gegužės pradžioje, o gegužės 9-ąją visi švęs dvigubą Pergalės dieną… Nežinau, ar tai išgirdę šiemet Vilniuje gegužės 9-ąją vėl matysime tuos karo veteranus, kurių kostiumai nusegioti sovietiniais ordinais. Jų garbę ir pasiekimus Ukrainos kančiose galutinai sutrypė ta pati „nenugalimoji armija“. Samdytų žmogžudžių, valkatų iš viso pasaulio ir vos pilnametystės sulaukusių ruskelių vaikinukų armija, kurios brutalumas niekuo nesiskiria nuo anosios – „išvaduotojos“. Moterų prievartavimas, plėšikavimas, vargani, seniai galiojimo laiką praradę maisto daviniai, tankai su medinėmis taburetėmis viduje ir šautuvai, kurie jau 49 metai kaip nebegaminami. Tokia XXI amžiaus Rusijos nenugalimoji armija ir jos išgirtoji moderni ginkluotė. Kruvina, vargana, niekinama, visiems laikams praradusi garbę.
Gaila, bet neliko kartos, kuri nematė karo. Per akimirką visi tapome pažymėti lemties ženklu. Dabar vienas kito klausiame, kada tai baigsis. Viskas priklauso nuo mūsų. Jeigu atsiras tas, kuris sunaikins blogį iš vidaus, – viskas gali baigtis akimirksniu.
Antras variantas ilgas ir labai miglotas, nes karui pabaigą turime padaryti visi. Ar pylėte šią savaitę savo automobiliui kuro? Kokioje degalinėje? Kuo šildote savo būstą ar gaminate maistą – gal rusiškomis dujomis? O gal interneto parduotuvėse dar po senovei ieškojote rusiškų vaistų, kitokių prekių? Tai kokia išlaidų suma susidarė per savaitę? Štai tiek jūs ir parėmėte Putino Rusiją ir tiek dar tęsis karas. Šituos skaičius labai sunku suvokti, bet jie yra patys tiksliausi. Viskas prasideda nuo mažų dalykų, todėl kai pasiūloma nepirkti agresoriaus šalyje pagamintų prekių, ne vienas stoja ginti savo tiesos – už mano kelis eurus tanko nenupirksi. Na, taip, bet euras prie euro ir jau dėžė šovinių. Šovinių, kurie kažkam atneš mirtį – galbūt ir mums… Vos keli eurai, kurie nutolins taiką pasaulyje.
Kad patogaus gyvenimo niekas nenori lengvai atsisakyti, geriausias pavyzdys yra Vokietija. Ir šiandien dar girdėti vokiečių valdžios aimanos, kad be rusiškos naftos ir dujų šalis neišgyvens. Nors gyventojų apklausos rodo ką kita – jie sutiktų apriboti savo poreikius dėl taikos pasaulyje.
Ne kartą girdėjome pasakymus, kad žmonės tiek išpuiko, įsiklestėjo cinizmas, kad pasauliui jau reikia mažo kariuko. Štai ir turime. Ne mažą, o didelį, mirtį nešantį ir grasinantį visam pasauliui. Ar dabar sugebėsime susitelkti, atvirsti vėl į žmogišką pavidalą, aukotis dėl kito?
Mažuma valstybių (beje, ne pačių turtingiausių) egzaminą išlaikė, bet dauguma dar galvoja.
Tik nepamirškime, kad tas egzaminas vyksta kasdien, kai užsukame į parduotuvę, degalinę, prekybos centrą. Ir nebeklauskime, kada baigsis karas. Jis baigsis, kai prie to prisidėsime ir tu, ir aš. Šis karas parodė, kad ir vienas mūšio lauke – karys.
