TOPOLIO VIENKIEMYJE – DVARO PARKAS IR ŠIUOLAIKINIS ŪKIS

Topolis – Skapiškio seniūnijos ir parapijos vienkiemis. Ribojasi su Biliūnais, Vėželiais ir Vainiškiu. 2011 metais čia gyveno 5 žmonės.
Skapiškio seniūnijos duomenimis, šiuo metu ten nėra žmonių, deklaravusių gyvenamąją vietą, bet yra įsikūręs vienas ūkininkas. Topolis šiandien turi vienkiemio statusą.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Dvasios atgaivai

Topolį iš Kupiškio galima pasiekti važiuojant ir per Skapiškį, ir pro Jutkonis, ir per Plundakus. Dabar ten įsikūręs ūkininko Jono Pakalnio ūkis, ten gyvena ir pats šio ūkio savininkas.

Buvusią Topolio dvarvietę mena J. Pakalnio iniciatyva ir lėšomis atkurtas dvaro parkas. Jį nuo ūkio statinių skiria kelias. Parke išvalyti ir įžuvinti du tvenkiniai, atnaujintos alėjos, įrengtas apšvietimas, pastatyta dekoratyvinių tiltelių, medžio skulptūrų, pavėsinė. Taip pat yra sporto aikštelė. Gaila, kad užsukome čia ankstyvą pavasarį, kai gamta dar nepabudusi po žiemos miego. Bet parko struktūra, jo dekoratyvūs elementai ir šiuo metu traukė akį. Vėliau šios vietos savininkas sakė, kad atkurdamas parką norėjo, kad gamybinėje teritorijoje šalia arimų atsirastų ir dvasios atgaivai skirta salelė. Tokių vietų šiame krašte stinga.

Pavažiavę giliau į ūkio teritoriją, suradome ir pastatą, kuriame įsikūrusi administracija, šalia šliejasi gyvenamasis namas.
Čia ir susitikome su J. Pakalniu bei jo dukra Jurgita. Pradėjus kalbą apie Topolio praeitį J. Pakalnis sakė, kad apie tai geriausiai galėtų papasakoti kas nors iš senesnių Biliūnų kaimo gyventojų, o jis yra ne iš šio krašto, galįs kalbėti tik apie tą laikotarpį, kai šiame krašte apsigyveno. Pradėjus skaičiuoti, paaiškėjo, kad mano pašnekovas ne toks ir prašalaitis, o keturiasdešimt trečius metus čia gyvena. Tiesa, jo namai, kur dabar gyvena dukra, Skapiškyje, bet Topolio kaime buvo „Sakalo“ kolūkio centras su kontora (vėliau nugriauta), mechaninėmis dirbtuvėmis, garažais, o tam kolūkiui jis pradėjo vadovauti nuo 1979 metų rudens, kai atvyko į Kupiškio kraštą.

Kur blaškė likimas

„Esu kilęs iš Širvintų rajono Bagaslaviškio parapijos, Meižių kaimo. Gimiau prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Iš to laikotarpio atmenu tik rusų lėktuvus rugiuose. Manau, kad mano karta visgi nugyveno labai dėkingą laiką be karo. Tai didelė vertybė. Esu laimingas, kad pataikiau pasirinkti veiklos sritį, kuri man prie širdies. Taigi visą gyvenimą likau ištikimas savo specialybei – agronomijai. Turiu šešiasdešimt trejų metų agronomo stažą. Visą laiką domėjausi agronomija, sėklininkyste, pažangiomis technologijomis, mokslo naujienomis. Ūkyje dirbame su dukra. Vaizdžiai sakant, ji prie popierių, o aš prie plūgo. Kol pajėgiu, pats ūkio reikalus kontroliuoju. Man patinka posakis, kad svetimomis rankomis gali tik žarijas žarstyti“, – kalbėjo pašnekovas.

Vis dėlto jis ne iš karto rinkosi žemdirbišką specialybę. 1956 metais buvo įstojęs į Vilniaus statybos technikumą. Tik greitai suprato, kad miesto dulkės jam nepatinka. Tad netrukus perstojo į Vilniaus žemės ūkio technikumą, kur jau mokėsi jo vaikystės draugai broliai Šlapakauskai. Tuo žingsniu, kaip sakė, džiaugiasi iki šiol.

J. Pakalnis turi didelę ir įvairią darbo patirtį. Jam teko eiti įvairias pareigas ir Žemaitijoje, ir Aukštaitijoje. Pirma darbovietė buvo Varnių eksperimentinis ūkis-bandymų stotis. Ten ėjo jaunesniojo agronomo pareigas. Baigęs tuometinę Žemės ūkio akademiją tapo moksliniu agronomu. Perėjo dirbti į Dotnuvos žemdirbystės instituto eksperimentinį ūkį, buvo vieno skyriaus valdytojas. J. Pakalniui darbas patiko, tik buvo labai maža alga. 1961 metais po pinigų reformos gaudavo apie 58 rublių atlyginimą.

„To ūkio direktorius Vasinauskas patarė įsidarbinti kolūkyje. Iš darbo Dotnuvoje išėjau savo noru ir įsidarbinau tuometiniame Ukmergės rajone, S. Nėries kolūkyje, agronomu. Amžinatilsį to kolūkio pirmininkas Stepas Jankeliūnas sutiko draugiškai. Čia daug ko išmokau, įgijau darbo patirties ne tik kaip agronomas, bet ir ekonomikos srityje. Vėliau dirbau keliuose kolūkiuose gimtajame Širvintų rajone. Kai susipykau su tuometine partine rajono vadovybe, palikau šį rajoną ir įsidarbinau Arnionių žuvininkystės ūkio direktoriumi. Po kurio laiko buvau perkeltas į tokias pat pareigas Kietaviškių žuvininkystės ūkyje prie Elektrėnų. Ten veikusi šiluminė elektrinė turėjo karšto vandens perteklių, kuris naudotas tvenkiniams šildyti. Taip sudarytos sąlygos auginti karpiams. Šiuo metu Kietaviškės garsėja šiltnamiais. Mano darbo metais buvo tik pradėtas spręsti numatytiems šiltnamiams skiriamos žemės klausimas“, – pasakojo J. Pakalnis.

Deja, likti Kietaviškėse jam nebuvo lemta. Neva (jis to rašto asmeniškai nematė) tuometiniam komunistų partijos centro komitetui iš Širvintų rajono partijos komiteto buvo parašytas raštas, kad J. Pakalnis neturėtų dirbti vadovaujamo darbo. Į direktoriaus pareigas buvo paskirtas kitas žmogus, o jis pasilikęs pavaduotoju, kol baigs derliaus reikalus sutvarkyti. Buvo 1977-ieji, gilūs sovietiniai metai, kai visus svarbiausius sprendimus priimdavo partinė nomenklatūra.
Iš Kietaviškių J. Pakalnis vėl sugrįžo į Ukmergės rajono kolūkį, kuriam vadovavo S. Jakeliūnas. Netrukus iš ten jam Adolfas Mainelis (aktorės Vaivos Mainelytės tėvas), dirbęs sovietiniais metais ministrų taryboje referentu, pasiūlė pirmininkauti kolūkiui ir pasirinkti iš keturių rajonų, kur norėtų vykti.

Pirmi žingsniai Kupiškio krašte

„Kur važiuoti, man buvo tas pats. Pirmininkauti nelabai norėjau. Kupiškio nesirinkau. Taip išėjo, kad man liko tas rajonas, ir turėjau išvažiuoti. 1979 metų lapkričio 13 dieną ir atvažiavau į „Sakalo“ kolūkį. Tuomet buvo tokia tvarka, kad pirmiausia naujas kolūkio pirmininkas turėjo prisistatyti rajono vykdomojo komiteto pirmininkui. Tada tas pareigas ėjo Petras Vaičeliūnas. Po to teko apsilankyti pas tuometinį rajono Žemės ūkio valdybos viršininką Bukšaitį ir galiausiai pas rajono partijos pirmąjį sekretorių S. Tamošiūną. Atlikęs tuos vizitus, pradėjau dirbti. Kolūkio pirmininku buvau trylika metų“, – prisiminė J. Pakalnis.

Iširus kolūkiams jis pradėjo savo verslą. Gamino laidus, kabelius. Amžinatilsį sūnus Mindaugas buvo labai gabus, išmanė tuos dalykus. Ilgainiui J. Pakalnis suprato, kad žemės ūkis visgi labai reikalingas, kad maisto žmonėms visuomet reikės. Ką uždirbo iš minėto verslo, viską investavo į ūkininkavimą, į žemę. Šiuo metu dirba apie 800 hektarų žemės. Dalis jos nuosava, dalis nuomojama.

Apie ūkį ir žemdirbystę

Pagrindinė J. Pakalnio ūkio kryptis rapsai ir kviečiai, o pagalbinė – sėklininkystė (žirnių, pupų, vasarinių kviečių).
Paklaustas, kokie šiemet ūkininkams bus metai, ūkininkas sakė, kad tvyro didelė nežinia. Infliacija eina šuoliais. Antai salietra neseniai kainavo po 230 eurų, o šiuo metu jau – 1 100 eurų. Pabrango 4,5 karto ir dar brangs.

Taip pat kyla kuro, chemikalų, naudojamų augalų apsaugai, kainos, darbuotojams algas reikia didinti. Kol kas grūdai labai nepabrango. Apskritai rapsų, grūdų kainas reguliuoja ne Lietuva, o pasaulio birža. Žemės ūkiui niekada nebuvo lengva, bet išgyventi reikės.
„Blogiausia, kad į valdžią ateina žmonės, kurie apie žemės ūkio gamybą nieko nenutuokia. Pastaruoju metu buvo mažinama žemės ūkio gamyba. Žalinimo politika, ekologija (dažnai popierinė) tam turėjo įtakos. Gal politikai ateis į protą ir priiminės labiau pamatuotus sprendimus. Kitaip pasaulis gali maisto pristigti. Tai mano asmeninė nuomonė.

Nepamenu tokio pavasario, kad giedra dvi savaites iš eilės laikytųsi. Kuo tas baigsis, neaišku. Aš savo kaimynams ūkininkams sakau, kad pavėluodavau į sesijas, plenumus, bet atlikti žemdirbiškų darbų niekada nevėluodavau. Nesutinku su kai kuriais šiuolaikiniais mokslininkais, kad dėl klimato kaitos sėją reikėtų pavėlinti. Aš manau priešingai. Ankstyvos sėjos neatperka jokios trąšos ir moderniausia technologinė priežiūra. Rapsus, kviečius reikia nevėluoti pasėti. Kitaip man niekas neįrodys.

Ūkyje vyksta lauko dienos, susirenka ūkininkai. Tai aš jiems sakau, kad ūkininkaujant reikia laikytis trijų principų: gerai įdirbti žemę, gerai patręšti ir laikytis sėjomainos. Pasiekti intensyviai ūkininkaujant tikros sėjomainos sunku. Mes laikėmės penkių laukų sėjomainos, bet atsisakėme sėti dobilus ir liko keturių laukų sėjomaina – vienas laukas rapsų, antras – kviečių, trečias – ankštinių kultūrų ir vėl kviečių. Stengiamės ūkyje tvirtai laikytis tų trijų principų, kaip „Tėve mūsų“, ir rezultatai būna neblogi“, – apie sėkmingo ūkininkavimo gaires kalbėjo pašnekovas.

Paklausus, ką mano apie neariminę žemdirbystę, J. Pakalnis atskleidė, kad taip jau senokai ūkininkauja. Iki praėjusių metų turėjo apie 70 proc. neariminių laukų. Įsigijo specialią sėjamąją ir rapsus sėjo tiesiai į ražieną. Tik supurentoje žemėje sėja ir kviečius. Bet kas ketveri metai 25 proc. laukų suaria.

„Neariminė žemdirbystė nieko blogo, tik nesakau, kad 100 proc. taip reikėtų ūkininkauti. Svarbu žemę gerai įdirbti, kad duotų derlių. Šimtmečius plūgus naudojome. Nėra kito būdo gerai žemei įdirbti. Be arimo būtų sunku kovoti su piktžolėmis. Reikėtų didžiulių chemikalų kiekių joms naikinti. Gyvenimas parodys, ar mūsų metodas suarti dirvas kas ketveri metai yra geras dalykas.
Ūkininkams dar vis primenu, kad giluminis žemės arimas, kai sudraskome ariminį padą ir sumaišome dirvožemį, padeda žemei neužmirkti. Tai ypač pravartu, kai nėra pinigų melioracijai tvarkyti“, – buvo įsitikinęs pašnekovas.

Pastate, kur šiuo metu yra ūkio administracinės patalpos ir gyvenamasis namas, kolūkiniais laikais buvo pagalbinių verslų cechas. Čia gaminti polietileno maišeliai, dalis patalpų buvo skirtos gyventi darbininkams.

Topolio vienkiemyje J. Pakalnis gyvena per dvidešimt metų. Pašnekovas džiaugėsi, kad kartu ūkio reikalus tvarko su dukra Jurgita. Daugiau nėra kam iš artimųjų juos perduoti. Ūkininko sūnų Kęstučio ir Mindaugo jau nebėra tarp gyvųjų, o anūkai, kurių vyras turi šešis, nelinkę į žemės ūkį.
„Viskas dabar gerai. Tik tas laikas taip greitai bėga“, – filosofiškai kalbėjo pašnekovas.

Iš archyvų

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Topolis iki XVIII a. vid. priklausė Mituvos valdoms. 1758 metais Jonas Mykolas Puzinas savo testamentu Topolio dvarą ir 790 talerių užrašė broliams Tūroms, o Felicijonos Tūraitės pasogai skyrė 12 000 auksinų. Taigi nuo XVIII a. Topolio dvaras priklausė Panemunės dvaro savininkams Tūroms Goštautams.

Palivarkui priklausė Biliūnų kaimas. 1870 metais iš dvaro skirtinės žemės gavo Biliūnų ir Kandrėnėlių valstiečiai.
Dvarui priklausantis miškas vadintas Tūrmiškiu.

1903 metais dvare buvo 656 gyventojai. Tuo metu Topolyje buvo du ponų gyvenamieji namai (senas ir naujas), sujungti veranda. Juose gyveno Stanislovo Tūros du sūnūs ir dvi dukros, taip pat jo sesuo su sūnumi ir dukra. Dvaro sodybą supo parkas ir didelis vaismedžių sodas, parką puošė alėjos ir tvenkinys. Ordinarininkai gyveno penkiuose keturių butų namuose, esančiuose senuosiuose Vainiškiuose, Naujuosiuose Vainiškiuose, Saliniuose, Jokūbiškyje ir Miškiniuose. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, paskutinis Topolio dvaro savininkas su šeima pasitraukė į Rusiją. Po karo jie buvo sugrįžę, bet ilgai neužsibuvo. Tūrienė su vaikais išvyko gyventi į Lenkiją. Dvaro žemė išnuomota. Minima, kad dvaro centrą 1924 metais nuomojosi Steponas, Jonas, Julius ir Pranas Diponai, kurie ūkininkavo blogai, alino ūkį.
1915–1950 metais Topolis priklausė Skapiškio valsčiaus Biliūnų seniūnijai (apylinkei). 1923 metais buvo penki namų ūkiai, 28 gyventojai. 1925 metais Žemės reformos valdybos nutarimu iš Topolio nusavinta 191,5 ha miško, o dvaro savininkams (S. Tūros įpėdiniams) palikta 80,68 ha nenusavinama žemės ūkio norma su teise į 25 ha miško. Dar 1923 metais pusę šios žemės (40 ha) buvo įsigiję iš JAV grįžę Marijona ir Petras Budrevičiai. 1925 metais Tūrų palikuonys šią žemę pardavė Simonui Stančikui ir Marijonai Budrevičienei.

1928 metais P. Budrevičių tvarte nušovė jo žmonos meilužis K. Svyla. 1929 metais M. Budrevičienė ir K. Svyla buvo nuteisti kalėti 20 metų.
Prasidedant parceliacijai dvare buvo 357 ha žemės. Į ją pretendavo net 101 bežemis ar mažažemis, tarp jų 37 buvę kariai. 1926 metais parceliaciją atliko matininkas Julijonas Janulevičius. Sklypai Topolio dvare ir Vainiškio palivarke skirti Petrui Naujikui, Antanui Klimkai, Baliui Baltrūnui, Efemijai Černiauskienei, Petrui ir Jonui Paviloniams, Kaziui ir Ignui Kiaulėnams, Konstancijai Juknevičienei, Petrui Staševskiui, Viktorijai Vaičikauskienei, Antanui Magylai, Lionginui Baltrūnui, Petrui Mikoliūnui, Jonui Murnikovui, Juozui Poškai, Kostui Skardžiui, Elžbietai Augulienei, Antanui Grigaliūnui, Mykolui Paulavičiui. Iš viso dvaro žemėse įsikūrė 20 ordinarininkų ir 3 kariai savanoriai. Išdalytas dvaro žemių plotas pavadintas Vainiškių kaimu.

1929 metais Topolyje, dvaro pasodėje buvusiuose S. Stančiko namuose, veikė Vainiškių pradžios mokykla. Ji uždaryta apie 1978 metus. Po to į S. Stančiko namus buvo perkelta kolūkio kontora, veikusi iki kolūkių suirimo.

1942 metais Topolio kaime buvo Kazio Vanago su Sofija Raulickiene, Adomo Paskočino, Simono Stančiko, Petro Gabnio namų ūkiai, 20 gyventojų. 1945 metais S. Stančiko ūkis išbuožintas, 2 sūnūs (Leonas ir Bronius) žuvo partizanaudami, dukra su šeima ištremta į Sibirą. 1949 metais buvo įkurtas Topolio kolūkis (centras Vainiškiuose). 1950–1992 metais priklausė „Sakalo“ kolūkiui.

Sovietiniais metais buvusiame dvaro ponų name kurį laiką gyveno bežemiai, vėliau čia įsikūrė kolūkio kontora, skaitykla-biblioteka. Per keletą dešimtmečių dvaro sodyboje susiformavo „Sakalo“ kolūkio gamybinis centras.

1959 metais Topolyje buvo Petro Gabnio, Antaninos Kilkuvienės, Vytauto Ralicko, Petro Ralicko, Adelės Zalkauskienės, Onos Skardžiuvienės, Petro Skardžiaus namų ūkiai. 1959 m. buvo 16, 1970 m. – 13, 1989 m. – 5, 2001 m. – 6 gyventojai.

1956–1993 metais veikė biblioteka. Suirus kolūkiams buvęs ponų namas privatizuotas ir 1999 metais nugriautas.
1935 metais užrašytas vietovardis Parkolėlė (pieva).