Naujai sudarytas Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis.
Etninės kultūros globos taryba savo svetainėje www.ekgt.lt ką tik paskelbė patobulintą Lietuvos etnografinių regionų žemėlapį. Šis žemėlapis – tai 2003 metais EKGT užsakymu parengto Lietuvos etnografinių regionų žemėlapio atnaujintas variantas.
Žemėlapio sudarytojai – humanitarinių mokslų daktaras Žilvytis Šaknys ir gamtos mokslų daktaras Danielius Pivoriūnas. Žemėlapis sudarytas remiantis etnologų, lingvistų, etnomuzikologų, kitų mokslininkų tyrimais ir rekomendacijomis, apibendrinant informaciją iš daugiau nei 200 etnografinių žemėlapių.
Remiantis susiklosčiusia tradicija, jame Lietuvos Respublikos teritorija dalinama į penkis etnografinius regionus: Aukštaitiją, Dzūkiją (Dainavą), Mažąją Lietuvą, Suvalkiją (Sūduvą) ir Žemaitiją. Nors šie regionai formavosi ne vienu laiku ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo gana skirtingas, juos sudaro pakankamai ryškios etninės kultūros sanklodos, reikšmingos ne tik ten gyvenančių žmonių savimonei, bet ir visos Lietuvos kultūrinio identiteto palaikymui ir stiprinimui.
Svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos nustatoma Lietuvos etnografinių regionų teritorija, yra regioniniu savitumu pasižymintys materialinės ir dvasinės kultūros reiškiniai – darbo, šeimos, kalendorinių ir bendruomenės šventės, kalba (tarmės), folkloras, tradiciniai amatai ir verslai, kulinarinis paveldas, architektūra, drabužiai ir kt. Tai kultūriniai regionai, kurie nesutampa su įvairiais laikotarpiais egzistavusių politinių, administracinių darinių ribomis.
Brėžiant etnografinių regionų ribas, laikytasi seniūnijų ribų (išskyrus didžiuosius šalies miestus). Žemėlapyje pažymėtos atskirų etnografinių regionų ribos yra sąlyginės, nes tarp regionų esančios maždaug 10–15 km plotą apimančios ribinės vietovės pasižymi regioninių požymių persipynimu. Kita vertus, kai kurios seniūnijos etnografiniu požiūriu yra dvilypės, nes dalis seniūnijos priklauso vienam regionui, kita dalis – kitam regionui.
Tobulinant žemėlapį, papildomai pažymėti etnografinių regionų centrai, didesni miestai, savivaldybių ribos, Vilnius ir Kaunas išskirti kaip nepriklausantys etnografiniams regionams, nes šie didmiesčiai nepasižymi atskiriems etnografiniams regionams būdingomis ypatybėmis (skirtingai negu Klaipėda, reprezentuojanti Mažąją Lietuvą), tiksliau pažymėta istorinė Mažosios Lietuvos riba.
Žemėlapio kairiojoje kraštinėje pateikti trumpi aprašymai apie etnografinių regionų istorines ištakas, pirmuosius paminėjimus, pavadinimo vartoseną, taip pat – regionų simbolines sostines. Šalia pateikti simbolinių sostinių herbai, kuriuos, tobulinant žemėlapį ateityje, planuojama pakeisti regionų herbais. Tai bus padaryta, kai visų Lietuvos etnografinių regionų herbai ir vėliavos bus patvirtinti valstybiniu lygmeniu.
Šis Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis turėtų padėti suprasti Lietuvos kultūrinių regionų sanklodą, kokios regioninės tradicijos ir etnokultūrinės vertybės atskirose teritorijose galėtų būti puoselėjamos ir populiarinamos. Juo remiantis galėtų būti formuojama ir įgyvendinama regioninė ir kultūros politika, o kultūros, švietimo įstaigos ir kitos institucijos bei organizacijos, užsiimančios etninės kultūros plėtra, skatinamos atsižvelgti į etnografinių regionų savitumus ir skirtumus.
Lietuvos etnografinių regionų žemėlapį galima rasti: https://ekgt.lt/etnografiniai-regionai/zemelapis/
Etninės kultūros globos tarybos informacija